šeštadienis, birželio 25, 2016

Sinchroninė degradacija: apie Butkevičiaus ir Graužinienės duetą

Per Europą ritasi naujų darbo kodeksų banga. Kodėl skirtingose vietose vienu metu, kone sinchroniškai priimami tokie panašūs darbo kodeksai ir socialiniai modeliai — intriguojantis, bet kartu banalus klausimas. Visur kyšo keleto tų pačių „konsultuojančių“ institucijų ausys. 

Bet šį kartą pažvelkime į valstybės vadovų Butkevičiaus ir Graužinienės susidainavimą protesto klausimu. Reaguodamos į sėdimąjį-gulimąjį studentų protestą prieš naująjį Darbo kodeksą, abi valdžios galvos išstenėjo po juokelį, ir abu išėjo kažkokie panašūs.

Nei Graužinienė, ne juo labiau Butkevičius niekada nepasižymėjo humoro jausmu. Bet šį kartą norime paklausti, ką jų sinchroninis nusiprunkštimas piliečių adresu sako apie jų požiūrį į pilietinę visuomenę ir kokias baimes dėl ateities išreiškia.

Paklaustas, ar nenorėtų išvaikyti protestuotojų, užėmusių vyriausybės namų prieigas, Butkevičius leptelėjo: „tegu ilsisi“. Graužinienė įkvėptai plepėjo: „Jie jauni, jiems ant kieto pagrindo pagulėti sveika. ... neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo. Bet jaunystė yra tas žavesys, kai galima net ir ant kieto pagrindo pagulėti.“

Butkevičiaus komentaras nėra atsitiktinis. Jis interpretuoja protestą kaip darbo pertrauką, taigi vertina protestą kaip tinginiavimą, neproduktyvų laiko eikvojimą. 

Kartu taip išreiškiama mintis, kad piliečiai, kaip valdiniai, yra pavargę (aišku, nuo darbo — išsekinti krūvių). O tai reiškia — nepavojingi: „ilsisi“, vadinasi, tiek išsekę, kad negali pakilti ar sukilti, netgi negali „atsistoti ant kojų“, pastovėti (už save), stoti (į kovą). 

Sakydamas „tegu“ (ilsisi), viršininkas Butkevičius išreiškia politinės klasės svają apie „nulinę“ pilietinę visuomenę, kuri negali pakilti ir sukilti. 

Tuo pačiu leptelėjimu vyriausiasis socdemas išreiškia politinės valdančiosios klasės nerimą, kad pilietinė (ypač socialinė ekonominė) sąmonė gali nubusti: maždaug „Ne, ne, geriau tegu ilsisi — tegu ilsisi ramybėje!“ Geras pilietis — miręs pilietis. Taip išreiškiama politinės klasės erotinė fantazija apie amžinu miegu užmigusią pilietinę sąmonę ir visuomenę — fantazmas apie galutinę demokratijos mirtį. Bet kartu — ir nerimas dėl galimo seniai palaidotos demokratijos prisikėlimo.

Graužinienės lyrika papildo Butkevičiaus svajones keletu svarbių akcentų. 

Loretai rūpi „jaunystės“ problematika. „Jie jauni“: čia Seimo viršininkė užkoduotai kalba apie lietuviškos demokratijos gležnumą (vos pora dešimtmečių). Ji transliuoja kleptokratų klasės („Darbo partija“) požiūrį į gyventojus: parklupdyti ir priremti prie „kieto pagrindo“ (socialinis dugnas, grabo lenta, kalėjimo grindys), gyventojai privalo būti neišsivystę ir infantilūs („jauni ir žavūs“). 

„Ant kieto pagrindo gulėti sveika“: baimė atsidurti dugne, grabe arba kalėjime verčia „sveikai“ žiūrėti į valdžią, (san)tvarką ir save — nurimti, nesimuistyti, būti negyva mase, iš kurios spaudžiamas pelnas.

Tačiau, kaip ir Butkevičiaus sraute, Seimo lyderės nuošnekoje pasigirsta nerimo gaidelių: „neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo.“ Čia Seimo veidas Graužinienė išsako kleptokratų kartelio nerimą, kad neaišku ko galima tikėtis iš tos prie dugno prispaustos masės: „ko jie ten guli“. 

