Celibatas ir kastracija (tęsinys)

/Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia./

Ritualinė kastracija buvo pakankamai išplitusi ankstyvosiose krikščioniškose kongregacijose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Krikščioniška ritualinė kastracija buvo atliekama ne vieną šimtmetį ir ne tik tarp Gnostinių judėjimų dalyvių, bet ir ortodoksų stovyklose.

Trečiajame šimtmetyje suklestėję didieji asketiniai judėjimai, iš kurių išsirutuliojo monasticizmas ir celibato filosofija, savo gretose turėjo nemažai eunuchų.

Daugelis vadinamųjų sinkretistinių judėjimų šventikų išsikastruodavo patys, savarankiškai. Jie vilkėjo moteriškus drabužius.

Pats ritualas vykdavo pavasarį. Jis prasidėdavo ekstatišku, svaiginamu pasišventėlių šokiu. Tuomet kai kurie iš dalyvių griebdavo akmeniniį peilį ir išsikastruodavo. Nupjautas sėklides jie sviesdavo į namo duris, o tuose namuose gyvenančios moterys privalėdavo paduodti jiems drabužių, kuriais jie apsirengdavo. Tuomet prasidėdavo visuotinė liaudies šventė.

Vėlesnis Bažnyčios sprendimas kriminalizuoti eunuchus liudija ritualinės kastracijos išplitimo mastus. Alegorinė Jėzaus raginimo pasidaryti eunuchais interpretacija buvo reikalinga kovoje su šia praktika.

Bažnyčios ideologai pasitelkė ne tik moralės filosofiją bet ir mediciną, kuri aiškino, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyro vyriškumui, kadangi sperma susidaro iš putų, kurios atsiranda užvirus kraujui.

Todėl jau nuo II šimtmečio medicinos žinovai atkakliai laikėsi teorijos, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyrui ir piktnaudžiavimas juo lemia vitalinės vyriškumo esencijos netektį (nuostolį). Tai gana gudrus ėjimas, nes seksas čia skelbiamas grėsme siekiant tausoti ir saugoti vyriškumą. Tuo metu kastracija, aišku, reiškia neatitaisomą vyriškumo praradimą.

Vyro uždaviniu tampa seksualinių impulsų valdymas. Taip gimė „vyriško eunucho“, t.y. save seksualiai tausojančio asketo idealas.

Ankstyvųjų krikščioniškų autorių tikslinė grupė, taikinys buvo jauni aristokratai, kuriems

kastracija buvo pernelyg ekstremalus imperatyvas.

Toks Origenas sugalvojo, kaip pasmerkti kastraciją kaip morališkai silpnesnį pasirinkimą: jis aiškino, kad tikras eunuchas yra ne tas, kuris atima iš savęs galimybę lytiškai santykiauti, o tas, kuris gali užgniaužti sekso troškimą (geismą).

Nuo tada moteriški eunuchai buvo paversti atpirkimo ožiais. Kas labiausiai nervino Bažnyčios tėvus, sužinome iš Šv. Augustino raštų, - autoriaus, kuris nemėgo vynioti žodžių į vatą:

kad ir kaip aiškintume jų šventines apeigas, ... moteriški vyrai yra prieštaravimas

gamtai.

Augustiną ypač erzino tų šventikų lytinis neapibrėžtumas:

Kaip tik vakar šie sumoteriškėję vyrai ėjo gatvėmis suveltais plaukais, išbalintais veidais, atsipalaidavę kūnu, o jų eisena buvo moteriška.

Šis aprašymas kažką primena. Taip, meilės paradus. Kaip yra pasakiusi Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje:

Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs.

Taigi jau ir pats celibatas yra degradacija kastracijos atžvilgiu, degradacija, kurios priežastis – silpnumas, baimė, valios ir atsidavimo stoka.

Asketizmo ir visiško susilaikymo - celibato - idealai formuojasi kaip kompromisas, išsisukinėjimas gavus šaukimą įrodyti visišką atsidavimą, taigi savotiškas dezertyravimas.

Čia susiduriame su begaliniu regresu, arba maniakiška celibato garantijų paieškos logika. Ritualinė kastracija buvo atmesta kaip nevisiškas atsidavimas; absoliutų pasišventimą garantuoja tik vidinis išsikastravimas - geismo suvaldymas.

Po nepilnų 2000 metų katalikiškiausia pasaulio tauta lenkai žengia naują žingsnį celibato evoliucijoje: cheminė kastracija yra ritualinės kastracijos ir geismo nuslopinimo kombinacija, realizuojanti celibatą su 100 procentų garantija.

Toliau žr.: Celibatas ir puritonizmas