Apie Laisvės Partijos pilkojo kardinolo Šimašiaus sąsają su kraštutinės dešinės Alt Right sąjūdžiu [PAPILDYTA]

R. Šimašius, vadovavęs Lietuvos laisvosios rinkos institutui, tapatinasi su „austrų ekonomikos mokykla“ ir identifikuojasi kaip dešinysis libertaras, „anarcho-kapitalistas“.

Pagrindiniai šios mokyklos ideologai yra Murray Rothbard ir Hans-Hermann Hoppe. Šimašius neslepia, kad Hoppe yra jo „mėgstamiausias filosofas“. Pastarasis (itin kontroversiškas veikėjas, Alt Right ikona) LLRI kvietimu viešėjo  bei skleidė žinią ir Lietuvoje - renginys reklamuotas antrašte „Laisvės propaguotojai iš viso pasaulio pirmą kartą rinksis Lietuvoje“. 

Rothbard nuolat linksniuojamas LLRI produkcijoje, jam buvo dedikuotas LLRI rašinio konkursas: „Pasak LLRI prezidento Remigijaus Šimašiaus, šių metų rašinio konkursui pasirinktas autorius, kuris akademinį jaunimą turėtų sudominti nagrinėjamų temų gilumu … . Kviečiam nesibaiminti“. 

LLRI glaudžiai bendradarbiauja ir su JAV įsikūrusiu Ludwigo von Miseso institutu, kuris yra labai svarbus Alt Right idėjų sklaidai.

Hoppe ragino atsikratyti „moterų, ypač vienišų motinų, juodaodžių, … homoseksualų ir lesbiečių ir transseksualų privilegijų“, mat visi jie, esą, naudojasi aukos statusu ("women, and in particular single mothers, blacks, browns, Latinos, homosexuals, lesbians, bi and transsexuals . . . awarded victim status and accorded legal privileges through non-discriminatory or affirmative action decrees").

Jis taip pat ragino uždaryti visus „universitetų padalinius, atsakingus už juodaodžių, Lotynų Amerikos kultūros, moterų, lytiškumo ir queer tyrimus“ (university departments for black, Latino, women, gender and queer studies).

Hoppe žodžiais, libertarinėje socialinėje sistemoje tuos, kurie pasisako už lygybę „reikia fiziškai atskirti ir pašalinti iš visuomenės“ (there can be no tolerance toward democrats and communists in a libertarian social order. They will have to be physically separated and expelled from society).

Hoppe mentorius Rothbard ragino „atsikratyti bomžų“ (get rid of the bums) ir pjudyti juos policija (unleash the cops).

Šių nuostatų atgarsį girdime ir Šimašiaus pasisakymuose apie „bomžus“.

Antrindamas Rothbardui, Hoppe ragino lygybės šalininkus „mušti, kol taps klusnūs” (must be beaten into submission).

Hoppe smerkė „priverstinę“ imigrantų ir kitų grupių integraciją ir ragino užtikrinti jų atskyrimą ir natūralų konkuravimą su kitomis visuomenės sekcijomis, pavyzdžiui, privatizuoti mokyklas.

Rothbard ir Hoppe dažnai cituoja „socialinės biologijos“ ir „rasializmo“ proponentus (Richard Lynn, J. Philippe Rushton), kurie protinius pajėgumus sieja su kaukolės ir penio dydžiu.

Antai kalbėdamas apie PAR, Rothbard sakė, kad geriausias sprendimas Pietų Afrikai – ne aparteido panaikinimas, o „Didysis Aparteidas“ (Grand Apartheid) – absoliuti segregacija.

Hoppe įkurta Property and Freedom Society (PFS) tapo Alt Right ideologų tribūna: čia nuolat kalba tokie kraštutinės dešinės ideologai ir „akademinio rasizmo“ šaukliai kaip Jared Taylor, „žmonių bioįvairovės“ proponentas Steve Sailer, ektremistinių pažiūrų anti-imigracijos aktyvistas Peter Brimelow ir psichologas „rasialistas“ Richard Lynn.

PFS pasisako už „privačios teisės visuomenę“, demokratijos minimumą ir visų išteklių privatizavimą.

