VAKARO SKAITINIAI LOVOJE

Jeigu priešistorinius piešinius olose laikysime “pornografija” (o juose dažnai vaizduojami lytiniai aktai ir organai), tai teks konstatuoti, kad visa kultūra ir civilizacija kilo iš pornografijos.

Pornografinis vaizdas pasižymi galia judinti kūną ir formuoti geismą, įtikinti savo realumu ir net mobilizuoti kovai (pvz., už laisvę), o tai potenicialiai pavojinga visuomenės tvarkos požiūriu.

Net teisėjai (Vakarų šalyse) yra konstatavę, kad pornografija – tai ne sekso atvaizdavimas ar diskusija, o tarsi pats seksas.

Senovės graikų žodis pornographos reiškė “rašymą apie prostitutes”. XVIII amžiuje šis žodis įgijo medicininę reikšmę: “prostitučių ir prostitucijos aprašymas kaip viešosios higienos objektas”. Tik XX amžiuje šalia medicininės reikšmės atsirado ir tokia: “prostitučių ir jų globėjų gyvenimo aprašymas; iš čia – nešvankių dalykų vaizdavimas literatūroje ir mene”.

Katalikai visada vertino ikonų galią žadinti doras mintis, bet kartu smerkė viazdinius, vedančius žmogų iš doros ir skaistybės kelio, ypač erotinius vaizdus. Todėl buvo sugalvotas argumentas, kad vaizdai tiesiogiai veikia elgesį. Tarpininko vaidmenį šiame poveikio procese atlieka vaizduotė.

Teologai seniai buvo perspėję, kad atvaizduose reikia saugotis viso to, kas žadina geismą. Aišku, šitas perspėjimas buvo adresuotas paprastiems žmonėms, liaudžiai. Dievo tarnai jautė pareigą prižiūrėti paparastų žmonių lytinį gyvenimą. Tai nebuvo sunkus uždavinys, nes anais laikais žmonės neturėjo prieigos prie pavojingų vaizdų. Mėgautis erotiniais paveikslais privačiose kolekcijose galėjo sau leisti tik aristokratai.

Bet XVII a., kai literatūra ir vaizdai tapo prieinami ir paprastiems žmonėms, “masėms”, atsirado “nepadorių” knygų apibrėžimas. Tai kūriniai, kuriuose "atvirai aprašomi" lytiniai aktai bei lyties organai ir kurie skirti "sužadinti" seksualinį susijaudinimą bei suteikti malonumą.

Nuo tada prasidėjo susirėmimai dėl to, kas leistina, ką galima ir ko negalima vaizduoti ir kaip tai daryti.

Vaizduotė visais laikais kėlė nerimą religijų gynėjams ir kitiems prižiūrėtojams. Ir katalikai, ir protestantai reguliariai skelbė Kryžiaus žygius prieš vaizduotę, kurią laikė pavojingu fantazijos mechanizmu – sritimi, kur žmogus sueina į kontaktą su piktosiomis dvasiomis ir pačiu Velniu.

Vaizduotė įsivaizduojama kaip tai, kas gali vaizdiniais sugundyti kūniškai nusidėti. Todėl vaizduotė nusipelno cenzūros: nekontroliuojama (nepri-žiūrima) ji gali sukelti daugybę apgailėtinų padarinių, tokių kaip tingumas, ligos i r t.t.

Viazduotės organas yra akys. Filosofai mokė, kad akys yra problemiškas organas: jos gali perimti burnos funkcijas, gali būti godžios ir rajos, netgi gali veikti kap lytinių organų tęsinys ar pakaitalas.

Filosofas Karlas Rosenkrantzas teigė, kad šiaip žmogaus kūnas ir jo genitalijų zonos yra šventas ir nuostabus savo natūralumu, bet jo negalima vaizduoti seksualiai susijaudinusio. Konkrečiai vyro seksualinio susijaudinimo raiška – lyties organo erekcija – yra, anot filosofo, geriausias bjaurumo estetikos pavyzdys. 

Anot Rosenkrantzo, erekcijos apimtas vyro lyties organas įgyja bjaurią formą, atrodančią neproporcingai viso kūno atžvilgiu.

Erekcija yra vienas iš dviejų dalykų, kurių nevalia vaizduoti atvaizduose. Antrasis iš tų dviejų dalykų yra Dievas.

Erekcijos klausimu savo nuomonę yra pareiškęs ir vienas iš Bažnyčios tėvų, Šv. Augustinas. Anot jo, Adomas, dengdamas savo lytį figos lapu, gėdijosi ne nuogumo, o to fakto, kad jo lyties organai juda be jo, kaip šeimininko, sutikimo.

Anot Bažnyčios tėvo, erekcijos apimta lytis – tai atvaizdas žmogaus, maištaujančio prieš Dievą. Kylanti varpa yra maištaujančio žmogaus – sukilėlio ­– simbolis. Kyla klausimas, kas ką kontroliuoja.