Juolab kad šiemet ši šventė buvo netikėtai paženklinta savotiško išpuolio prieš celibatą: kažkokia 25-metė nesėkmingai pamėgino "apkabinti" popiežių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo jau antras jos bandymas.
Verta pradėti nuo to, kad daug kam celibatas atrodo egzotiška problema, kuri gali rūpėti tik specifinės profesijos atstovams.
Kai užsiminiau, kad ketinu kalbėti šia tema, daug kas stebėjosi ne temos pasirinkimu, o tuo, kad aš tariuosi kažką išmanantis apie tokią "specifinę" problemą.
Tai man primena ekonomikos paradoksą: nors ekonominė politika iki smulkmenų sąlygoja kiekvieno/s iš mūsų kasdienį gyvenimą, ekonomika laikoma labai specifine ekspertizės sritimi, apie kurią ne kiekvienas turi teisę kalbėti (ir turėtų nepraleisti nė vienos progos patylėti).
Kaip mėgsta sakyti L-vos sekso simbolis Brazauskas, vyriausybę turi sudaryti "specialistai".
Imtis celibato temos mane paskatino ne ti(e)k akademinis smalsumas, kiek jausmas, kad "seksualinio susilaikymo" imperatyvas smelkia daugelį dabartinės lietuvių kultūros ir kasdienio gyvenimo sričių ir aspektų. Taip pat ir su seksu(alumu) tiesiogiai nesusijusių.
Nors šiandien (įsi)vaizduojama, kad viešoji ir privačioji L-vos žmonių kultūra yra "pakankamai" šiuolaikiška, nevaržoma ir "normali" seksualiniu atžvilgiu, gal net per daug "palaida", mūsų šalyje, kaip žinome, nėra nei sekso klubų, nei sekso "kabinų", nei sekso teatrų, nei sekso viešbučių, nei meilės paradų.
Kaip statistinis pilietis sau ir kitiems pateisina tokią dalykų padėtį? Labai paprastai: "seksas nėra gyvybinis interesas; seksas neturi viešų institucinių formų, nes tai - išskirtinai privati praktika" ir pan.
Kitaip tariant, egzistuoja toks "savaime akivaizdus" supratimas, kad viešosios kultūrinės, moralinės ir juridinės nuostatos neatspindi "realios" padėties seksualinių santykių ir praktikų srityje. Seksas egzistuoja privačiai ir nepriklausomai nuo viešų draudimų bei leidimų.
Pati tokia samprata yra "celibatiška", nes ji vaizduoja seksą kaip tai, kas "susilaiko" nuo išėjimo į viešumą.
Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra "nebūtina", t.y. nereikalinga prabanga, "liuksas", turi senas šaknis.
XIII a. krikščioniškoje teologijoje, pvz., Tomo Akviniečio kūryboje, terminas "luxuria" žymi "nusikaltimus prigimčiai", konkrečiai tokią nekaltą sekso praktiką kaip masturbacija, arba seksą su savimi.
Onanizmą smerkdami kaip "neleistiną prabangą" arba "išlaidavimą", teologai rėmėsi samprata, kad "sperma yra šventas daiktas".
Viduramžių mąstytojai buvo apsėsti minčių apie ne-produktyvų (nevaisingą) seks(ualum)ą siekiant pasitenkinimo. Tamsiųjų amžių kalba, "neproduktyvios išlaidos" yra kitas sekso vardas.
Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą "misijonieriaus" poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Pvz., oralinis arba analinis seksas pagal apibrėžimą yra "neproduktyvus išlaidavimas".
Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimo forma.
Viduramžiškos sampratos aidų gausu švietėjiškoje buržuazinėje Kanto "gero skonio" sampratoje. Čia skonis apibrėžiamas kaip "liežuvio, gomurio ir dantenų sąlytis su išoriniu objektu". Šis pasibjaurėtinas svetimkūnio įsibrovimas į subjekto erdvę pažeidžia jo laisvę ir žmogiškumą.
Nuo Renesanso laikų kūno skysčiai ir išskyros imami traktuoti kaip "valiuta": tai, ko "valdymas" yra buržuazinė ambicija.
Šioje "ekonomijoje" vyras yra "suverenus savininkas", leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti - išeikvoti biškį turto giminės pratęsimo sumetimais.
Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventame Rašte, yra "pralaidus indas".
XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra.
Bus daugiau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.