Vienas ryšių su visuomene industrijos pionierius yra pasakęs, kad viskas, kas yra, – net š*diniausias kioskelis – yra sutikimo dėka.
Tai gali skambėti kaip labai ciniškas požiūris. Kox dar sutikimas – mūsų niekada niekas neklausia. Pjauna medžius, griauna namus, mažina atlyginimus, kelia kainas.
Bet štai pavyzdys. Viešasis transportas: nors juo naudojasi tūkstančiai žmonių, niekas jo geru žodžiu nemini. Priešingai: niekas nenori prisipažinti, kad juo naudojasi. Tai viena iš tų temų, prie kurių niekas nenori prisiliesti, nes bet kox šnekėjimas apie viešąjį transportą skamba kaip nepadorus prisipažinimas. Tai kažkas žemo, kūniško, materialaus, masiško, neprestižiško, atgyvenusio, dvokiančio, su užkratu, pasmerkto.
Niekas nežino mįslės atsakymo: “Kodėl viešasis transportas vis dar funkcionuoja, nors jau seniausiai buvo paskelbtas bankrutavusiu?”. Niekas nereaguoja į kas mėnesį keliamas bilietų kainas.
Taip yra, aišku, ne todėl, kad autobusais ir troleibusais naudojasi labai mažai žmonių, bet dėl to, kad tie žmonės, kurie naudojasi išskirtinai viešuoju transportu, yra ta klasė, kuri neturi savo kalbėtojų, atstovaujančio balso. Tai bežadė, paaukota ir vis iš naujo aukojama masė: kai tik užeina nauja krizė, ta masė vėl ir vėl aukojama.
Visi žino gerų alternatyvų viešajam transportui: vaikščioti pėsčiomis, važiuoti dviračiu. Nors apie tai niekas daug nekalba, bet galima jausti tą visuotinį sutikimą, kad viešasis transportas yra niekieno, pasmerktas, paaukotas, ar ne?
Viešasis transportas yra nuolatinio žmonių pasipriešinimo drausmei ir tvarkai vieta. Kaip liudija visos tos kruvinos istorijos apie keleivių ir kontrolierių susirėmimus, tai - vieta, kur žmonės ryžtasi išmėginti savo šansus pasipriešinti valdžiai.
Kadangi viešasis transportas yra “pralaimėjusiųjų” transporto priemonė, tai ji iš emės nieko “neveža”: ta prasme, ji niekam nesuteikia jokio malonumo, nepakelia į kitą “lygį” ir t.t. Niekas nesinaudoja viešuoju transportu (kas juo naudojasi, yra niekas). Egzistuoja nebylus sutarimas, kad viešasis transportas yra tai, ką reikalui esant galima paaukoti.
Panašiai, kaip vagys, kurie, kaip rodo tyrimai, moka “nuskenuoti” savo taikinius (identifikuoti jų statusą pagal tam tikrus atributus), valdžia, ypač dešinioji, kuri dairosi naujų privatizavimo aukų, puikiai jaučia, ką visuomenė yra nusiteikusi aukoti.
Įdomus atvejis buvo nacionalinių avialinijų sužlugdymas (nors tai - ne "viešasis transportas" siaurąja prasme): niekas dėl to per daug nesijaudino, išskyrus nukentėjusius keleivius. Tie, kurių interesas būtų turėti pigesnes nacionalines avialinijas, neturi balso, o kiti, kurie turi daug balsų, galės sau leisti laisvai skraidyti ir naujo investuotojo avialinijomis. Įmanoma pajusti, kad egzistuoja visuotinis sutarimas, jog avialinijos - tai prabangos dalykas "ponams".
Tas pats ir su vaistais, vaistinėmis, sveikatos paslaugomis, policija, gaisrine, paštu, spauda (ir knygomis, internetu, drabužiais). Teritorijos, iš kurių masiškai traukiasi šie “servisai” – provincija, pigūs miegamieji rajonai, darbininkų kvartalai, kaimai, vienkiemiai, paribiai, pasieniai, patamsiai – virsta niekieno zonomis, kur galioja Darwino dėsniai.
Ten taip tamsu, kad man juokingas kiekvienas, kas įsivaizduoja, kad gali įsivaizduoti, kaip ten yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.