Rothbardas rėmė neokonfederatų (baltųjų separatizmo) sąjūdį, buvo vadinamojo „Paleo aljanso“ lyderis, leido leidinius, kuriuose buvo publikuojamos karikatūros, vaizduojančios siauraakius velnius, puolančius laisvės statulą, ir kritikuojamas „civilizacijos nuosmukis“.

Jis teigė, kad egalitarizmas yra „blogis“ ir „antižmogiškas“ (“antihuman“, “evil”).

Anot Rothbardo, “protinių pajėgumų nelygybė susijusi su genetika” (the genetic basis for inequality of intelligence).

Rothbardo žodžiais, „biologija – tai uola egalitairinių fantazijų kelyje. Maištas prieš biologinę tikrovę yra maištas prieš gamtos tvarką“ (Biology stands like a rock in the face of egalitarian fantasies; the egalitarian revolt against biological reality [is a revolt against the] very organization of nature).

Šios minties atgarsį girdime Šimašiaus mintyje: „žmogaus teisės yra ne valdžios, bet gamtos reikalas. Su gamta nepasiginčysi“. O štai ir išsamesnis paaiškinimas, kas čia per reikalas: „Žmonės, kurie gerbia prigimtinę pasaulio tvarką, turėtų atkreipti dėmesį, kad ekonominė tvarka yra jos dalis“.

Hoppe 2017 m. sakė, kad „Alt Right neklysta pripažindami, kad nelygybė yra neišraunama duotybė”. (recognize from the outset, as the Alt Right does, the inequality … as an ineradicable datum of the human existence)

Su šia libertarizmo srove susijusios įstaigos Europoje (pvz., Hayeko institutai) tiesiogiai bendradarbiauja su kraštutinės dešinės politinėmis organizacijomis, pvz., Laisvės Partija Austrijoje ir „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Neigdamas rasinių ir seksualinių mažumų teisių ir viršnacionalinių institucijų svarbą, Rothbard citavo Miseso mintį, kad “rasės skiriasi protiniais ir valios pajėgumais, todėl jų gebėjimai suformuoti visuomenę – be galo nelygūs” (races do differ in intelligence and will power, ... they are very unequal in their ability to form society).

Rothbard ragino remtis dešiniojo populizmo jėgomis (right-wing populism).

Daugiau apie visa tai žr. čia.

Šimašiaus pažiūros: antisocialumas, sadizmas

Laisvės partijos pilkojo kardinolo Šimašiaus retorika primena minėtųjų libertarizmo ikonų diskursą. Pažymėtinas sarkastiškas požiūris į socialines problemas ir sadistinis tonas kalbant apie socialiai marginalizuotas grupes. Socialinė nelygybė ir skurdas aiškinami „prigimtine tvarka“.

Šimašius yra ne kartą piktai pasisakęs prieš lygybę ir išjuokęs socialinį rūpestį.

Norintieji laisvės ir gerovės turėtų pasveikinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“. Apie išvarytus benamius Šimašius ironiškai rašė: „Gaila bomžų, kurie ką tik neteko nakvynės vietos“.

Anot Šimašiaus, kadangi „žmonės, gaunantys paramą iš kitų visuomenės narių, nejaučia dėkingumo“ (tik pavydą!), tai būtų gerai, jei žmonės „patys iki galo patirtų savo sprendimų pasekmes“ – dabar tam trukdo visokios socialinės apsaugos: „Ligų gydymą pats būsi paprašytas susimokėti. Pats turėsi atsakyti“ už savo ligas, gyvenimo būdą – ir mirtį.

Šimašių siutina tai, kad žmonės linkę „nustoti dirbti arba savo varganą atlyginimą tiesiog pragerti“. Tie, kurie „neturi daug pajamų, turi daug laiko vaikščioti pas gydytojus. Dėl savo polinkio vartoti medicinos paslaugas ir laiko turėjimo jie suvartoja resursus, skirtus visai visuomenei“!