Vyriausioji Seimo atstovė išreiškia politinės klasės baimę, kad dugne užspausta masė gali būti (ir yra) mobili, judri — gali virsti sąjūdžiu, kuris neprašo leidimo, t. y. apeina kontrolę. 

„Kažkas paprašė“: panašiai kaip Butkevičius, čia Graužinienė alegoriškai kalba apie save ir savo aplinką. Maždaug: „mes viso šito neprašėme: tai ne mūsų iniciatyva, KAŽKAS atsitiko, kažkas vyksta ne pagal mūsų (klasės) scenarijų ir įsakymus. Dar kažkas be mūsų lemia procesus. Ko jie čia „guli“?“ 

Žinoma, abiejų politinių personažų juokelius galima aiškinti ir kaip jų nerimo dėl savo politinės ateities išraišką. Naujuoju Darbo kodeksu sutrumpinamos atostogos darbuotojams, bet ne Seimo nariams ir valdininkams — sau jie pasilieka visas privilegijas. O jeigu neperrinks? Rinkėjai gali  kiekvieną Seimo narį pasiųsti „pailsėti“ į rinkos džiungles. Ir Graužinienė, ir Butkevičius, aišku, tikisi, kad taip niekada nenutiks, miręs rinkėjas neprisikels.

Šalies lyderių Butkevičiaus ir Graužinienės juokavimas ir nerimavimas sinchronu reprezentuoja sutelktas elito pastangas iki rinkimų grąžinti seną skolą tarptautiniams rėmėjams ir prižiūrėtojams: „liberalizuoti“ darbo rinką, piginti darbo jėgą ir šalinti socialines kliūtis, trukdančias verslui. 

Šis duetas demonstruoja šalies politinės klasės ambiciją būti globalaus neoliberaliojo judėjimo dalimi. Jiedu įkūnija kleptokratinio cinizmo ir oligarchinio sadizmo susiliejimą laisvos degradacijos ir regreso procese.

pirmadienis, spalio 12, 2015

Sakyk čyyyyz

Dabar dingtelėjo, kad dabartinio Neo-mero šypsenos efektas yra tobula simuliakrinio post-miesto "will-news" emblema: 

žinome, kad tai ne šypsena, o tokia "susiklosčiusi" veido išraiška, bet ji _simbolizuoja_ šypseną ir akceptuojama _kaip_ šypsena pataikavimo ritualuose ir ideologinėse apeigose, kuriomis iššaukiamos "pozityvumo", "augimo" ir valios galios (will-news) dvasios. 

Taip jis tęsia Zuoko inicijuotą sadistinę pijarinę ceremoniją, kai pensininkams siūloma pasivaišinti vienu nemokamu puodeliu kavos tam tikrose vietose tam, kad būtų "sugrąžinta" šypsena į jų veidus. Neoliberalinis gyvenimo-kreditan ir pasiaukojimo Rinkai idealas.

penktadienis, rugpjūčio 14, 2015

Plius minus vienas kitas chemikalas — koks skirtumas?

Kodėl jie valgo patobulintą maistą, o mes — ne?
 
Nors Jungtinės Amerikos Valstijos yra strateginis Lietuvos partneris, Europą ir Ameriką skiria daugybė skirtumų. Pavyzdžiui, amerikiečiai nevengia genetiškai modifikuoto maisto, mėsą plauna chloru, galvijus šeria hormonais, naudoja Europoje uždraustus chemikalus ir pesticidus (net 82 pesticidai, draudžiami Europoje, amerikiečiams tinka) ir t.t. Iš kur tiek skirtumų? 

Kodėl išvis egzistuoja tokie skirtumai? Amerikiečiai galėtų pasakyti: „Pažvelkite į mus! Mes sveiki, gražūs ir klestintys.“ Ar Europa turėtų užsispyrusi laikytis savo principų, jeigu jie trukdo, pavyzdžiui, plėsti prekybą su Amerika? Kodėl amerikiečiai gali valgyti patobulintą maistą, o mes ne? Kodėl europiečiai bijo visokių endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, o amerikiečiai nedaro iš to didelės problemos?

