Celibatas ir puritonizmas (tęsinys)

Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia.

Knygoje „Dope girls“ (kvaišalų mergaitės) Marek Kohn atskleidžia ryšį tarp ankstyviausių mėginimų įstatymu reguliuoti svaigalų ir kvaišalų vartojimą ir seksualinio puritonizmo bei fašistinės ideologijos, konkrečiai rasistinės eugenikos (genetinio ir civilizacinio baltųjų pranašumo teorijų).

Nors pirmųjų svaiginimosi ribojimų Britanijoje taikinys buvo gamyklų darbininkai, daugiausia nerimo politiniam elitui kėlė imigracijos procesai, būtent masinis kolonizuotų šalių gyventojų plūdimas į šalis-kolonizatores.

Kadangi tuo pat metu sparčią pažangą darė moterų socialinė emancipacija, susiklostė situacija, palanki vadinamajai moralinei panikai.

Pradėjus plisti kokaino vartojimui tarp jaunų moterų, elito vyrai pradėjo šlapintis į kelnes, ta prasme - baimintis dėl to, kad emancipuotos moterys, būdamos silpnos valios ir intelekto, gali masiškai tapti priklausomos nuo kokaino ir, jo veikiamos, taps neatsparios juodaodžių ir "rytiečių" kvaišalų platintojų seksualinei traukai, o tai galiausiai sukels rasinę ir civilizacinę katastrofą, nes baltoji rasė degeneruos.

Šis pavyzdys iliustruoja svarbiausias idėjas apie seksualumą, valią ir individą, kurias paveldėjome iš puritonizmo.

Puritonizmą galima laikyti pirmuoju nuosekliu ir ambicingu modernizavimo ar visuotinio "civilizavimo" projektu Vakarų istorijoje.

Knygoje apie socialinių malonumų kontrolę Jeremy Gilbert ir Ewan Pearson pažymi, kad puritonizmas buvo bene ambicingiausias mėginimas Britanijos istorijoje celibato idealus paversti sisteminės gyvenimo būdo reformos ir politinio valdymo projektu.

"Celibato idealai" čia žymi radikalią neapykantą kūnui, kūniškumui, juslumui ir seksualumui bei jų teikiamiems malonumams, ypač socialiniams, kolektyviniams malonumams (šokiai, mugės, sporto renginiai etc.).

Radikaliausiais pavidalais puritonizmas siekė pasitelkti gana naują valstybės mašineriją, kad įgyvendintų kaip visiems gyventojams privalomas savo pažiūras, koks gyvenimo būdas yra geriausias.

Tai būta sisteminio mėginimo perdaryti ir pertvarkyti ne tik politinę sistemą, ne tik ekonomines praktikas ir santykius, bet, svarbiausia, kasdienį visų socialinių klasių žmonių gyvenimą.

Draudimų taikiniu tapo populiarios liaudies šventes, pamažu išnyko tradiciniai šventadieniai ir poilsio dienos, užgniaužti karnavalai.

Įsivyravo kultūra, sakralizuojanti - iškelianti virš visko - darbą. Grybauskaitės stumiama nuostata, kad tie, kas gali dirbti, privalo dirbti, net jei vienintelis įmanomas darbas yra žeminantis ir gresia nežmonišku išnaudojimu, yra tipiška puritoniškos darbo etikos išraiška.

Pagrindiniai puritoniško diskurso prioritetai yra priešiškumas fiziniam malonumui; bet kokiai intoksikacijai, nereguliuojamiems socialiniams susibūrimams.

Šioje ideologijoje susilieja: metafizikos idėjos apie racionalų, save suvokiantį subjektą ir savininkiškas (nuosavybinis) individualizmas (MacPhersono terminas). Individas yra savo pajėgumų savininkas, sueinantis į santykį su kitu tik pagal sutartį.

Ši kombinacija veda prie teorijos, kad žmogiškasis subjektas yra savi-kontrolės subjektas – kad subjektas yra ne kas kita kaip savikontrolė.

Tuomet aišku, kodėl ši pasaulėžiūra tokia priešiška intoksikacijos bei ekstazės būsenoms. Kartu šios nuostatos grindžia individualizmą, o tai paaiškina jų ypatingą priešiškumą visoms socialinio malonumo formoms.

Individualistiniame pasaulio vaizde žmogiškosios būtybės yra hermetiškai izoliuoti, atskiri vienetai, vienetiniai individai, racionalūs agentai, kuriems bet kokia ekstazė arba kolektyviškumas yra pavojinga. Ekstazė reiškia „išėjimą iš savęs“. Seksualinė ekstazė bažnyčios ideologų raštuose visuomet apibūdinama kaip "išėjimas iš savęs".

Puritonizmas yra protestantiškosios etikos pavidalas, o protestantiškoji etika, kaip žinome, yra kapitalizmo pagrindas. Ji verčia kaupti ir sukaupto neišleisti tuščiai, o tik taip, kad būtų galima toliau kaupti. Tai užtikrina kapitalo kaupimąsį - kapitalizmo procesą.

Darbas puritonui yra asketinė (kūno disciplinavimo) praktika. Padorumas yra susilaikymas nuo išlaidavimo. Žodžiu, "ankstyvasis protestantizmas kaip religinis kultūrinis projektas ir ankstyvasis kapitalizmas kaip politinis ekonominis projektas yra neatskiriami".

Bus daugiau