sekmadienis, sausio 24, 2010

Celibatas ir puritonizmas (tęsinys)

Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia.
Knygoje „Dope girls“ (kvaišalų mergaitės) Marek Kohn atskleidžia ryšį tarp ankstyviausių mėginimų įstatymu reguliuoti svaigalų ir kvaišalų vartojimą ir seksualinio puritonizmo bei fašistinės ideologijos, konkrečiai rasistinės eugenikos (genetinio ir civilizacinio baltųjų pranašumo teorijų).
Nors pirmųjų svaiginimosi ribojimų Britanijoje taikinys buvo gamyklų darbininkai, daugiausia nerimo politiniam elitui kėlė imigracijos procesai, būtent masinis kolonizuotų šalių gyventojų plūdimas į šalis-kolonizatores.
Kadangi tuo pat metu sparčią pažangą darė moterų socialinė emancipacija, susiklostė situacija, palanki vadinamajai moralinei panikai.
Pradėjus plisti kokaino vartojimui tarp jaunų moterų, elito vyrai pradėjo šlapintis į kelnes, ta prasme - baimintis dėl to, kad emancipuotos moterys, būdamos silpnos valios ir intelekto, gali masiškai tapti priklausomos nuo kokaino ir, jo veikiamos, taps neatsparios juodaodžių ir "rytiečių" kvaišalų platintojų seksualinei traukai, o tai galiausiai sukels rasinę ir civilizacinę katastrofą, nes baltoji rasė degeneruos.
Šis pavyzdys iliustruoja svarbiausias idėjas apie seksualumą, valią ir individą, kurias paveldėjome iš puritonizmo.
Puritonizmą galima laikyti pirmuoju nuosekliu ir ambicingu modernizavimo ar visuotinio "civilizavimo" projektu Vakarų istorijoje.
Knygoje apie socialinių malonumų kontrolę Jeremy Gilbert ir Ewan Pearson pažymi, kad puritonizmas buvo bene ambicingiausias mėginimas Britanijos istorijoje celibato idealus paversti sisteminės gyvenimo būdo reformos ir politinio valdymo projektu.
"Celibato idealai" čia žymi radikalią neapykantą kūnui, kūniškumui, juslumui ir seksualumui bei jų teikiamiems malonumams, ypač socialiniams, kolektyviniams malonumams (šokiai, mugės, sporto renginiai etc.).
Radikaliausiais pavidalais puritonizmas siekė pasitelkti gana naują valstybės mašineriją, kad įgyvendintų kaip visiems gyventojams privalomas savo pažiūras, koks gyvenimo būdas yra geriausias.
Tai būta sisteminio mėginimo perdaryti ir pertvarkyti ne tik politinę sistemą, ne tik ekonomines praktikas ir santykius, bet, svarbiausia, kasdienį visų socialinių klasių žmonių gyvenimą.
Draudimų taikiniu tapo populiarios liaudies šventes, pamažu išnyko tradiciniai šventadieniai ir poilsio dienos, užgniaužti karnavalai.
Įsivyravo kultūra, sakralizuojanti - iškelianti virš visko - darbą. Grybauskaitės stumiama nuostata, kad tie, kas gali dirbti, privalo dirbti, net jei vienintelis įmanomas darbas yra žeminantis ir gresia nežmonišku išnaudojimu, yra tipiška puritoniškos darbo etikos išraiška.
Pagrindiniai puritoniško diskurso prioritetai yra priešiškumas fiziniam malonumui; bet kokiai intoksikacijai, nereguliuojamiems socialiniams susibūrimams.
Šioje ideologijoje susilieja: metafizikos idėjos apie racionalų, save suvokiantį subjektą ir savininkiškas (nuosavybinis) individualizmas (MacPhersono terminas). Individas yra savo pajėgumų savininkas, sueinantis į santykį su kitu tik pagal sutartį.
Ši kombinacija veda prie teorijos, kad žmogiškasis subjektas yra savi-kontrolės subjektas – kad subjektas yra ne kas kita kaip savikontrolė.
Tuomet aišku, kodėl ši pasaulėžiūra tokia priešiška intoksikacijos bei ekstazės būsenoms. Kartu šios nuostatos grindžia individualizmą, o tai paaiškina jų ypatingą priešiškumą visoms socialinio malonumo formoms.
Individualistiniame pasaulio vaizde žmogiškosios būtybės yra hermetiškai izoliuoti, atskiri vienetai, vienetiniai individai, racionalūs agentai, kuriems bet kokia ekstazė arba kolektyviškumas yra pavojinga. Ekstazė reiškia „išėjimą iš savęs“. Seksualinė ekstazė bažnyčios ideologų raštuose visuomet apibūdinama kaip "išėjimas iš savęs".
Puritonizmas yra protestantiškosios etikos pavidalas, o protestantiškoji etika, kaip žinome, yra kapitalizmo pagrindas. Ji verčia kaupti ir sukaupto neišleisti tuščiai, o tik taip, kad būtų galima toliau kaupti. Tai užtikrina kapitalo kaupimąsį - kapitalizmo procesą.
Darbas puritonui yra asketinė (kūno disciplinavimo) praktika. Padorumas yra susilaikymas nuo išlaidavimo. Žodžiu, "ankstyvasis protestantizmas kaip religinis kultūrinis projektas ir ankstyvasis kapitalizmas kaip politinis ekonominis projektas yra neatskiriami".
Bus daugiau