Ar gali amerikiečiai iš tikrųjų „gerbti“ Europos skirtumus? Derybiniu požiūriu visi Europos standartai yra kliūtys prekybai, t.y. neracionalūs išsigalvojimai.

Nesuderintas klausimas: ko nori 79 proc. gyventojų?

Prezidentė D.Grybauskaitė sako, jog 79 proc. Lietuvos gyventojų nori, kad kuo greičiau būtų užbaigtos ES derybos su JAV dėl laisvosios prekybos sutarties (angl. TTIP). Neaišku, kaip europiečiams sekasi derėtis su amerikiečiais, nes derybų procesas įslaptintas. Europos Komisija nenoriai kalba šia tema, ypač kilus protestams ir pasigirdus reikalavimams išvis nutraukti derybas. 

Iš visko sprendžiant, derybos nelengvos, ir tai suprantama: juk bet kokių derybų tikslas — susitarti dėl nuolaidų ir tarpusavio kompromisų.

Europos Komisija, atsakinga už įslaptintas derybas su JAV, yra paskelbusi komentarą, esą ir Europoje, ir JAV maisto sauga ir kiti standartai užtikrinami vienodai efektyviai, tik skirtingomis priemonėmis, todėl tų priemonių suvienodinimas — tik techninis klausimas. Aišku, kyla klausimas: jeigu standartai užtikrinami vienodai veiksmingai, kam reikia juos suvienodinti?

2014 m. paskelbta amerikiečių ataskaita rodo, kad labiausiai Amerikos pusę nervina europiečių užsispyrimas genetiškai modifikuoto maisto klausimu. Per 12 metų Europos įstaigos nepriėmė nė vieno pasiūlymo įteisinti naują genetiškai modifikuotą produktą. 2006 m. JAV apskundė Europos Sąjungą Pasaulio Prekybos Organizacijai. 

Beje, ne tik Amerikos, bet ir Europos biotechnologijos verslo įmonės nepatenkintos ES galiojančiomis maisto saugos taisyklėmis, kurios, aišku, trukdo siekti daugiau pelno.

Iki šiol iš esmės skiriasi JAV ir ES požiūris į chemikalus. ES laikomasi atsargumo principo, pagal kurį tais atvejais, kai mokslas negali pateikti kategoriškų išvadų arba esama prieštaros, sprendimo galią turintys politikai privalo atsižvelgti į įvairius veiksnius, užuot rėmęsi vien mokslo duomenimis. O Jungtinėse Valstijose laikomasi principo, kad valdžios institucijos prieš uždrausdamos turi įrodyti, kad svarstomasis chemikalas yra kenksmingas — priešingu atveju, jei mokslinių įrodymų nėra, prekybos neleidžiama varžyti.

Todėl nesutampa ES ir JAV požiūris į didžiausias leidžiamas pesticidų likučių koncentracijas maiste. 

Kad reikalus būtų galima tvarkyti greičiau

Bet dabar, derybose su JAV, Europos Komisija siūlo supaprastinti pesticidų ir chemikalų įteisinimo procedūras, kad reikalus būtų galima tvarkyti greičiau.

Kilus skandalui dėl Amerikoje naudojamų endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, kenkiančių kūdikiams, sukeliančių vėžinius susirgimus ir vyrų nevaisingumą, Europos Komisija įsipareigojo nustatyti kriterijus šioms medžiagoms apibrėžti, tačiau sprendimą kažin kodėl atidėjo iki 2017 m. Dėl to Švedija net rengiasi paduoti Europos Komisiją į teismą.

Europos Sąjungoje uždrausti ir augimą skatinantys hormonai, kurie Amerikoje naudojami galvijams auginti. Amerikoje galvijai taip pat šeriami vaistais (pvz., raktopaminu).

Po daugelį metų trukusių ginčų Europos Komisija, spaudžiama JAV, įteisino jautienos skerdenos plovimą pieno rūgštimi. Tačiau be šio būdo, Europoje mėsą leidžiama plauti tik karštu vandeniu, o JAV taikoma daugybė įvairių cheminio apdorojimo būdų.

ES taip pat draudžiama naudoti chemikalus apdorojant paukštieną. Amerikoje paukštiena plaunama chloru.

