sekmadienis, kovo 15, 2009

Teanmaro aiksteje buvo gana baisu

Telefonu - specialiai blogui:
Per nacionalinio radijo 3-a programa, Opus 3, nugirdau pokalbi su buvusiu karo zurnalistu (ne Zuoku), kuris, be kitu ivykiu, mate ir zudynes Tiananmenio aiksteje. Svecias kalbejo angliskai, verte verteja.

TEANMARO AIKSTEJE?- perklause laidos vedejas. TAIP,- patvirtino verteja. PAPASAKOKITE, KAS TEN VYKO TOJE TEANMARO AIKSTEJE, - paprase laidos vedejas.

Karo zurnalistas papasakojo, kad Tiananmenio aiksteje valdzia tankais vaike demonstrantus, zuvo tukstanciai zmoniu.

TEN TIESIOG ZUDE DEMONSTRATORIUS, BUVO PAKANKAMAI BAISU,- isverte verteja.

Bandau isijausti i vertejos kaili: kodel ji nusprende praleisti paminetus tukstancius zuvusiu ir nuo saves pridure ta BUVO PAKANKAMAI BAISU?

Ji pasielge kaip gera zurnaliste, kurios uzduotis - perteikti tik reikalo esme, nevarginti klausytojo nereikalingomis detalemis. O pastaba apie tai, kad TEN BUVO PAKANKAMAI BAISU, ji nusprende pridurti tam, kad klausytojai geriau isivaizduotu, kox romantiskas ir kupinas astriu pojuciu yra karo zurnalisto darbas - kaip kox ekstremalusis sportas.

Na, o kad visa tai neskambetu per daug fantastiskai, verteja profesionaliai iterpe zodi PAKANKAMAI - kad viskas atrodytu santuru ir skoninga.

Panasiai dirba ir visa ziniasklaida, ar ne?

penktadienis, kovo 13, 2009

Pageidavimų koncertas: RAUDONASIS ELVIS

Aš neprivalau pildyti vien jūsų pageidavimus. Siūlau dozę nostalgijos, kurios niekas nepageidavo.
Jis buvo vadinamas Raudonuoju Elviu. Amerikietis, tapęs popikona Sovietų Sąjungoje. Apie jį, beje, ne taip seniai sukurtas filmas.
    

antradienis, kovo 10, 2009

Su kovo 11!

Šventinė citata:
Pamažu moralės, blaivybės ir tvarkos labui draudžiamos mugės ir karnavalai buvo keičiamos oficialiomis valstybinėmis šventėmis. 
Akivaizdu, kad turėta vilties, jog taip atsiradusi "oficiali šventė" labiau paklus drausmei negu populiari šventė, kurios motyvacija kyla iš apačios. 
Oficialiosios šventės padėjo įsigalėti darbo etikai. Šventę galima suprasti kaip atpildą darbštuoliams arba kaip poilsį darbininkams - laiką, per kurį jie turėtų atgauti jėgas ir pasiruošti produktyviau dirbti grįžę į gamybą.
Tuo metu liaudies šventės buvo neatsiejamos nuo karnavališko vadavimosi iš darbo drausmės ir teisėto pasinėrimo į malonumus, kuriuos slopina kasdienis gyvenimas. 
Štai kaip XIX a. šaltinis (miesto tarybos nario ataskaita) aprašo liaudies šventę:
kone ant maišto ribos gausi vyrų ir moterų minia šoko ir žygiavo kelio viduriu, vienas kitą gašliai apsikabinę ir nepaisydami užtvarų. Tai neina į gera viešajai dorovei.  
Cit. John Fiske  

ketvirtadienis, kovo 05, 2009

Rinkos erotika

Daugumoje meilės romanų be perstojo plepama apie kerus, apsvaigimą ir kitokią intoksikaciją. Ir apie iškreiptą pasaulio vaizdą, erotinio objekto idealizavimą bei kitas patologijas ir klaidas.

