/Tęsinys. Pradžia čia./~
Artėja pabaiga, todėl tęsiame temą.
Gilinantis į celibato temą neįmanoma išvengti mistikos ir paradoksų. Būk pasiruošusi visokiems davinčio kodams.
Celibato (idėjos) istorija prasideda paradoksu: celibato krikštatėviai suprato, kad celibatas yra neįmanomas (kaip visuotinė norma).
Celibatas gimė kaip reakcija į celibato neįmanomumą - o ne atvirkščiai.
Tarsi idėja būtų mirusi dar negimusi, ir viskas prasidėtų pomirtiniu gyvenimu.
Istoriškai pažvelgus, celibato idėja buvo neatsiejama nuo pomirtinio gyvenimo idėjos.
Per amžius bažnyčios ideologai teisino celibatą evangelistų cituojamu Jėzaus posakiu "...kaip angelai danguje".
Krikščioniškoje tradicijoje angelai su laiku tapo belyčiais padarais ir bekūnėmis dvasiomis.
Bet pirmieji krikščionys manė, kad norint užsitikrinti gerą padėtį Danguje, reikia pasimylėti su angelais.
Cituojamas Jėzus nurodo, kad Dangaus karalystėje nėra tokio dalyko kaip santuoka. Rašto aiškintojai visada aiškino, kad čia kalbama apie seks(ualum)o nebuvimą Danguje.
Čia sukasi tokia loginė programėlė: 1) jeigu seksas yra santuokos aspektas, 2) o santuokos tikslas yra giminės pratęsimas, tai 3) Danguje, kur nėra mirties, neįmanomas giminės pratęsimas, 4) taigi nėra santuokos, nėra ir sekso.
Toks aiškinimas kelia išankstinę sąlygą: susilaikyti nuo seksualesnio gyvenimo Danguje aiškinimo.
Kadangi nugalėjo interpretacija, kuri angelus supranta kaip belytes dvasias, tai tuo Kristaus posakiu buvo teisinama celibato norma vienuoliams bei celibatas kaip visuotinis moralinis idealas. Kitaip tariant, celibato įstatymas, jo valdžia ir jos įtvirtinimas priklauso nuo susilaikymo dar iki susilaikymo įteisinimo.
Tai - esminis celibato principo bruožas ir celibato kultūros paslaptis: celibatas yra save paleidžianti programa, scenarijus, galintis "užbėgti sau už akių".
Jeigu atšaukiame automatinį tokios programos "pa-si-leidimą", Jėzaus žodžiai gali skambėti kitaip: kaip iš komercinės santuokos priespaudos išlaisvinto angeliško seksualumo manifestas.
Beje, kaip žinome iš pasakojimų apie paties Jėzaus prisikėlimą, kūniška patirtis yra labai svarbus prisikėlimo ir Naujo gyvenimo aspektas.
Prisikėlęs Jėzus pasiūlė savo sekėjui:
Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną
Anot specialistų, tai leidžia spėti, kad "Jėzus bent jau paskutinėse prisikėlimo fazėse turėjo sąmonę ir jautė savo kūną".
Mirusio audinio re-animacija turėtų būti nežmoniškai skausminga. Bet jei NEsusilaikome nuo "kūniškos" interpretacijos, Jėzaus prisikėlimo istorijas galima perskaityti kaip pasakojimą apie kūną, kuris nebėra ribotumo ir baigtinumo simbolis. Išlaisvintą, laisvą ir neribotų galimybių kūną (vaikščiojimas kiaurai pro sienas etc.).
Prisikėlimo istorijos - tai savotiška kūno su visomis jo "nešvariomis" funkcijomis reabilitacija, prikėlimas naujam gyvenimui, taip pat ir angeliškam seksui be varžtų.
~
Toliau bus: Celibatas ir orgazmas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.