8 iš 11 Lietuvos europaralmentarų palaimino derybas dėl ES ir JAV laisvos prekybos susitarimo (angl. santrumpa — TTIP). Susitarimas neatpažįstamai pakeis mūsų gyvenimą. 

Ne tik įdomiau maitinsimės, bet ir turėsime prisitaikyti prie daugybės permainų. Pavyzdžiui, mažės atlyginimai, didės kainos, brangs vaistai, daugės bedarbių.

O įdomiausia ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimo dalis — atskiras reformuotas tarptautinis arbitražas valstybių ir investuotojų ginčams spręsti. Jis faktiškai leis bausti valstybes, jei šalies įstatymai netenkintų investuotojo (pvz., jei jam nepatiktų minimalaus atlyginimo, aplinkosaugos, maisto saugos normos).

Net popiežius, kalbėdamas apie „šėtono išmatas“, paminėjo laisvosios prekybos susitarimus kaip būdingą dabartinės — neteisingos — pasaulio tvarkos bruožą.


sekmadienis, birželio 07, 2015

Provokacija ir tolerancija

Šį vakarą tapau provokacijos (kaip pasakytų Landsbergis) liudininku: 

būrys apsvaigusių rusų su būriu mažamečių vaikų ir blaiviai atrodančių moterų viešojo transporto stotelėje prie vyriausybės garsiai "varė ant Lietuvos", pvz., vienas iš jų skandavo: "Россия сила, Литва могила" (Rusija jėga, Lietuva kapas), taip pat šaukė "Все пидары" bei gynė keletą kitų panašių tezių. 

Stotelėje buvo daug žmonių, bet visi stoiškai toleravo šią saviraišką. Tik tokia viena etatinė močiutė, kuri prospekte nuolat kalbina visus iš eilės ir, kiek pamenu, paprastai laikosi požiūrio, kad anksčiau buvo geriau, šį kartą kiek netikėtai pareiškė (beje, kreipdamasi į mane), kad "geriau jau negrai čia gyventų negu tokie" ir "Lietuva nekalta, jei nemoki gyventi". 

Ji vienintelė narsiai replikavo tiems personažams, netgi pasitelkdama "necenzūrinę" leksiką. Tie net šiek tiek sutriko. 

Vėliau visas tas būrys sulipo į tą patį troleibusą kaip ir aš ir toliau "varė ant Lietuvos" bei bandė provokuoti keleivius. Visi viską stoiškai toleravo. 

Pagalvojau, jeigu aš taip skanduočiau man patinkančius šūkius ir kabinėčiausi prie keleivių, manęs, aišku, niekas netoleruotų.

šeštadienis, birželio 06, 2015

Feisbukas kaip skalbimo mašina

Kanclerė, aišku, koketuoja. 
http://www.independent.co.uk/news/people/angela-merkel-on-facebook-its-nice-to-have-it-like-its-nice-to-have-a-decent-washing-machine-10301726.html

Gal ir galima teigti, kad egzistuoja "priklausomybė" nuo skalbimo mašinos, bet tai absoliučiai kitokia priklausomybė nei priklausomybė nuo socialinių tinklų. (Nors soc. tinklai, be abejo, yra smegenų plovimo mašinos.)

Nors dažniausiai moralizuojama apie tai, kad virtualusis bendravimas tampa "tikro" bendravimo pakaitalu (apie tai papamokslavo ir kanclerė bažnyčioje), toks moralizavimas tėra išsisukinėjimas, kai nenorima matyti sisteminių ir struktūrinių virtualaus socialumo prielaidų. (Panašiai DG moralizuoja apie "vaikų namus" — tarsi šie egzistuotų kažkokioje beorėje erdvėje, anapus kaupimo ir kontrolės sistemos.)

Virtualioji komunikacija yra esminis kapitalistinio komunizmo bruožas. Viena iš giliausių satisfakcijų, susijusių su virtualiąja komunikacija, yra galimybė _griebtis telefono_ (kad ką nors _papostintum_), kai susiduriama su kuo nors nesuprantamu, neaiškiu, kitokiu, nepriimtinu, nereguliariu, bjauriu, žiauriu, sukrečiančiu. Tai būdas atsikratyti nesuprantamumo įtampos. 

