"Kino pavasario" filmas "Searching for Sugar Man" nusipelno apibūdinimo "pavyzdingas". Jis puikiai sukonstruotas (nenuspėjamas, jei žiūri nežinodamas istorijos), pribloškia įdomia ir meistriškai išdozuota muzika bei ryškių personažų galerija, nors tai - dokumentinis filmas.
Bet aš čia norėčiau labai glaustai pakalbėti apie kai kuriuos filmo (turinio) provokuojamus klausimus.
Jis neleidžia apeiti ar išvengti klausimo, kas _lėmė_ pagrindinio personažo Rodriguezo (ne)sėkmę. Ar pats filmas (nepainioti su filmo kūrėjais) pateikia atsakymą ar bent jau medžiagos atsakymui į tokį klausimą?
Šis klausimas vertas ilgo straipsnio, nes filmas gana subtiliai traktuoja šią temą.
Nors filmo kūrėjai pateikia daug nuomonių, iš kurių galima spręsti, kad R. talentas nerado sau vietos Jungtinių Valstijų muzikos industrijoje dėl šios industrijos atstovų bukumo ir godumo, dėl tuometės ekonominės konjunktūros (nepalankių rinkos sąlygų) ir galbūt dėl R. kilmės, filmas leidžia ieškoti ir įdomesnių atsakymų į klausimą, kas lemia talento (ne)sėkmę.
Siužetas sukonstruotas taip, kad "piktos lemties" istorija netikėtai virsta _lėmimo nesėkmės_ istorija: toms jėgoms ir faktoriams, kurie turėjo galutinai nulemti herojaus nesėkmę, nepasiseka jos nulemti galutinai, taip sakant.
Toks "siužeto" (ir "lemties") posūkis provokuoja klausimą: kokiu pagrindu - ir kam - mes priskiriame (ne)sėkmės determinacijos galią.
Tarkime, herojui "nepasisekė" dėl kilmės. Ką reiškia "nepasisekė" šiame teiginyje? Net jei būtų kalbama ne apie tiesioginę diskriminiaciją dėl kilmės, o apie tuometės auditorijos prietarus ir nusistatymą prieš "lotynų" kilmės atlikėjus - "nesėkmė" tuomet reikštų, kad būta šansų "patikti"/įtikti auditorijai, bet šiam konkrečiam muzikantui to nepavyko padaryti - jam "nepasisekė".
Bet taip pat "sėkmingai" galima teigti, kad ta R. "nesėkmė" visai nebuvo atsitiktinė; priešingai - galima pagrįstai manyti, kad ji buvo neišvengiama, todėl jai net netinka vardas "nesėkmė"; auditorijos rasizmas ir muzikos industrijos komercinis bukumas nėra momentinio aplinkybių žaismo rezultatas, o nuolatinės charakteristikos.
Bet tuomet turėtume kalbėti apie sistemos (determinacijos) nesėkmę - netgi klaidą "error" prasme - ir apie herojaus (neįvertintą) sėkmę: jam pavyko apeiti lemtingą determinaciją ir "prisikelti iš numirusių" (paralelinio pasaulio tema).
Atsitiktinumo mechanizmas persikelia į kitą sceną: toks siužetas - nepatyręs sėkmės viename kontekste, herojus triumfuoja kitame kontekste - leidžia suprasti, kad talento realizacija arba kūrybinė sėkmė yra ne individo sėkmės išbandymas neperkalbamų aplinkybių akivaizdoje, o "neperkalbamų aplinkybių" išbandymas - išbandymas, kuris tik dėl to ir yra įmanomas, kad tos aplinkybės niekada nieko iki galo negali nulemti.
Aplinkybėms "ne visada pasiseka" - o tai iš esmės reiškia, kad joms _visada nesiseka_ (visada gali nepasisekti, ty jos niekada nieko nenulemia galutinai), nes jos atsitiktinės ir laikinos.
Filmo pasakotojai pasakoja, kaip jiems pasisekė paneigti mitus apie herojaus galutinę lemtį ir legendą apie jo mirtį scenoje. Iš esmės tai pasakojimas apie lemties ir determinacijos mitologiją, kurioje tai, kas atsitiktina ir laikina, virsta "būtinybe ir neišvengiamybe".
Tai būdinga ideologinėms mistifikacijoms: pvz., diskriminacinės ideologijos (rasizmas etc) visada apeliuoja į "šventą raštą", amžinąsias vertybes, kraują ir dirvą ir pan. Rasizmas siekia paneigti savo laikinumą ir laikiną sėkmę.
Būtų galima išmėginti ir tokios interpretacijos sėkmę: šis filmas - apie kapitalizmo kaip sistemos laikinumą ir liberalizmo sėkmės ideologijos sėkmės laikinumą ir atsitiktinį pobūdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.