Todėl „norint sveikatos sistemą pastatyti nuo galvos ant kojų, reikia, kad už paslaugas egzistuotų tikra kaina“. „Privatizavimas yra vienintelis tikrai geras sprendimas.“

Taip pat ir „visuotiniam švietimui užtikrinti rinkos mechanizmas vienintelis gali garantuoti tokias paslaugas, kurios reikalingos“.

„Iki šiol privatizavimas visose srityse davė didžiausią naudą. Ir mokyklų, ir ligoninių, ir miškų, ir bet kurios kitos valdiškai valdomos sistemos atveju.“

Tuo tarpu „išmokos vaikams, apmokamos atostogos motinoms, nemokamas pradinukų maitinimas daro didžiulę žalą, bet apie ją drįsta sakyti tik LLRI [Lietuvos laisvosios rinkos institutas]“.

Laisvės partijos programoje žadama: „Pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Anot Šimašiaus, „prigimtinėje“ tvarkoje „didžiausias viešas interesas, kokį gali turėti žmonių bendruomenė, yra nuosavybės teisės gynimas.“

O darbo sutartys žiauriai varžo „privačius žmonių santykius“, nes „šalių lygybę pakeičia darbuotojo gynimas“.

„Alternatyvios dešinės“ („alt-right“) libertarizmas. Šis dažnai internete perkuriamas memas austrų mokyklos ekonomistus Murray Rothbard, Hans-Hermann Hoppe ir Ludwig von Mises vaizduoja alternatyvios dešinės ikonos „varlės Pepės“ stiliumi. Fone – geltona ir juoda anarchokapitalizmo vėliava.

 

Painiava dėl laisvės (po rinkimų)

Daugelį nustebinusi Laisvės partija pateikia save kaip tiesiog laisvės partiją – todėl verta, nors ir po rinkimų, pasiaiškinti, kodėl ši partija yra dešinioji, o ne tiesiog partija, ir kuo skiriasi jos linksniuojama laisvė nuo jos rinkėjų pageidaujamos (ar įsivaizduojamos) laisvės. 

Mane labiau nustebino P. Gražulio sėkmė. (Priskirčiau šį fenomeną tai pačiai kategorijai kaip brolių Lavrinovičių reklaminį populiarumą: panašu, kad moterų skriaudimas didina viešo subjekto patrauklumą kai kurių vartotojų/rinkėjų akyse.)

Tačiau šį kartą – ne apie tai, kuo mus nustebino rinkėjai, o apie tai, kas dar iki rinkimų stebino pačius rinkėjus.

Laisvė laisvei nelygu

Teko susidurti su žmonių sumišimu ir nuostaba, kai pasakydavau, kad Laisvės partija – prieš lygybę. „Kaip tai?“ – klausdavo jie.

Tokia rinkėjų nuostaba yra, žinoma, simptomas.

Tiesiog šiai partijai taip puikiai pavyko pateikti save kaip „tiesiog“ partiją ir tiesiog laisvės partiją, kad klausimas, kokių pažiūrų ši partija ir kokia laisvė čia reklamuojama, sukelia reakciją „Tu mane užklupai nepasiruošusį“. 

Žinomiausi šios partijos nariai jau seniai ir ne kartą yra piktokai pasisakę prieš lygybę. Todėl man atrodo paradoksalu, kad juos palaiko daug homoseksual(i)ų rinkėjų, kurie (-ios) šiaip jau kovoja už lygybę ir už saviraiškos laisvę.

Liberalų kalba laisvė visuomet yra ekonominė laisvė. Antai A. Armonaitės kolega R. Šimašius pats identifikuojasi kaip libertaras - anot Vikipedijos (angliškos), dešinysis libertarizmas gina anarcho-kapitalizmą, t. y. nevaržomą, laissez-faire kapitalizmą ir rinkos „savireguliaciją“.

R. Šimašius ir A. Armonaitė pasisako už „minimalią (beveik nulinę) valstybę“, t. y. už tai, kad valstybė nesikištų į „natūralius“ rinkos procesus ir leistų ekonomikai reguliuotis pačiai. (Net komentuodama karantiną, A. Armonaitė priekaištavo valstybei, kam ši nurodinėja žmonėms, ką daryti – apie tai žr. mano ankstesnį komentarą.)

