Po trumpos šventinės pertraukos (įskaitant naujaką be celibato) tęsiame. ("Celibatas ir orgazmas" bus vėliau.)
Jau minėjome, kad dažnai Vartojimo įsikūnijimas buvo vaizduojamas kaip beribio apetito Vartotoja-Mados Auka. Seksualinis apetitas buvo sutapatintas su vartojimo apetitu, o burna pavirto vaginos ekvivalentu.
Beje, net laisvosios rinkos krikštatėvis A.Smithas pagal išsilavinimą buvo moralės filosofas ir teologas.
Antai ankstyvieji (anglakalbiai) socialistai daug investavo į "produktyvaus" ir "neproduktyvaus" darbo priešpriešą.
Produktyvus darbas - tai veikla tų, kurie gamina apčiuopiamas prekes (produktus). Ankstyviesiems socialistams ramybės nedavė tos profesijos ir darbai, kurie tiesiogiai nekuria materialios vertės. XIX a. moralistų rankose ir lūpose produktyvus darbas virto dorybe, o neproduktyvi veikla - nuodėme.
Dorybė yra naudinga, o nuodėmė yra piktnaudžiavimas. Kūno pajungimas našiai gamybai yra racionalu, o neproduktyvus energijos švaistymas - irrrrrrracionalu.
Vartojimo poreikius pradėta skirstyti į "natūralius" ir "nenatūralius".
Pirmuosius atitinka "pirmojo būtinumo" daiktai ir dalykai. O nenatūralių poreikių tenkinimas, savaime suprantama, yra prabanga, ištaiga, eikvojimas, nebūtinas liuksas.
Neproduktyvūs vartotojai buvo kaltinami nenatūralia orientacija. Jie neteisinga linkme nukreipia brangius išteklius: tenkindami savo nenatūralius poreikius, jie mažina ekonomikos pajėgumą aprūpinti daugumą vartotojų pirmojo būtinumo dalykais bei patenkinti svarbiausius tautos "gyvybinius" poreikius.
Pavyzdžiui, toks airių kooperatininkas W.Thompsonas dejavo, kad "liuksas" (luxury) žlugdo pasitenkinimą ir laimę. O taip yra todėl, kad savitikslis eikvojimas niekaip neprisideda prie produkcijos: "Vartotojas (beždžionė, karalius ar vyskupas) praryja vaisius be grąžos" (vyskupą čia reikia įsivaizduoti kaip save tenkinantį ištvirkėlį).
Garsusis J.S.Millis taip pat prikaišiojo "nenašiam vartotojui", kad šis neprisidedąs prie produkcijos ir, leisdamas pinigus malonumams ir pasitenkinimui (luxuries), nukreipia lėšas nuo našios darbo jėgos sveikatinimo ir jos gamybinių pajėgumų didinimo.
Šias pažiūras apibendrina tokio Alfredo Marshallo 10 įsakymų vartotojui: "Tavo kūnas yra nacionalinio kapitalo dalis, ... o liga - tai nuostolis nacionalinėms pajamoms".
Filantropinio judėjimo dalyviai irgi ragino uždrausti kai kurias ekonomiškai nenaudingas ir morališkai pavojingas vartojimo formas.
Evangelistų, metodistų ir verslininkų pastangos davė vaisių: draudimai užgriuvo muges, futbolo rungtynes, parapijos puotas ir daugelį kitų nesveiko pasitenkinimo formų.
XX a. įvairūs humanistai, inteligentai ir pastoriai a la Ortega y Gassett visas masinės gamybos prekes urmu paskelbė nereikalinga prabanga.
Tarp kairiųjų visada vyravo neapykanta vartojančioms liaudies masėms. Juos ypač nervino tokie masių kultūros aspektai kaip eikvojimas, ekstazė, savitikslis malonumas, nepasotinamas apetitas ir kiti kūniški kraštutinumai.
Socialistai, darbo judėjimo ir profsąjungų aktyvistai visada pasisakė už "būtiniausių poreikių" tenkinimą, bet atkakliai vengė "pasiturimo gyvenimo" temos. Todėl jie niekada taip ir nerado laiko kurti vizijoms apie galimą komfortą bei liuksą ateityje (bent jau).
Garsusis G.Orwellas keistu tonu pranašavo, kad "socializmas yra geresnis gyvenimo būdas, bet nebūtinai komfortiškesnis".
Bus daugiau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.