Painiava dėl laisvės (po rinkimų)

Daugelį nustebinusi Laisvės partija pateikia save kaip tiesiog laisvės partiją – todėl verta, nors ir po rinkimų, pasiaiškinti, kodėl ši partija yra dešinioji, o ne tiesiog partija, ir kuo skiriasi jos linksniuojama laisvė nuo jos rinkėjų pageidaujamos (ar įsivaizduojamos) laisvės. 

Mane labiau nustebino P. Gražulio sėkmė. (Priskirčiau šį fenomeną tai pačiai kategorijai kaip brolių Lavrinovičių reklaminį populiarumą: panašu, kad moterų skriaudimas didina viešo subjekto patrauklumą kai kurių vartotojų/rinkėjų akyse.)

Tačiau šį kartą – ne apie tai, kuo mus nustebino rinkėjai, o apie tai, kas dar iki rinkimų stebino pačius rinkėjus.

Laisvė laisvei nelygu

Teko susidurti su žmonių sumišimu ir nuostaba, kai pasakydavau, kad Laisvės partija – prieš lygybę. „Kaip tai?“ – klausdavo jie.

Tokia rinkėjų nuostaba yra, žinoma, simptomas.

Tiesiog šiai partijai taip puikiai pavyko pateikti save kaip „tiesiog“ partiją ir tiesiog laisvės partiją, kad klausimas, kokių pažiūrų ši partija ir kokia laisvė čia reklamuojama, sukelia reakciją „Tu mane užklupai nepasiruošusį“. 

Žinomiausi šios partijos nariai jau seniai ir ne kartą yra piktokai pasisakę prieš lygybę. Todėl man atrodo paradoksalu, kad juos palaiko daug homoseksual(i)ų rinkėjų, kurie (-ios) šiaip jau kovoja už lygybę ir už saviraiškos laisvę.

Liberalų kalba laisvė visuomet yra ekonominė laisvė. Antai A. Armonaitės kolega R. Šimašius pats identifikuojasi kaip libertaras - anot Vikipedijos (angliškos), dešinysis libertarizmas gina anarcho-kapitalizmą, t. y. nevaržomą, laissez-faire kapitalizmą ir rinkos „savireguliaciją“.

R. Šimašius ir A. Armonaitė pasisako už „minimalią (beveik nulinę) valstybę“, t. y. už tai, kad valstybė nesikištų į „natūralius“ rinkos procesus ir leistų ekonomikai reguliuotis pačiai. (Net komentuodama karantiną, A. Armonaitė priekaištavo valstybei, kam ši nurodinėja žmonėms, ką daryti – apie tai žr. mano ankstesnį komentarą.)

Aišku, tai tik idealas – daugelis  verslų neišgyventų be valstybės subsidijų, mokestinių lengvatų ir viešojo sektoriaus užsakymų. Tačiau šis idealas yra politinis instrumentas, leidžiantis riboti valstybės pagalbą piliečiams, ypač socialinę paramą.

Laisvės partijos programoje žadama: „pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Tikėjimas, kad rinka pati su-si-reguliuoja, o gyvenimas (rinkoje) pats atrenka vertus išgyventi, yra žiauri (sadistinė) pasaulio vizija, kuriai prigijo socialinio darvinizmo vardas.

Panašiai kaip vadovėlinėje Č. Darvino teorijoje apie natūralią atranką, R. Šimašiaus ir A. Armonaitės vizijoje visi mes „vienodomis sąlygomis“ (t. y. nereguliuojamoje rinkoje) privalome kovoti už išlikimą, o išlikusieji ir yra tas laisvės elitas, kuris nusipelno laisvės.

Lygybė „kertasi“ su laisve!

Kodėl Laisvės partijos libertarai – prieš lygybę? Jų argumentas maždaug toks.

„Privaloma“ lygybė prieštarauja rinkos savireguliacijai: jeigu rinka lėmė, kad mudu - nelygūs, tai (pacituosiu jų gerbiamą autorių) bet koks mėginimas atkurti lygybę „sunaikins rinkos ekonomikos savireguliavimo procesus,… labai sulėtins kapitalo formavimąsi… – visa tai reikš drastišką bendro gyvenimo lygio smukimą“.

Mat laisvė užtikrina pajamų „įvairovę“ (štai jums libertariška įvairovė). Žmonės yra įvairūs ir individualūs. Anot libertarų, pajamos niekada negali būti vienodos.

Turime (dar pacituosiu) „pripažinti faktą, kad lygybė yra nepasiekiama, nes žmonės yra neišvengiamai pasklidę erdvėje ir skiriasi tarpusavyje… Kaip niujorkiečio maudymosi malonumas gali būti palygintas su indo maudymosi Gange malonumu?“ Negali būti palygintas – nes jų pajamos „įvairios“, taigi jiedu – nepalyginamai „individualūs“.

Minėtasis gerbiamas autorius (kurį A. Armonaitė tikriausiai laiko po pagalve) netgi teigia, kad lygybė (kaip idealas) kėsinasi į individo žmogiškumą.

Formuluojant labiau ekonominiais terminais, neįmanoma absoliučiai skirtingų tipų gėrybių kažkaip išmatuoti vienodu pajamų „lygio“ matu. Iš to esą kyla išvada, kad beprasmiška siekti vienodo gerovės lygio: „Kaip būtų galima „suvienodinti“ niujorkiečio ir indo galimybes apiplaukti jachta Manheteną arba maudytis Gange?“

Ne-į-ma-no-ma.

Balsuoji už „Laisvę“ – renkiesi nelygybę: naujoviška pakuotė

Taigi čia jums ne „Visi skirtingi – visi lygūs“. Libertarams įvairovė ir skirtumai reiškia, kad galimybės yra paveldimos, mat „pasaulis neatsirado vakar“. Laisvė – tai laisvė naudotis paveldėtomis galimybėmis nebijant, kad jos bus atimtos (privačios nuosavybės argumentas).

Štai kodėl, anot libertarų, neverta svaičioti apie „vienodas starto pozicijas“. Juk gimstame skirtingose šeimose – tai nejaugi valstybė turi mus atimti iš mūsų šeimų, kad pasiūlytų vienodas sąlygas? (Maždaug toks būtų libertaro paguodos žodis su konservatyviais ar žiauriais tėvais gyvenančiam jaunuoliui.)

Laisvės partija įrodė kitoms dešiniosioms partijoms (valstiečiams, konservatoriams), kad „šeimos vertybės“ ir anti-homoseksualumo korta nėra vienintelė įmanoma pakuotė, kurioje galima prastumti stambaus kapitalo interesus. Žmogaus teisių ir žolės korta jau irgi lošia.