Nesutrumpintas interviu apie porno

[Nesutrumpintas interviu portalui DELFI. Jei nori sutrumpinto + 411 komentarų, liesk čia] 

Kas yra pornografija? Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp pornografijos ir erotikos?

Pornografijos apibrėžimas – tai politinė kova, kurioje viešpataujanti klasė  (suaugę nuosavybės šeimininkai – baltaodžiai heteroseksualai vyrai) siekia įtvirtinti savo kontrolę ir valdžią kitų žmonių atžvilgiu, ypač kai kurių socialinių grupių atžvilgiu – vaikų, moterų, ne-piliečių, kurių statusas – tarpinis tarp nuosavybės objektų ir asmens. Dėl to jiems esą reikia globos.

Valstybės interesas kontroliuoti ir valdyti viešą ir privatų kūnų elgesį bei jo vaizdavimą susijęs su jos misija ginti šventus nuosavybės turėtojų interesus.  Pvz., anglų kalbos žodis “rape” (išžaginimas) kadaise reiškė “vagystę”. Šiuolaikinė pornografijos termino samprata – nuogo kūno, lyties organų ir lytinės sueities vaizdavimas – mus pasiekė iš XVII a., kai “nešvankūs” tekstai ir vaizdai ėmė plisti masiškai, atsiradus techninėms galimybėms juos sparčiai dauginti.

Prieš 400 metų, kaip ir dabar, bažnyčiai ir kitiems sielovadininkams labiausiai rūpėjo “liaudies”, “tamsiųjų masių” skaistumas. O elito (aristokratų, o šiandien – pasiturinčių vyrų) teisė ir laisvė vartoti pornografiją arba sekso paslaugas privačioje arba pusiau viešoje (pvz., uždaų klubų) aplinkoje niekuomet nebuvo problema.

To, kas vadinama pornografija, klasifikavimas (į softcore ir hardcore, erotiką ir neleistiną vaizdavimą, meną ir beskonybę, “N-14” ir “S”...) yra dominuojančios socialinės klasės saviraiškos forma. Taip gali būti išreiškiama panieka žemesniųjų socialinių klasių skoniui. Juk klasifikavimas klasifikuoja patį klasifikuojantįjį!

Tų perskyrų neįmanoma pagrįsti racionaliai. Nustatydama tam tikras perskyras, dominuojanti socialinė klasė ap-si-brėžia kaip valdžios ir galios instancija, “organas”, kuriam yra pajungiami (jungo prasme) ir tarnuaja kiti –klusnūs, sudrausminti – kūnai.

Antai, kodėl pornografijos identifikavimo požymiu laikomas erekcijos apimto vyro lyties organo vaizdavimas? To neįmanoma paaiškinti racionaliai. Norint įminti šią mįslę, reikia prisiminti ilgą filosofinę ir teologinę tradiciją, kurioje vyro varpa ir dievas buvo du tabu objektai, kurių nevalia vaizduoti.

Oficialiai Lietuvoje pornografija yra draudžiama, tačiau, kaip suprantu, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui JK, pornografinės vaizdajuostės platinamos laisvai, specialiose parduotuvėse. Ar pritartumėte pornografijos legalizavimui Lietuvoje?

Verta pradėti nuo paprasto klausimo: ko siekiama – ko siekia Lietuvos Respublika – visais tais draudimais ir ribojimais? Visi puikiai žinome (tai, be abejonės, žino ir žurnalistų etikos inspektorius), kad šie draudimai yra visiškai bejėgiai prieš pornografiją, kuri yra visiškai laisvai prieinama internete visiems, įskaitant vaikus. (Tik nepaprastai naivūs žmonės mano, kad norint turėti prieigą prie pornografijos internete, reikia kredito kortelės.) Vadinasi, tų draudimų ir ribojimų paskrtis nėra prieigos prie pornografijos kontrolė. Jie atlieka kitą funkciją, būtent, moralinio drausiminimo funkciją. Drausdama “platinti” pornografiją (pvz., prekiauti pornoleidiniais ar vaizdajuostėmis prekybos centruose), Lietuvos Respublika riboja ir varžo visai ne pornoggrafiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę, t.y. laisvę (ir teisę) patiems ir pačioms spręsti, kas jiems idomu, malonu, reikalinga arba žalinga.