Aišku, tai tik idealas – daugelis  verslų neišgyventų be valstybės subsidijų, mokestinių lengvatų ir viešojo sektoriaus užsakymų. Tačiau šis idealas yra politinis instrumentas, leidžiantis riboti valstybės pagalbą piliečiams, ypač socialinę paramą.

Laisvės partijos programoje žadama: „pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Tikėjimas, kad rinka pati su-si-reguliuoja, o gyvenimas (rinkoje) pats atrenka vertus išgyventi, yra žiauri (sadistinė) pasaulio vizija, kuriai prigijo socialinio darvinizmo vardas.

Panašiai kaip vadovėlinėje Č. Darvino teorijoje apie natūralią atranką, R. Šimašiaus ir A. Armonaitės vizijoje visi mes „vienodomis sąlygomis“ (t. y. nereguliuojamoje rinkoje) privalome kovoti už išlikimą, o išlikusieji ir yra tas laisvės elitas, kuris nusipelno laisvės.

Lygybė „kertasi“ su laisve!

Kodėl Laisvės partijos libertarai – prieš lygybę? Jų argumentas maždaug toks.

„Privaloma“ lygybė prieštarauja rinkos savireguliacijai: jeigu rinka lėmė, kad mudu - nelygūs, tai (pacituosiu jų gerbiamą autorių) bet koks mėginimas atkurti lygybę „sunaikins rinkos ekonomikos savireguliavimo procesus,… labai sulėtins kapitalo formavimąsi… – visa tai reikš drastišką bendro gyvenimo lygio smukimą“.

Mat laisvė užtikrina pajamų „įvairovę“ (štai jums libertariška įvairovė). Žmonės yra įvairūs ir individualūs. Anot libertarų, pajamos niekada negali būti vienodos.

Turime (dar pacituosiu) „pripažinti faktą, kad lygybė yra nepasiekiama, nes žmonės yra neišvengiamai pasklidę erdvėje ir skiriasi tarpusavyje… Kaip niujorkiečio maudymosi malonumas gali būti palygintas su indo maudymosi Gange malonumu?“ Negali būti palygintas – nes jų pajamos „įvairios“, taigi jiedu – nepalyginamai „individualūs“.

Minėtasis gerbiamas autorius (kurį A. Armonaitė tikriausiai laiko po pagalve) netgi teigia, kad lygybė (kaip idealas) kėsinasi į individo žmogiškumą.

Formuluojant labiau ekonominiais terminais, neįmanoma absoliučiai skirtingų tipų gėrybių kažkaip išmatuoti vienodu pajamų „lygio“ matu. Iš to esą kyla išvada, kad beprasmiška siekti vienodo gerovės lygio: „Kaip būtų galima „suvienodinti“ niujorkiečio ir indo galimybes apiplaukti jachta Manheteną arba maudytis Gange?“

Ne-į-ma-no-ma.

Balsuoji už „Laisvę“ – renkiesi nelygybę: naujoviška pakuotė

Taigi čia jums ne „Visi skirtingi – visi lygūs“. Libertarams įvairovė ir skirtumai reiškia, kad galimybės yra paveldimos, mat „pasaulis neatsirado vakar“. Laisvė – tai laisvė naudotis paveldėtomis galimybėmis nebijant, kad jos bus atimtos (privačios nuosavybės argumentas).

Štai kodėl, anot libertarų, neverta svaičioti apie „vienodas starto pozicijas“. Juk gimstame skirtingose šeimose – tai nejaugi valstybė turi mus atimti iš mūsų šeimų, kad pasiūlytų vienodas sąlygas? (Maždaug toks būtų libertaro paguodos žodis su konservatyviais ar žiauriais tėvais gyvenančiam jaunuoliui.)

Laisvės partija įrodė kitoms dešiniosioms partijoms (valstiečiams, konservatoriams), kad „šeimos vertybės“ ir anti-homoseksualumo korta nėra vienintelė įmanoma pakuotė, kurioje galima prastumti stambaus kapitalo interesus. Žmogaus teisių ir žolės korta jau irgi lošia.