šeštadienis, sausio 23, 2010

Celibatas ir puritonizmas

/Pirmos paskaitos ištraukos. Tęsinys. Pradžia čia./
Po gilaus įsiskverbimo į kultūrinės atminties archyvą, grįžkime į šviesią, sekuliarią dabartį.
Mano minėtos parlamentinės fantazijos apie "celibatą su garantija" nepasiekė tikslo, tačiau jų tikslas yra nepasiekti tikslo. Tai būdinga celibato diskursui iš principo. Celibatas visuomet buvo tam tikra metodinė ar policinė priemonė situacijai kontroliuoti, nes celibatas atsirado kaip reakcija į celibato neįmanomumą (o ne atvirkščiai).
Prisiminkime Šv. Pauliaus mintį laiške korintiečiams, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti atsisakyti sekso. Galia susilaikyti yra dovana, kuria apdovanoti tik nedaugelis, tik išrinktieji. Šiuo būdu Paulius pažemino plačiąsias tikinčiųjų mases iki bevalių avinų ir avelių rango.
Dabar siūlau pasidomėti mūsų dienų pedagoginiu diskursu, kuris tam tikra prasme geriau atspindi realią padėtį valdžios ir visuomenės santykių srityje, negu, tarkime, žiniasklaida arba mūsų pačių buitiniai įsivaizdavimai, kad celibatas "mūsų neliečia".
Vadinamosios metodinės priemonės, adresuotos pedagogams, yra ne kas kita kaip neklusnių kūnelių valdymo metodikos, įvairiapusės kontrolės įvaldymo instrukcijos valstybės ideologinio aparato pastoriams.
Atsiverskime super-oficiozinę 7 autorių parašytą ir ministerijos aprobuotą metodinę priemonę "Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Į pagalbą mokytojui" (Vilnius, 2007). Tai oficialus Lietuvos respublikos lytinio ugdymo katekizmas. Šią "mokomąją metodinę priemonę" apsvarstė ir rekomendavo spausdinti VPU Sveikatos ugdymo katedra bei Sporto ir sveikatos fakulteto taryba, recenzavo 11 recenzentų, tarp jų - Irena Degutienė.
Ja remiasi Lietuvos Republikos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, įgyvendinama pagal "Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos įgyvendinimo ... priemonę" (Ministro 2007 m. vasario 7 d. Nr. ISAK-179).
Pačius "rizikingiausius" knygos skyrius parašė arkivyskupijų šeimos centrų specialistai bei kiti bažnyčios agentai. Štai skyrių "LYTINIS POTRAUKIS IR JO VALDYMAS" parašė profesorius G. Vaitoška iš Tarptautinio teologinio instituto šeimos ir santuokos studijoms.
Remdamasis Vydūno "Gimdymo slėpiniais" bei K.Wojtylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) kūriniu "Meilė ir atsakomybė", Vaitoška siūlo atsisakyti žodžio "lytis" ir vietoj jo naudoti žodį "gimtis". Tai padės
jaunimui ... vengti atsitiktinių seksualinių ryšių .... Kada kalbame apie „lytinį“ arba „seksualinį“ potraukį arba instinktą, gyvybės dimensija lieka už dėmesio ribų; kalbant apie „gimties“ potraukį arba instinktą šio trūkumo išvengiama.