Man koktu vien nuo minties, kad kažkokios degutienės ir etikos inspektoriai, pasitardami su kardinolais, sprendžia, kuo turi užsiimti arba kas naudinga mano žmonai arba sūnui. Reikia skubiai ištirti, kaip dabar galiojantys įstatymai ir teisės aktai, reguliuojantys pornografiją, dera su LR Konstitucija ir ką jie turi bendro su demokratija bei “europietiškomis vertybėmis” (ką jau kalbėti apie “šiuolaikinį pasaulį”). Pornografijos nė nereiktų legalizuoti, jei paaiškėtų, kad tam tikri jos suvaržymai ar ribojimai patys yra neteisėti.

Niekam nerekomenduoju pirkti nuvalkiotos konservatorių idėjos, kad iš Vakarų pasaulio turime pasiimti tik “tai, kas geriausia”. Užuojauta, konservatoriai, bet atvėrus vartus demokratijai, nebesustabdysi upės bėgimo.  

Lietuvoje vien už krūtinės apnuoginimą gresia Žurnalistų etikos inspektoriaus kirtis. Ar Lietuva nėra per daug konservatyvi?

Žurnalistų etikos inspektoriaus smurtas, grasinimai ir kitos valstybinės prievartos formos neturi nieko bendro su “tautos morale”, mūsų statistiniu sociologiniu “konservatyvumu” ar “liberalumu”.  Egzistuojantis “nepadorumo” kalusimų regulaivimas yra politinių ir teisinių sprendimų proceso, politinės valios produktas. Jį pakeisti taip pat galima tik politinio proceso keliu (žinoma, jeigu atmetame revoliucinį kelią).

“Politinė valia” išlaisvinti sekso vaizdavimą,  erotinę kultūrą ir saviriašką gali remtis ne tik renkamų politikų valia, bet ir, pavyzdžiui, teismais. Tai labai sunkus ir “neerotiškas” būdas, bet tuo užsiėmus kolektyviai ir nuosekliai, būtų galima daug pasiekti. Žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą, ir jeigu kažkokie ponai niekina demokratiją (nors galbūt patys po lova slepia krūvą nešvankių žurnalų), tai laikas su jais išsiaiškinti santykius.    

Kiek mačiau paskaitos programoje, turėjai atsakinėti į klausimus “Kodėl pornografijos nemėgsta nei dešinieji, nei kairieji?”

Konservatyvūs dešinieji propaguoja požiūrį, kad pornografija tiesiogiai neigiamai veikia žiūrovą ar vartotoją. Pornografija kaltinama “netinkamo gyvenimo būdo propagavimu” ir pan. Ji, akivaizdu, nepriimtina konservatoriams dėl to, kad vaizduoja visa tai, ką draudžia konservatyvi moralė.

Pornografinis vaizdas pasižymi galia sujaudinti ir išjudinti tam tikras kūno dalis, įžiebti aistrą ir geismą, įtikinti savo realumu ir net mobilizuoti kovai (už laisvę), o tai potenicialiai pavojinga visuomenės tvarkos požiūriu.

Tokiems konservatoriams būtų visiškai nesuprantamas kai kurių autorių argumentas, kad pornografija yra savotiška amžino gyvenimo Rojuje reprezentacija...   

Na, o kairieji, nors ir “už laisvę”, nejaukiai jaučiasi dėl ekonominių ir socialinių pornografijos gamybos aspektų. (O Lietuvos ypatumas dar ir tas, kad čia į kairę linkę inteligentai dažnai tapatinasi su tam tikra krikščionybės versija.) Pornoindustrijai inkriminuojamas kapitalistinis (moterų) išnaudojimas ir įverginimas.

Tokiems kairiesiems galima pasiūlyti pasidomėti moterų kuriama pornografija bei feministiniais argumentais apie mūsų teisę į malonumą, seksą, jo vaizdavimą ir seksualinę saviraišką. Kairiesiems galėtų būti įdomūs ir Vakarų šalių pornoindustrijos ir sekso paslaugų sferos darbuotojų argumentai, ginantys seksualinę kūrybą ir reikalaujantys suteikti daugiau įtakos šioje sferoje būtent moterims.  