Kita vertus, meilės šneka visuomet yra be galo blaivi. Visi puikiai, net atmintinai žinome, kad meilei jokių žodžių negana”. Jokie sakiniai negali perteikti meilės.

Taigi meilės romanai ir jų autorės/-iai puikiai suvokia savo pasakojimų bejėgiškumą ar net nepajėgumą. Bet jiems tai ne problema! Priešingai: tai ir yra neišsenkamas erotinis šaltinis, visų „serialų“ variklis.

Rousseau personažė meilės laiške rašo:

Meilė yra ne kas kita kaip iliuzija: ji pati sau susikuria pasaulį; apsupa save objektais, kurie neegzistuoja... O kadangi visus jausmus meilė paverčia vaizdiniais, tai jos kalba visuomet perkeltinė.

Šis meilės dienoraštis, kaip matome, neturi iliuzijų dėl savo pajėgumo perteikti” meilę žodžiais. Jis sako žodžius apie meilę (gal ir meilės žodžius), bet iš tikrųjų kalba apie tai, ko neįmanoma pasakyti.

Tai būdinga alegorijoms, tokioms kaip šio blogo viršelyje pavaizduota Angelina su svarstyklėmis.

Iš vaikystės prisimename, kuo intriguodavo pasakėčios. Iš jų pasakojimo neįmanoma atspėti, koks bus moralas. Todėl pabaigoje visos pasakėčios pereina prie pamokymų. Pasakėčios žino apie savo nepatikimumą.

Panašiai ir meilės pasakojimuose: kadangi jokie žodžiai negali išsakyti to jausmo”, čia pilna visokių raginimų, moralizavimų, maldų, padėkų, pažadų ir prakeiksmų. Tai iki skausmo pažįstama iš meksikietiškų serialų.

Tokiu būdu meilės pasakojimai siekia pelnyti autoritetą tarp skaitytojų ir žiūrovų. Nepaisant visko, širdis vis tiek supranta kitą kenčiančią ir mylinčią širdį, ar ne?

Taip ir vyniojasi sekama seka: serialas, pasakojimas, pasaka, pasakėčia su užuomazga, kulminacija ir atomazga, įžanga, išvadomis ir moralu.

Visokie reikalavimai, grasinimai, moralai ir horoskopai geri tuo, kad jie tik žada išsipildyti ateityje, kitoje serijoje.

Laisvoji rinka, mon amour

Nors kapitalizmo ideologiją ištiko krizė, jos sraigteliai dar iš inercijos sukasi.

Ji apibūdinama kaip „drakoniška filosofija”, paramstyta keliomis metaforomis: rinka kaip visa lemiantis Dievas; „nematoma ranka”; ir „pajėgiausiųjų išlikimas”, lūzerių pražūtis.

Lietuviškuose propagandiniuose tekstuose laisvoji rinka iškyla kaip erotinis objektas: teisingumo ministro Šimašiaus žodžiais, „iš tikrųjų laisvosios rinkos grynuoju pavidalu nėra ir nebus”.

Anot buvusio Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus, „rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį”. Geriausiu atveju įmanoma „pasiekti tik santykių, labiau panašių į rinką”.

Pavyzdžiui, laisvoji rinka turėtų skatinti žmonių iniciatyvą – bet ją slopina. Turėtų klestėti konkurencija – bet klesti monopolijos. Turėtų daugėti laisvės – bet daugėja priespaudos ir išnaudojimo. Verslininkai turėtų nekęsti valdžios kišimosi – bet patys kreipiasi į valdžią paramos arba kovodami su konkurentais – ir t.t.

Tokia Vainienė anksčiau manė, kad valstybės parama verslui – “tai kaip narkotikas, kaip kvaišalas, perdozavimas – mirtinai pavojingas. … Išmėgini pasisvaiginti … – ir gana, daryk pertrauką. Atstatyk sveikatą... Jei jūs, būdami laisvosios rinkos šalininkai, manote kitaip ir svaigstate imdami valdiškus pinigus, gerai pagalvokite, ar esate savo vietoje!”.