Autorius neslepia savo ambicijų ir lytinio potraukio valdymo problemą formuluoja kaip civilizacinį uždavinį: „lytinio arba gimtinio potraukio valdymas yra svarbi civilizuotos
visuomenės gyvenimo dalis". Vaitoška siūlo pasiremti prieštaringos reputacijos anglų autoriaus 1930 m. (!) "atradimu", kad
lytinių impulsų suvaldymas ... buvo stimulas aukštiems kultūriniams, socialiniams pasiekimams bei civilizacijų ekspansijai. Civilizacijoms pasiekus aukštą lygį ir susilpninus seksualinės moralės reikalavimus, prasidėdavo tolydus kultūros smukimas ir pozicijų konkurencijoje su kitomis civilizacijomis praradimas. ... Kiekviena visuomenė gali rinktis arba energingą vystymąsi, arba seksualinę laisvę....
Vaitoška griežtai bara psichoanalizę už tai, kad ji "stengiasi įtikinti pacientą, kad prieš Dievą ir žmogų jis turi tik vieną pareigą: patirti gerus orgazmus, su tinkamu „objektu“, ir reguliariai“.
Lietuvos Respublikos seksualinio geismo suvaldymo strategiją formuluojantis Vaitoška įspėja, kad "gebėjimas valdyti savo gimties galią nėra išugdomas per vieną dieną".
Kad kūnui nereikalinga lytinė iškrova, jaunas vyras gali patirti stebėdamas save, kadangi erekcija nebūtinai reiškia seksualinį susijaudinimą. Rytinė erekcija atsiranda dėl fiziologinių priežasčių arba bendrai rodo gerą sveikatos būklę; ji neverčia vyro ieškoti seksualinės iškrovos tol, kol prie šios kūno būsenos neprisijungia seksualinio pobūdžio vaizdiniai. Jiems atsiradus, erekcija tampa susijaudinimu, kuriam gali būti sunku atsispirti, tačiau vaizduotei išliekant be seksualinių vaizdinių, jaunuolis yra laisvas užsiimti bet kokia veikla, ir erekcija pranyksta nepalikdama jokių neigiamų padarinių kūno sveikatai.
Erekcija čia nusakoma kaip pavojinga infekcija ar uždegimas, kuris gali turėti baisių padarinių kūnui ir psichikai. Tuo metu "susilaikantis jaunuolis ne tik kad negali nuo to [nuo susilaikymo] „susirgti“, tačiau visiškai atvirkščiai – jis turi geresnių galimybių būti sveikesnis, tvirtesnis, daugiau pasiekti sporte bei gyvenime". Vaitoška apibendrina: "psichologine prasme vaikino ir merginos intymūs santykiai niekada nėra saugūs".
Nors autorius visa tai pateikia kaip argumentą apie seksualinio susilaikymo civilizacinę funkciją, kartu tai yra mintis apie seksualumo valdymo (sekso sulaikymo) politinę funkciją, todėl šis argumentas kreipia mus – mūsų kultūrinę atmintį – prie istorinių precedentų, kai siekis užkirsti kelią seksualiniams santykiams buvo grindžiamas civilizacijos gelbėjimo ir genetinio grynumo išsaugojimo tikslu.
Turiu galvoje pirmuosius įstatymus, apribojusius svaigalų ir kvaišalų vartojimą Vakarų šalyse XIX a.

penktadienis, sausio 22, 2010

Celibatas ir kastracija (tęsinys)

/Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia./
Ritualinė kastracija buvo pakankamai išplitusi ankstyvosiose krikščioniškose kongregacijose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Krikščioniška ritualinė kastracija buvo atliekama ne vieną šimtmetį ir ne tik tarp Gnostinių judėjimų dalyvių, bet ir ortodoksų stovyklose.
Trečiajame šimtmetyje suklestėję didieji asketiniai judėjimai, iš kurių išsirutuliojo monasticizmas ir celibato filosofija, savo gretose turėjo nemažai eunuchų.
Daugelis vadinamųjų sinkretistinių judėjimų šventikų išsikastruodavo patys, savarankiškai. Jie vilkėjo moteriškus drabužius.
Pats ritualas vykdavo pavasarį. Jis prasidėdavo ekstatišku, svaiginamu pasišventėlių šokiu. Tuomet kai kurie iš dalyvių griebdavo akmeniniį peilį ir išsikastruodavo. Nupjautas sėklides jie sviesdavo į namo duris, o tuose namuose gyvenančios moterys privalėdavo paduodti jiems drabužių, kuriais jie apsirengdavo. Tuomet prasidėdavo visuotinė liaudies šventė.
Vėlesnis Bažnyčios sprendimas kriminalizuoti eunuchus liudija ritualinės kastracijos išplitimo mastus. Alegorinė Jėzaus raginimo pasidaryti eunuchais interpretacija buvo reikalinga kovoje su šia praktika.
Bažnyčios ideologai pasitelkė ne tik moralės filosofiją bet ir mediciną, kuri aiškino, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyro vyriškumui, kadangi sperma susidaro iš putų, kurios atsiranda užvirus kraujui.
Todėl jau nuo II šimtmečio medicinos žinovai atkakliai laikėsi teorijos, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyrui ir piktnaudžiavimas juo lemia vitalinės vyriškumo esencijos netektį (nuostolį). Tai gana gudrus ėjimas, nes seksas čia skelbiamas grėsme siekiant tausoti ir saugoti vyriškumą. Tuo metu kastracija, aišku, reiškia neatitaisomą vyriškumo praradimą.
Vyro uždaviniu tampa seksualinių impulsų valdymas. Taip gimė „vyriško eunucho“, t.y. save seksualiai tausojančio asketo idealas.
Ankstyvųjų krikščioniškų autorių tikslinė grupė, taikinys buvo jauni aristokratai, kuriems
kastracija buvo pernelyg ekstremalus imperatyvas.
Toks Origenas sugalvojo, kaip pasmerkti kastraciją kaip morališkai silpnesnį pasirinkimą: jis aiškino, kad tikras eunuchas yra ne tas, kuris atima iš savęs galimybę lytiškai santykiauti, o tas, kuris gali užgniaužti sekso troškimą (geismą).
Nuo tada moteriški eunuchai buvo paversti atpirkimo ožiais. Kas labiausiai nervino Bažnyčios tėvus, sužinome iš Šv. Augustino raštų, - autoriaus, kuris nemėgo vynioti žodžių į vatą:
kad ir kaip aiškintume jų šventines apeigas, ... moteriški vyrai yra prieštaravimas
gamtai.
Augustiną ypač erzino tų šventikų lytinis neapibrėžtumas:
Kaip tik vakar šie sumoteriškėję vyrai ėjo gatvėmis suveltais plaukais, išbalintais veidais, atsipalaidavę kūnu, o jų eisena buvo moteriška.
Šis aprašymas kažką primena. Taip, meilės paradus. Kaip yra pasakiusi Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje:
Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs.
Taigi jau ir pats celibatas yra degradacija kastracijos atžvilgiu, degradacija, kurios priežastis – silpnumas, baimė, valios ir atsidavimo stoka.
Asketizmo ir visiško susilaikymo - celibato - idealai formuojasi kaip kompromisas, išsisukinėjimas gavus šaukimą įrodyti visišką atsidavimą, taigi savotiškas dezertyravimas.
Čia susiduriame su begaliniu regresu, arba maniakiška celibato garantijų paieškos logika. Ritualinė kastracija buvo atmesta kaip nevisiškas atsidavimas; absoliutų pasišventimą garantuoja tik vidinis išsikastravimas - geismo suvaldymas.
Po nepilnų 2000 metų katalikiškiausia pasaulio tauta lenkai žengia naują žingsnį celibato evoliucijoje: cheminė kastracija yra ritualinės kastracijos ir geismo nuslopinimo kombinacija, realizuojanti celibatą su 100 procentų garantija.

ketvirtadienis, sausio 21, 2010

Antra paskaita - antradienį

Šaltis dar labiau stingdo, tamsa tirštėja.

