pirmadienis, vasario 01, 2010

Celibatas ir seksualinis komunizmas

Pirmos paskaitos ištraukos. Tęsinys.
Toliau bandome įsivaizduoti pirmuosius 2 krikščionybės šimtmečius.
Enkratitai skelbė, kad visi be išimties krikščionys yra pašaukti gyventi gyvenimą be sekso. Tačiau tuo metu, kai Paulius mokė korintiečius niekinti seksą, reiškėsi ir daugiau krikščioniškų judėjimų, kurie taip pat kaip enkratitai niekino šeimą, bet visai dėl kitų priežasčių.
Tų kitų judėjimų atstovai propagavo seksualinį komunizmą.
Jie tęsė kinikų tradicijas ir suvokė šeimą kaip turtinės nuosavybės sistemos aspektą. Šių judėjimų atstovai mokė, kad privačia nuosavybe pagrįsta visuomenės tvarka prieštarauja Kūrėjo valiai.
Abu šie judėjimai – enkratizmas ir kitas, sąlyginai vadinamas „libertinizmu“, - niekinamai žiūrėjo į šeimos instituciją ir svajojo apie Rojaus susigrąžinimą.
Skyrėsi tik būdai ar strategijos, kuriomis kiekvieno iš šių judėjimų atstovai ketino susigrąžinti Rojų.
Vieni manė, kad tiesus kelias į Rojų yra seksualinis komunizmas, t.y. sekso išlaisvinimas iš šeimos ir privatumo saitų.
Antri manė, kad tiesus kelias į Rojų yra seksualinis stalinizmas.
Taigi dar viena istorinė celibato motyvacija yra siekis susigrąžinti Rojų.
Enkratitai reikalavo, kad visi pasikrikštijusieji išsižadėtų sekso, net jei yra susituokę.
Nuosaiki enkratizmo versija, nereikalaujanti sekso išsižadėjimo iš visų krikščionių, bet skelbianti, kad tobuli krikščionys privalo būti skaistūs, tapo standartiniu visų krikščioniškų bažnyčių mokymu.
Laiške korintiečiams Paulius rašė: „Išties geras dalykas vyrui lytiškai nesantykiauti su moterimi“. Toliau jis paaiškina, kad vedęs vyras stengiasi patenkinti savo žmoną, o nevedusiam rūpi patenkinti Viešpatį.
Pauliaus plunksnai taip pat priklauso idėja, kad nesituokti yra išmintinga dėl to, kad artėja pasaulio pabaiga.
Nors Paulius pripažino, kad enkratitų reikalavimas sulaikyti nuo sekso visus pasikrikštijusius yra nerealistiškas, jis, kaip tikras jėzuitas, sugalvojo išeitį, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Paulius pačią šeimą (santuoką) interpretavo kaip celibato formą, taip sakant.
Jis sakė: „verčiau vesti, negu nuolat degti“.
Šeima yra užuovėja nuo pasileidimo. Paulius į pirmą planą iškėlė ištvirkimo pavojus, kylančius dėl seksualinės frustracijos. Argumentas už seksą santuokoje nepastebimai virto pažiūra, kad santuoka yra apsauga nuo geismo. Pati šeima yra savotiškas prezervatyvas.
Tie ankstyvieji krikščionys, kurie kratėsi šeimos ir santuokos laisvos meilės idealų vardu, filosofiškai buvo panašūs į kinikus, propagavusius nesėslų gyvenimo būdą (prisiminkime Diogeną statinėje) bei cinišką požiūrį į kūno poreikius.
Kinikų seksualinis komunizmas skyrėsi nuo ankstyvųjų stoikų komunistinių idėjų tuo, kad stoikai troško kurti kuo platesnius draugystės ryšių tinklus, socialinius tinklus. Tuo metu kinikai nekentė privačios nuosavybės visomis jos formomis, įskaitant santuoką.
Libertinai smerkė nuosavybės teisių ir monogamijos sistemą ir ilgėjosi pirmapradžio žmonijos gyvenimo būdo, "Dievo nustatytos tvarkos", kurios esmė - bendruomeninis dalijimasis gėrybėmis ir malonumais.
Vis dėlto libertinai, įsivaizduodami komunalinį seksą ir moteris kaip visų vyrų bendrą nuosavybę, žiauriai iškraipė savo mokytojų kinikų mokymą.
Kinikai pasisakė už visišką lyčių lygybę. Šiuo požiūriu net enkratitai buvo pažangesni už libertinus, nes siekė įtraukti moteris į pastoracinę veiklą.
Bet grįžkime prie kinikų požiūrio į seksą.
Kinikai mokė, kad seksualiniai kūno poreikiai yra eiliniai tarp kitų, labai nesiskiriantys nuo kitų kūno impulsų.
Todėl neverta jų pernelyg sureikšminti, bet neverta ir slopinti. Geriausia jų atsikratyti, išmesti iš galvos nedelsiant patenkinant, per daug nesirenkant su kuo.
Nenuostabu, kad kinikai buvo kaltinami tuo, kad neva mokydami filosofijos suvedžioja namų šeimininkų žmonas.
Nors neišliko jokių liudijimų, kad seksualinis komunizmas buvo praktikuojamas, kai kurie anų laikų autoriai kalba apie neva egzistavusį požiūrį, kad fizinė meilė yra mistinė komunija.