Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?

19 d. prasideda sveikatingumo kursas "Celibato kultūra". Intymiai kreipiuosi į tave melsdamas ateiti. Ką reikia turėti su savim, jau sakiau. Dreskodas:

Dažnai jauniems vyrams taip nutinka, kad net jei griežtai laiko save suėmę į nagą, jaunystės kaitra vis tiek prasimuša į išorę ir tampa geismo objektu aplinkiniams. Todėl jei kas yra jaunatviškas ir fiziškai dailus, tegul slepia savo patrauklumą tol, kol jo išvaizda pasidarys tinkama. (Šv. Bazilijus)

Visa tai galioja ir moterims.

Išvydę terminą „celibatas“, visi intuityviai suprantame, kad bus kalbama apie seksą.

Paskaitų ciklas „Celibato kultūra“ tęsia kai kurias iš temų, pradėtų plėtoti 2008 m. skaitytose paskaitose apie pornografiją.

Tuomet šalies dar nebuvo sukrėtę pedofilijos ir nepilnamečių apsaugos nuo visokių poveikių skandalai; dar nebuvo kilusi kontroversija dėl A.Šliogerio žodžio laisvės.

Šie įvykiai sukūrė naują kontekstą temai tęsti.

O šalį užgriuvusi ekonominė krizė privertė naujai pažvelgti į santykį tarp ekonominės politikos ir moralės „kryžiaus žygių“.

Šiandien liudijame dvejopą ir nepaprastai sparčią atžangą:

– nesiliauja Bažnyčios lobistų ir valdančiųjų partijų išpuoliai prieš sekuliarius visuomenės gyvenimo pagrindus (A. Kubilius gali sau leisti viešai prisipažinti, kad teisės aktus rengia kartu su „Bažnyčios teisės specialistais“);

– neregėtą pažangą daro socialinio valdžios sadizmo normalizavimas (socialinių išmokų pjaustymai; gyventojų masių aukojimas ant aukuro tiesiogine prasme, paliekant po vieną gaisrininką apylinkei, ir t.t.).

Todėl svarbu suprasti ryšį tarp tamsybininkų įgyvendinamos socialinės ekonominės politikos ir jų diegiamų „moralinių reformų“.

Šiandien verta prisiminti Wilhelmo Reicho mintį, kad pastarųjų trijų šimtų metų kapitalizmo eros ekscesai buvo įmanomi tik dėl nepaprastos masių ištvermės; norint suprasti ryšį tarp darbo jėgos išnaudojimo sąlygų ir lytiškumo slopinimo, reikia perprasti „pamatinę instituciją“, kurioje susilieja seksualiniai ir ekonominiai patriarchalinės autoritarinės visuomenės interesai.

Būtent autoritarinėje šeimoje įvyksta „struktūrinė visuomenės reprodukcija“, o Bažnyčia tik pratęsia šį procesą.

Šio proceso esmė - minčių apie seksą draudimo transformacija į mąstymo draudimą.

Analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, Reichas neabejojo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir valstybės mikromodelis.

Panaršę celibato termino istoriniame archyve, aptinkame, kad seksas ir tokie jo aspektai kaip orgazmas per amžius nedavė ramybės Bažnyčios ideologams ir veikėjams.

Panašus jaudulys ir šiandien verčia Seimo narius fantazuoti (kurti fantastinius teisės aktus) apie „bet kokios seksualinės agitacijos“ uždraudimą ir apie celibatą su garantija – cheminę kastraciją.

Kodėl ne paprastą kastraciją? Tai išties apdairu, mat iš istorijos žinome, kad eunuchai – apie kuriuos šnekėjo ir J.Kristus – buvo didžiai vertinami meilužiai, teikę oralinio ir analinio sekso paslaugas tiek elito vyrams, tiek jų žmonoms.

Anot religijotyrininkų, celibato istorijai taikytina ši formulė: „kur yra dūmų, ten turi būti liepsna“.

Taisyklės ir draudimai reiškia, kad yra ką drausti. Šv. Augustinas įspėjo vienuoles nemylėti viena kitos kūniškai, o Šv. Bazilijus mokė vienuolius slėpti savo fizinį grožį tol, kol jo nebeliks.

Nors celibatas reiškia sekso išsižadėjimą ir draudimą, tačiau, kaip įžadas, susilaikymo etika, gyvenimo būdas, valdymo modelis ir kontrolės sistema, jis neišvengiamai turi save pagrįsti tam tikra sekso ir lytiškumo teorija.

Dar Šv. Augustinas skundėsi, kad lytinė aistra ir malonumas „sukrečia visą žmogų“, nes tai esąs malonumas, kuris „pranoksta bet kuriuos kitus kūniškus malonumus“.

Potemės:

Celibatas ir orgazmas;

Celibatas ir pedofilija;

Celibatas ir fašizmas;

Celibatas ir kastracija;

Celibatas ir sadomazochizmas.