Ar tapsime šėtono garbintojais, valgydami saldainius su kaukolėmis

Antra paskaita - antradienį, ten pat tuo pačiu laiku.

trečiadienis, sausio 20, 2010

Celibatas ir kastracija

/Ištraukos iš pirmos paskaitos/
Kalbant apie pastarojo meto įvykius, stebėtojui iš šalies galėtų susidaryti įspūdis, kad celibato idėja Lietuvoje tarsi tvyro ore, tiksliau eteryje. Niekas nebūtų labai nustebęs, jei, pavyzdžiui, Drąsius Kedys būtų ką nors iškastravęs.
Prisimename, kad kilus tarptautiniam skandalui dėl vadinamojo nepilnamečių apsaugos įstatymo, Kubilius, išreikšdamas krikščioniškojo konservatorių sparno (ar kojos ar kokio kito organo) nuotaikas, išsakė „bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimo“ idėją.
Šią ir daugelį kitų tuomet išsakytų idėjų galima drąsiai vadinti fantastinėmis, tiesiog fantazijomis.
Kadangi jų paskirtis yra dirginti jautrias vietas, siekiant tam tikro pasitenkinimo ar satisfakcijos, šias fantazijas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.
Kaip pažymėjo ekspertai, tos įstatymo pataisos ne tik negalėjo pasiekti savo tariamo tikslo, bet ir būtų sušvelninusios bausmes, numatomas už vaikų seksualinį išnaudojimą, jei būtų priimtos. Baudžiamoji atsakomybė būtų pakeista administracine. Todėl šias celibato idėjas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.
Tačiau daug įdomesnė mūsų kontekste yra ne Kubiliaus išreikšta masturbacinė fantazija apie bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimą, o kita, kiek vėliau suformuluota fantazija apie cheminę kastraciją. (Tai, kad ji virto įstatymu, niekaip nekeičia jos fantastinės esmės.)
Buvo pabrėžiama, kad cheminės kastracijos tikslas yra „nusplopinti geismą“. Ar verta priminti, kad būtent tokia per amžius buvo intymiausia ir sakraliausia daugelio autorių, rašiusių apie seksą ir celibatą svajonė: numalšinti geismą.
Šią parlamentinę cheminės kastracijos idėją (beje, pavogtą iš lenkų) galime interpretuoti kaip pačią intensyviausią pastaruoju metu celibato idėjos raišką: šiuo atveju euforiją ir galbūt net sado-mazochistinę ekstazę balsavusiems seimūnams užtikrino tai, kad cheminę kastraciją galima suvokti kaip celibatą su šimtaprocentine garantija.
Paprasta kastracija tokios garantijos neteikia: tai liudija istorinis eunuchų – kastratų valstybės tarnautojų pavyzdys.
Šioje vietoje aš noriu pradėti skverbtis gylyn į celibato termino istorinės ir kultūrinės atminties archyvą. Celibato idėjos ir tradicijų ištakos glaudžiai susijusios su kastracija.
Evangelistas Matas cituoja skandalingą Jėzaus raginimą: “... yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“
Ši evangelinė eunucho figūra tradiciškai buvo interpretuojama kaip skaistumo ir celibato simbolis. Tai kertasi su antikinėmis pažiūromis, kurios buvo itin nepalankios eunuchams kaip “trečiajam žmogaus tipui”, kuriam būdingas hiper-seksualumas ir moralinis silpnumas.
Kita vertus, daugybė šaltinių liudija, kad eunuchai buvo didžiai branginami tiek elito vyrų, tiek jų žmonų meilužiai.
Krikščionybės apologetams teko išlieti nemažai prakaito, kad paverstų eunuchą vyriškosios askezės simboliu.
Turint omenyje antikinį kontekstą Jėzaus raginimas pasidaryti eunuchais dėl dangaus karalystės skamba itin radikaliai.
Be to, Jėzus, šiaip jau noriai gydantis ir taisantis visus pasitaikančius defektus ir net galintis prikelti mirusius, šiuo atveju neužsimena apie gydymo būtinybę ir nesiima jokios gydomosios operacijos, kuri padėtų eunuchams integruotis į normalią visuomenę. Priešingai: eunuchas yra iškeliamas sektinu pavyzdžiu ir virsta Dangaus karalystės simboliu.
Tačiau ankstyviesiems krikščionims toks Kristaus raginimas neatrodė nei bauginantis, nei neįprastas. Ritualinė kastracija buvo paplitusi ir dažna religinė praktika.
Jėzus kvietė sekėjus imtis ritualinės kastracijos kaip būdo demonstruoti religinį atsidavimą ir ištikimybę.
Šis ritualas kildinamas iš pačių ankstyviausių religingumo raiškos formų žmonijos istorijoje. Jis siejamas su kultu, įvardijamu kaip Didžiosios Motinos arba Dievų Motinos kultas.
Mitai pasakoja, kad Deivė pati iškastravo savo vyrą, kai sužinojo apie jo neištikimybę; jam mirtinai nukraujavus, kaprizingoji Deivė jį prikėlė iš mirusiųjų, bet paliko kastratu.
Pagal kitą versiją, Deivės vyrą nužudė priešas ir, sudraskęs jo kūną į gabalus, išmetė į kosmosą. Vargšė Deivė ilgai rankiojo kosmoso platybėse išsibarsčiusius vyro palaikus, kol surado viską, išskyrus vieną dalį.