Taigi, panašiai kaip meilės serialuose, laisvosios rinkos neįmanoma nusakyti žodžiais: štai ta pati Vainienė barasi: „diskusijas ekonomikos tema nuodija žodynas, paveldėtas iš komunistinės praeities”.

Jauni žmonės turi įdomių minčių, tačiau... negali jų perteikti: Šimašiaus barasi: “ypač gaila, kad į stereotipų gniaužtus papuola jauni, dar tik studijuojantys žmonės”.

Problemėlė ta, kad kur pažiūrėsi, niekur rinka ne laisva ­- visur kažkokie „dviejų sistemų – rinkos ir centrinio planavimo – mišiniai, kurių sudėtis priklauso nuo laiko ir vietos aktualijų, madų ir skonių”.

Todėl, kaip kokie teologai, laisvosios rinkos propaguotojai tik viską neigia 24 valandas per parą – ir pranašauja galą: „laisvosios rinkos idėjoms atstovaujantys institutai turi daug darbo parodyti visuomenei dabartinių pensijų, sveikatos ir švietimo sistemos neišvengiamą žlugimą”.

Laisvosios rinkos idealams ištikimi piliečiai privalo nekreipti dėmesio į savo kančias ir netektis, absurdą ir neaiškumą. Priešingai – nusiteikimas kančiai ir aukai yra ištikimybės įrodymas. Kaip rašo Šimašius: „Dauguma žmonių tiesiog bijo ,laukinio’ kapitalizmo. Tačiau tai – emocinė sąvoka”.

Jau žinome, kad „rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį”. Todėl reikia džiaugtis tuo, ką turime. Pavyzdžiui, tokia Steponavičienė siūlo gėrėtis tuo, kad „negalėjimą apsirengti, panašu, yra išsprendusi rinka, pateikdama pigių dėvėtų rūbų alternatyvą”. (Įdomu, ką čia reiškia žodis „panašu”?)

Žodžiu, visos problemos virsta „gerais ženklais”. Vainienė šiandien dejuoja dėl šešėlinės ekonomikos, bet dar vakar ji teigė, kad šešėlio egzistavimas gali būti „geras ženklas” ten, kur laisvosios rinkos dar nėra (Baltarusijoje).

Ir nors rinka „grynuoju pavidalu“ neegzistuoja, jai vis tiek „reikia leisti laisvai veikti“.

Todėl laisvosios rinkos sirgaliai po įžangos visada iškart pereina prie dvasinių pamokymų, kleboniškų pabarimų, pasmerkimų, sugėdinimų ir pagyrimų. Pavyzdžiui – apie „pagrindinius paklydimus [koks žodis!], kurie nuolat lydi laisvosios rinkos kritikus”.

Didžiausia problema laisvajai rinkai yra „atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori”. Kadangi jų atskirti neįmanoma, bet kokia valstybės parama yra žalinga. Jei dar nežinai, tai užsirašyk ant kaktos, kad „už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats”.

„Padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan. – visa tai griauna visuomenės moralę, o tiesioginės paramos priemonės skatina žmones tapti skurdžiais”, – moralizuoja viena profesionali rinkos propaguotoja.

Guoda Steponavičienė, „Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti”

Remigijus Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”

„R.Vainienė šokiravo baltarusius, patarusi plėtoti šešėlinę ekonomiką”

trečiadienis, kovo 04, 2009

Aukojimas

Vienas ryšių su visuomene industrijos pionierius yra pasakęs, kad viskas, kas yra, – net š*diniausias kioskelis – yra sutikimo dėka.

Tai gali skambėti kaip labai ciniškas požiūris. Kox dar sutikimas – mūsų niekada niekas neklausia. Pjauna medžius, griauna namus, mažina atlyginimus, kelia kainas. 