Neskaniausiai man visada atrodė tų (atseit) kairiųjų Lietuvos inteligentų pozicija, kurie tylomis pritaria konservuotam moralizmui ir jo įgyvendinimui smurtu ir grasymu (per įstatymus), taip vildamiesi “apsaugoti savo vaikus” arba atsitverti nuo visagalės komercijos. “Moralė” arba seksualinis padorumas yra tas slidus akmuo, ant kurio dažnai parklumpa Lietuvos inteligentai (-ės) ir intelektulai (-ės), turintys ambicijų ginti demokratines ar net "kairiąsias” vertybes.    

“Kodėl Šv. Augustinas erekcijos apimtą penį laikė maištaujančio žmogaus simboliu?”

Vienas iš Bažnyčios tėvų Šv. Augustinas aiškino, kad Adomas, dengdamas savo lytį figos lapu, gėdijosi ne savo nuogumo, o to fakto, kad jo lyties organai juda be jo, kaip šeimininko, sutikimo. Anot Bažnyčios tėvo, erekcijos apimta lytis – tai atvaizdas žmogaus, maištaujančio prieš Dievą. Kylanti varpa yra maištaujančio žmogaus – sukilėlio – simbolis.

Čia tarp eilučių keliama savikontrolės problema. Kas ką kontroliuoja? Kūno savi-kontrolės tema smelkia visas žmonijos civilizavimosi stadijas. Esame nuo mažens ugdomi ir lavinimi valdyti kūno procesus. Civilizuotumas – tai visų pirma gebėjimas “valdyti” (kūno) išskyras – išmatas, šlapimą, seiles, spermą, kitas gamtines funkcijas. Nevalingos kūno išskyros reiškia baisią gėdą, dėl to bijome senatvės. Kūnas linkęs išduoti savo šeimininką. Tai gresia “veido praradimu”, viešos reputacijos žlugimu. Baimė apsišlapinti lovoje persekioja nuo vaikystės.

Tuo metu modernusis buržuazinis nuo-savybės subjektas buvo apibrėžtas būtent kaip savi-kontrolės subjektas. Kapitalizmo pamatu tapo puritoniška etika, priešiška viskam, kas kūniška, ir tam, kad trikdo (svaigina) protą. Šis paveldas nori nenori veikia ir mūsų sekso bei jo vaizdavimo suvokimą.     

“Kodėl Lietuvos aukštosiose mokyklose nedėstomi kursai apie populiariąją kultūrą ir pornografiją?”

Pornografija – plačiai, įvairiais aspektais studijuojamas mokslinių tyrimų ir akademinių kursų objektas. Aišku, ne Lietuvoje, o Vakarų šalyse.

Tuo metu Lietuva net iš kaimyninių bei Rytų ir Vidurio Europos šalių išsiskiria tuo, kad pas mus humanitariniai (iš dalies ir socialiniai) mokslai vis dar organizuojami pagal ikikarinį vokišką modelį (žinoma, įmaišant sovietinio paveldo). Pavyzdžiui, Vilniaus universitete humanitarinių mokslų erdvę (ir, aišku, lėšas) laiko uzurpavusios lituanistika bei užsienio kalbos ir literatūros. Lietuvos piliečiai neturi galimybių pasirinkti tarpdisciplininių kultūros studijų, akademiniu lygiu analizuoti šiuolaikinę kultūrą, televiziją, kiną, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą (nors Lietuva dažnai pavadinama “popso šalimi”...).

Ir šiuo atveju kažkas už mus nusprendė, ką verta studijuoti, o kas iš tolo dvokia. Iš žmonių atimta galimybė reflektuoti šiandieną, pavyzdžiui -  valdančiojo eltito civilizacines normas. Laikydami užspaustas katedras ir fakultetus, pedagogai ir administratoriai, bijodami gresmių savo paties autoritetui (kurio neturi), žudo potencialą ir neleidžia atsirasti kritinam ir kūrybiškam požiūriui į mūsų kasdienybę. Šitaip mus įkaitais laikantys degradavę konservatoriai yra nusikaltėliai.

karolis_klimka@yahoo.com