sekmadienis, sausio 10, 2010

Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?

19 d. prasideda sveikatingumo kursas "Celibato kultūra". Intymiai kreipiuosi į tave melsdamas ateiti. Ką reikia turėti su savim, jau sakiau. Dreskodas:
Dažnai jauniems vyrams taip nutinka, kad net jei griežtai laiko save suėmę į nagą, jaunystės kaitra vis tiek prasimuša į išorę ir tampa geismo objektu aplinkiniams. Todėl jei kas yra jaunatviškas ir fiziškai dailus, tegul slepia savo patrauklumą tol, kol jo išvaizda pasidarys tinkama. (Šv. Bazilijus)
Visa tai galioja ir moterims.
Išvydę terminą „celibatas“, visi intuityviai suprantame, kad bus kalbama apie seksą.
Paskaitų ciklas „Celibato kultūra“ tęsia kai kurias iš temų, pradėtų plėtoti 2008 m. skaitytose paskaitose apie pornografiją.
Tuomet šalies dar nebuvo sukrėtę pedofilijos ir nepilnamečių apsaugos nuo visokių poveikių skandalai; dar nebuvo kilusi kontroversija dėl A.Šliogerio žodžio laisvės.
Šie įvykiai sukūrė naują kontekstą temai tęsti.
O šalį užgriuvusi ekonominė krizė privertė naujai pažvelgti į santykį tarp ekonominės politikos ir moralės „kryžiaus žygių“.
Šiandien liudijame dvejopą ir nepaprastai sparčią atžangą:
– nesiliauja Bažnyčios lobistų ir valdančiųjų partijų išpuoliai prieš sekuliarius visuomenės gyvenimo pagrindus (A. Kubilius gali sau leisti viešai prisipažinti, kad teisės aktus rengia kartu su „Bažnyčios teisės specialistais“);
– neregėtą pažangą daro socialinio valdžios sadizmo normalizavimas (socialinių išmokų pjaustymai; gyventojų masių aukojimas ant aukuro tiesiogine prasme, paliekant po vieną gaisrininką apylinkei, ir t.t.).
Todėl svarbu suprasti ryšį tarp tamsybininkų įgyvendinamos socialinės ekonominės politikos ir jų diegiamų „moralinių reformų“.
Šiandien verta prisiminti Wilhelmo Reicho mintį, kad pastarųjų trijų šimtų metų kapitalizmo eros ekscesai buvo įmanomi tik dėl nepaprastos masių ištvermės; norint suprasti ryšį tarp darbo jėgos išnaudojimo sąlygų ir lytiškumo slopinimo, reikia perprasti „pamatinę instituciją“, kurioje susilieja seksualiniai ir ekonominiai patriarchalinės autoritarinės visuomenės interesai.
Būtent autoritarinėje šeimoje įvyksta „struktūrinė visuomenės reprodukcija“, o Bažnyčia tik pratęsia šį procesą.
Šio proceso esmė - minčių apie seksą draudimo transformacija į mąstymo draudimą.
Analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, Reichas neabejojo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir valstybės mikromodelis.
Panaršę celibato termino istoriniame archyve, aptinkame, kad seksas ir tokie jo aspektai kaip orgazmas per amžius nedavė ramybės Bažnyčios ideologams ir veikėjams.
Panašus jaudulys ir šiandien verčia Seimo narius fantazuoti (kurti fantastinius teisės aktus) apie „bet kokios seksualinės agitacijos“ uždraudimą ir apie celibatą su garantija – cheminę kastraciją.
Kodėl ne paprastą kastraciją? Tai išties apdairu, mat iš istorijos žinome, kad eunuchai – apie kuriuos šnekėjo ir J.Kristus – buvo didžiai vertinami meilužiai, teikę oralinio ir analinio sekso paslaugas tiek elito vyrams, tiek jų žmonoms.
Anot religijotyrininkų, celibato istorijai taikytina ši formulė: „kur yra dūmų, ten turi būti liepsna“.
Taisyklės ir draudimai reiškia, kad yra ką drausti. Šv. Augustinas įspėjo vienuoles nemylėti viena kitos kūniškai, o Šv. Bazilijus mokė vienuolius slėpti savo fizinį grožį tol, kol jo nebeliks.
Nors celibatas reiškia sekso išsižadėjimą ir draudimą, tačiau, kaip įžadas, susilaikymo etika, gyvenimo būdas, valdymo modelis ir kontrolės sistema, jis neišvengiamai turi save pagrįsti tam tikra sekso ir lytiškumo teorija.
Dar Šv. Augustinas skundėsi, kad lytinė aistra ir malonumas „sukrečia visą žmogų“, nes tai esąs malonumas, kuris „pranoksta bet kuriuos kitus kūniškus malonumus“.
Potemės:
Celibatas ir orgazmas;
Celibatas ir pedofilija;
Celibatas ir fašizmas;
Celibatas ir kastracija;
Celibatas ir sadomazochizmas.