Na, o bulingo ir mobingo malonumai — tai čia savaime aišku, goes without saying. Su virtualiosios komunikacijos institucionalizavimu socialinė pažanga tapo absoliučiai neatskiriama nuo patyčių, kontrolės ir autoritarinio disciplinavimo. Neatskiriama. Socialinė rinkodara ir priklausomybė nuo "láikų" yra neišvengiama ir neapeinama kaip mirtis.

pirmadienis, gruodžio 08, 2014

Kuo gyvena humanitarai next door

Sugalvojau kartais skelbti įdomesnių tarp/transdisciplininių "humanitarinių" studijų Vakaruose trendų apžvalgėles. Bet iš mandagumo iš pradžių dirstelėjau, kuo gyvena humanitarai next door. Čia pirmas įspūdis:



ketvirtadienis, gruodžio 04, 2014

Idealas ir realybė

Vienas dešiniųjų pažiūrų ambasadorius per radiją dalijasi mintimis apie pagrindines Amerikos ir "visų Vakarų" vertybes. "Svarbiausia — žmogaus orumas." Galvoju, koks gebėjimas svarbiausias konservatoriui? Jam nereikia mokėti paneigti, kad realybė ar konkretūs incidentai prieštarauja jo idealams (pvz., idealui "Amerikoje svarbiausia žmogaus orumas"). Jam užtenka žinoti, kad svarbiausia — idealas, o realybė visai nesvarbi. Viskas niekai, kai yra idealas. Arba, kaip pasakė vienas neonaciukas, "jei myli tėvynę, visada turi atsakymą". (Šia prasme Putinas yra konservatorių idealas.) 
Dar galvoju, tas ambasadorius yra tipiškas dabartinės politinės klasės atstovas, nes jam "Vakarai" yra ne idealas, įkvepiantis kovai už progresą, o "realybė": jis pasakytų, kad čia vos ne "pareigybinis" reikalavimas — tikėti, kad Vakarai jau ir _yra_ tokie, kokie siekia būti formuluodami savo principus ir idealus.

ketvirtadienis, liepos 03, 2014

Darbo partijos klestėjimo planas

Švietimo ir mokslo ministerijos tinklavietėje parašyta, kad ministras mėgsta medžioti. Bet ir ne medžiotojai pavers Lietuvą klestinčia šalimi. Daug daug perspektyvesnės yra tokios specialybės kaip komunikacija, tautinių ir religinių konfliktų sprendimas, vertimas ir net kosmoso turizmas.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-kaip-humanitarai-trukdo-klesteti-gamybininkams.d?id=65101019#ixzz36OwBydkT

pirmadienis, kovo 31, 2014

Atsakymas į pilietės D. Grybauskaitės prašymą

[Šis tekstas parašytas "Delfi", bet redakcija nusprendė jo nepublikuoti]


Respublikos Prezidentė ir pilietė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime kreipėsi į „visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką asmeniškai“ su prašymu: „padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę, būkite atsvara priešiškų jėgų dezinformacijai ir propagandai“.

 

Stengdamiesi reaguoti į šalies vadovės imperatyvą visi sukasi kas kaip gali. Pavyzdžiui, Indrė Makaraitytė pasikvietė į studiją Naglį Šuliją, kad šis pakalbėtų apie Vladimiro Putino astrologinę tapatybę, nes, žurnalistės žodžiais, „įtampos daug, o aiškumo mažai“. Antipropagandinis įnirtis jau pastebimas ir kitose sferose: štai Stanislovas Buškevičius nesigėdydamas demonstruoja savo kompetenciją kino meno srityje. Inteligentai dūsauja dėl „šėtoniškos ironijos“: „autoritariniai valdovai skelbia tuos pačius principus, kaip demokratiniai“ (Arūnas Sverdiolas).  

 

Vis dėlto, norint deramai atsakyti į Prezidentės prašymą, pirmiausia reikia jį išnagrinėti, įdėmiai kaip Konstitucinis Teismas, ir suprasti.