Bet štai pavyzdys. Viešasis transportas: nors juo naudojasi tūkstančiai žmonių, niekas jo geru žodžiu nemini. Priešingai: niekas nenori prisipažinti, kad juo naudojasi. Tai viena iš tų temų, prie kurių niekas nenori prisiliesti, nes bet kox šnekėjimas apie viešąjį transportą skamba kaip nepadorus prisipažinimas. Tai kažkas žemo, kūniško, materialaus, masiško, neprestižiško, atgyvenusio, dvokiančio, su užkratu, pasmerkto.   

Niekas nežino mįslės atsakymo: “Kodėl viešasis transportas vis dar funkcionuoja, nors jau seniausiai buvo paskelbtas bankrutavusiu?”. Niekas nereaguoja į kas mėnesį keliamas bilietų kainas.

Taip yra, aišku, ne todėl, kad autobusais ir troleibusais naudojasi labai mažai žmonių, bet dėl to, kad tie žmonės, kurie naudojasi išskirtinai viešuoju transportu, yra ta klasė, kuri neturi savo kalbėtojų, atstovaujančio balso. Tai bežadė, paaukota ir vis iš naujo aukojama masė: kai tik užeina nauja krizė, ta masė vėl ir vėl aukojama.

Visi žino gerų alternatyvų viešajam transportui: vaikščioti pėsčiomis, važiuoti dviračiu. Nors apie tai niekas daug nekalba, bet galima jausti tą visuotinį sutikimą, kad viešasis transportas yra niekieno, pasmerktas, paaukotas, ar ne? 

Viešasis transportas yra nuolatinio žmonių pasipriešinimo drausmei ir tvarkai vieta. Kaip liudija visos tos kruvinos istorijos apie keleivių ir kontrolierių susirėmimus, tai - vieta, kur žmonės ryžtasi išmėginti savo šansus pasipriešinti valdžiai.

Kadangi viešasis transportas yra “pralaimėjusiųjų” transporto priemonė, tai ji iš emės nieko “neveža”: ta prasme, ji niekam nesuteikia jokio malonumo, nepakelia į kitą “lygį”  ir t.t. Niekas nesinaudoja viešuoju transportu (kas juo naudojasi, yra niekas). Egzistuoja nebylus sutarimas, kad viešasis transportas yra tai, ką reikalui esant galima paaukoti.

Panašiai, kaip vagys, kurie, kaip rodo tyrimai, moka “nuskenuoti” savo taikinius (identifikuoti jų statusą pagal tam tikrus atributus), valdžia, ypač dešinioji, kuri dairosi naujų privatizavimo aukų, puikiai jaučia, ką visuomenė yra nusiteikusi aukoti.

Įdomus atvejis buvo nacionalinių avialinijų sužlugdymas (nors tai - ne "viešasis transportas" siaurąja prasme): niekas dėl to per daug nesijaudino, išskyrus nukentėjusius keleivius. Tie, kurių interesas būtų turėti pigesnes nacionalines avialinijas, neturi balso, o kiti, kurie turi daug balsų, galės sau leisti laisvai skraidyti ir naujo investuotojo avialinijomis. Įmanoma pajusti, kad egzistuoja visuotinis sutarimas, jog avialinijos  - tai prabangos dalykas "ponams". 

Tas pats ir su vaistais, vaistinėmis, sveikatos paslaugomis, policija, gaisrine, paštu, spauda (ir knygomis, internetu, drabužiais). Teritorijos, iš kurių masiškai traukiasi šie “servisai” – provincija, pigūs miegamieji rajonai, darbininkų kvartalai, kaimai, vienkiemiai, paribiai, pasieniai, patamsiai – virsta niekieno zonomis, kur galioja Darwino dėsniai.

Ten taip tamsu, kad man juokingas kiekvienas, kas įsivaizduoja, kad gali įsivaizduoti, kaip ten yra.