penktadienis, sausio 08, 2010

Celibatas ir vartojimas

Po trumpos šventinės pertraukos (įskaitant naujaką be celibato) tęsiame. ("Celibatas ir orgazmas" bus vėliau.)
Kai kurios iš sąvokų, kuriomis celibato filosofai suvokė seksą, pvz., "(re)produktyvumas" ir "tuščias švaistymas", XVIII a. rado naują dirvą ginčuose apie vartojimo moralę.
Jau minėjome, kad dažnai Vartojimo įsikūnijimas buvo vaizduojamas kaip beribio apetito Vartotoja-Mados Auka. Seksualinis apetitas buvo sutapatintas su vartojimo apetitu, o burna pavirto vaginos ekvivalentu.
Beje, net laisvosios rinkos krikštatėvis A.Smithas pagal išsilavinimą buvo moralės filosofas ir teologas.
Antai ankstyvieji (anglakalbiai) socialistai daug investavo į "produktyvaus" ir "neproduktyvaus" darbo priešpriešą.
Produktyvus darbas - tai veikla tų, kurie gamina apčiuopiamas prekes (produktus). Ankstyviesiems socialistams ramybės nedavė tos profesijos ir darbai, kurie tiesiogiai nekuria materialios vertės. XIX a. moralistų rankose ir lūpose produktyvus darbas virto dorybe, o neproduktyvi veikla - nuodėme.
Dorybė yra naudinga, o nuodėmė yra piktnaudžiavimas. Kūno pajungimas našiai gamybai yra racionalu, o neproduktyvus energijos švaistymas - irrrrrrracionalu.
Vartojimo poreikius pradėta skirstyti į "natūralius" ir "nenatūralius".
Pirmuosius atitinka "pirmojo būtinumo" daiktai ir dalykai. O nenatūralių poreikių tenkinimas, savaime suprantama, yra prabanga, ištaiga, eikvojimas, nebūtinas liuksas.
Neproduktyvūs vartotojai buvo kaltinami nenatūralia orientacija. Jie neteisinga linkme nukreipia brangius išteklius: tenkindami savo nenatūralius poreikius, jie mažina ekonomikos pajėgumą aprūpinti daugumą vartotojų pirmojo būtinumo dalykais bei patenkinti svarbiausius tautos "gyvybinius" poreikius.
Pavyzdžiui, toks airių kooperatininkas W.Thompsonas dejavo, kad "liuksas" (luxury) žlugdo pasitenkinimą ir laimę. O taip yra todėl, kad savitikslis eikvojimas niekaip neprisideda prie produkcijos: "Vartotojas (beždžionė, karalius ar vyskupas) praryja vaisius be grąžos" (vyskupą čia reikia įsivaizduoti kaip save tenkinantį ištvirkėlį).