 

Šalies vadovė kreipiasi „asmeniškai“ į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką, tačiau, aišku, tai tik retorinė priemonė kreiptis į visus bendrai ir neasmeniškai. Kaip tuomet atskirti, kam konkrečiai šis prašymas adresuotas? Vargu ar jis gali būti adresuotas tiems, kurie tarnauja priešiškoms jėgoms ir sąmoningai skleidžia dezinformaciją bei varo propagandą. Jų prašyk neprašęs, ar ne? Taigi greičiausiai prašymas adresuotas tiems, kurie gali ir nori padėti „mūsų žmonėms“, bet visų pirma patys gali „atskirti melą nuo tiesos“.

 

Kyla klausimas: jeigu jie gali ir nori atskirti melą nuo tiesos, kodėl jų dar reikia prašyti? Juk tai reiškia, kad jie to nedaro – antraip jų nereikėtų prašyti, ar ne?

 

Įsivaizduokime, kad ne Prezidentė prašo žurnalistų atskirti tiesą nuo melo, o koks nors žurnalistas kreipiasi į Prezidentę su tokiu prašymu: „Jūsų Ekscelencija, padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę“ ir t.t. ir pan. Tuoj kiltų šurmulys, nes visiems būtų akivaizdu, kad tokiu prašymu iš esmės priekaištaujama šalies vadovei, ji netgi kaltinama tuo, kad nedaro to, ką turėtų daryti.

 

Taigi ir Prezidentė savo prašymu leidžia suprasti, kad žurnalistai – aišku, tik tie, į kuriuos ji kreipiasi, o ne kiti (beviltiški) – galėtų padėti žmonėms atskirti tiesą nuo melo, bet iki šiol – iki Prezidentės kreipimosi – to nepadarė. Čia sunku išvengti klausimo, kodėl, galėdami tai padaryti, jie to nepadarė ir privertė Prezidentę nusižeminti prieš juos ir to prašyti. Gal jie gali, bet nenori? Arba atvirkščiai: negali, nors ir nori? O gal ir gali, ir nori, bet kažkodėl to nedaro?

 

Pažymėtina, kad Prezidentė priekaištauja žurnalistams ne vien dėl to, kad jie neskiria tiesos nuo melo, bet ir dėl to, kad jie nepadeda to padaryti žmonėms. Kodėl jie to nedaro? Gali būti, kad jie tai daro, bet ne taip, kad padėtų žmonėms. Jie nepadeda žmonėms. Jie nepadeda žmonėms atskirti melo nuo tiesos, neinformuoja aiškiai ir suprantamai apie priešiškų jėgų kėslus.

 

Ar Prezidentės paraginti, jie nuo šiol sėkmingai darys tai, ką jau seniai turėjo daryti – padėti žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuoti apie priešiškų jėgų kėslus? Kodėl? Kodėl Prezidentės paprašyti jie nuo šiol visa tai sėkmingai darys, nors iki šiol to nepadarė? Gal jie susigės arba susivoks, nubus sąžinė? Akivaizdu, kad čia esama mįslės, paslapties, intrigos.

 

Kodėl jie nenori padėti žmonėms, jei gali? Kadangi nekalbame apie tuos, kurie nenori padėti žmonėms dėl to, kad tarnauja priešiškoms jėgoms, tenka daryti išvadą, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, bet nepadeda žmonėms, to nenori daryti dėl kitų priežasčių nei priešai. Pavyzdžiui, dėl priežasčių, susijusių su komercija, pelnodara, apskritai kapitalizmu.

 

Bet esama ir kitos – baisesnės – galimybės: gali būti, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, daro, ką gali, kad padėtų žmonėms, bet tai nepadeda. Jie tiesia pagalbos ranką žmonėms, bet žmonės vis tiek neskiria tiesos nuo melo, nemato priešiškų jėgų kėslų.

 

Negana to, neatmestina ir kraupi galimybė, kad patiems žurnalistams reikia tokios pagalbos, nes jie – tokie pat „mūsų žmonės“ kaip ir tie, kuriems reikia skubios pagalbos atskiriant tiesą nuo melo. Kartu aišku, kad ir pačios Prezidentės prašymas yra savotiškas pagalbos šauksmas, nors viskas pateikiama taip, tarsi Prezidentė padeda žurnalistams susivokti. Kaip sakoma, Prezidentė irgi žmogus, ką ji darytų be žurnalistų pagalbos?  