Garsusis J.S.Millis taip pat prikaišiojo "nenašiam vartotojui", kad šis neprisidedąs prie produkcijos ir, leisdamas pinigus malonumams ir pasitenkinimui (luxuries), nukreipia lėšas nuo našios darbo jėgos sveikatinimo ir jos gamybinių pajėgumų didinimo.
Šias pažiūras apibendrina tokio Alfredo Marshallo 10 įsakymų vartotojui: "Tavo kūnas yra nacionalinio kapitalo dalis, ... o liga - tai nuostolis nacionalinėms pajamoms".
Filantropinio judėjimo dalyviai irgi ragino uždrausti kai kurias ekonomiškai nenaudingas ir morališkai pavojingas vartojimo formas.
Evangelistų, metodistų ir verslininkų pastangos davė vaisių: draudimai užgriuvo muges, futbolo rungtynes, parapijos puotas ir daugelį kitų nesveiko pasitenkinimo formų.
XX a. įvairūs humanistai, inteligentai ir pastoriai a la Ortega y Gassett visas masinės gamybos prekes urmu paskelbė nereikalinga prabanga.
Tarp kairiųjų visada vyravo neapykanta vartojančioms liaudies masėms. Juos ypač nervino tokie masių kultūros aspektai kaip eikvojimas, ekstazė, savitikslis malonumas, nepasotinamas apetitas ir kiti kūniški kraštutinumai.
Socialistai, darbo judėjimo ir profsąjungų aktyvistai visada pasisakė už "būtiniausių poreikių" tenkinimą, bet atkakliai vengė "pasiturimo gyvenimo" temos. Todėl jie niekada taip ir nerado laiko kurti vizijoms apie galimą komfortą bei liuksą ateityje (bent jau).
Garsusis G.Orwellas keistu tonu pranašavo, kad "socializmas yra geresnis gyvenimo būdas, bet nebūtinai komfortiškesnis".
Bus daugiau

Celibato kursas prasideda

Pirmos 2 celibato kultūros paskaitos vyks 19 ir 26 d. Šio mėnesio. Su savim turėti: botagėlį, vienkartinių nosinaičių.

pirmadienis, sausio 04, 2010

Neprievartauk medžio

Kol kas be komentaro:
A.Šliogeris:
Mane apima siaubas, kai pamatau iš medžių padarytus kubus, cilindrus, konusus ar piramides. Ar medis nori, ką jį taip prievartautų? Abejoju.
Lietuvoje dar likę senovinių pievų, tačiau jų reikia paieškoti. Mano vaikystėje tokių pievų būdavo labai daug, o kultūrinių pievų beveik nemačiau. Stebuklų stebuklai vyksta tose pievose, sėdėk, vaikščiok, ropok keturpėsčias ir matyk tą fantastišką turtą, spalvas, uosk, lytėk, ragauk, klausykis...