 

Ar lengva padaryti tai, ko prašo Prezidentė? Sprendžiant iš to, ką sako šalies vadovė, tai padaryti ir lengva, ir sunku: (kai kuriems) žurnalistams lengva, o „mūsų žmonėms“ – sunku. Todėl žurnalistai turi „padėti“ žmonėms. (Tarp žurnalistų, kaip minėta, gali pasitaikyti ir tokių, kuriems irgi sunku, tuomet juos tenka kategorizuoti kaip „žmones“ – kas turėtų ištiesti pagalbos ranką jiems?). Anksčiau ar vėliau teks iškelti klausimą: apie kokią pagalbą čia kalbama?

 

Kreipimusi Prezidentė tikriausiai siekia informuoti žurnalistus, kad priešiškos jėgos, skleisdamos dezinformaciją ir varydamos propagandą, siekia nuslėpti savo užmačias ir klasta įgyvendinti savo kėslus padarydamos taip, kad „mūsų žmonėms“ būtų neaišku ir nesuprantama, kur tiesa, o kur melas. Žurnalistų uždavinys tuomet yra informuoti žmones apie tuos kėslus ir padėti atskirti melą nuo tiesos, nes žmonės patys, be pagalbos, to negali padaryti. Nurodomos dvi priežastys, dėl kurių žmonės negali atskirti melo nuo tiesos ir suprasti priešiškų kėslų: 1) dezinformacija ir propaganda (žmonės neteisingai informuojami, juos veikia propaganda) ir 2) neaiškumas bei nesuprantamumas: žmonėms neaiškūs priešiškų jėgų kėslai, jie juos neteisingai supranta, nes priešiškos jėgos klaidina žmones neteisinga informacija ir veikia jų supratimą propagandos priemonėmis taip, kad žmonės nematytų priešiškų užmačių.

 

Kitaip tariant, priešiškos jėgos moka taip paveikti „mūsų žmonių“ gebėjimą atskirti melą nuo tiesos, kad šie žmonės (t.y. „mūsų žmonės“, o ne priešiškų jėgų agentai, kad ir kaip kartais nelengva juos atskirti) nebepajėgia atskirti melo nuo tiesos, t.y. nebegali (ir nebenori!) atskirti mūsų žurnalistų skelbiamos tiesos nuo priešiškų jėgų propagandistų skleidžiamo melo.

 

Kitaip tariant, veikiami priešų propagandos, „mūsų žmonės“ ne tik nebegali atskirti tiesos nuo melo, bet ir negali priimti mūsų žurnalistų pagalbos atskiriant tiesą nuo melo, nes jie – mūsų žmonės, tarp kurių nemažai žurnalistų – neskiria pagalbos nuo klastos! Ką daryti?

 

Jeigu „mūsų žmonėms“ reikia mūsų pagalbos dėl to, kad jie patys negali atskirti mūsų tiesos nuo priešų melo, kaip mes galime jiems padėti, jeigu mūsų tiesiama pagalbos ranka niekuo nesiskiria nuo priešo letenos? Čia neišvengiamai kyla klausimas, ką reiškia „padėti atskirti melą nuo tiesos“?

 

Ar gali būti, kad „mūsų žmonėms“ ir priešo melas, ir mūsų tiesa atrodo kaip tiesa? Na, gal tokių žmonių yra, kognityvinio disonanso atvejų būna visokių. Tačiau šis apibūdinimas geriau tinka žiniasklaidai, kuriai tinka viskas, kas didina žiūrimumą ir skaitomumą.Prezidentė ir žurnalistai galėtų pasiguosti nebent tuo, kad tokie žmonės, kuriems viskas „vienodai rodo“, ne tik priešų vado, bet ir mūsų Prezidentės tiesą laiko tiesa. Daug sunkesnis atvejis yra tie „mūsų žmonės“, kurie ir mūsų tiesą, ir priešo melą laiko melu. Ką daryti su tokiais? Jie niekuo netiki!

 

Sunku patikėti, kad „mūsų žmones“, kurie niekuo netiki, kuriems viskas – melas, suformavo priešiška propaganda. Dar sunkiau patikėti, kad žmonių „atvirumą tiesai, kai ir draugų, ir priešų žurnalistika atrodo vienodai teisinga, išugdė priešiška dezinformacija.

 

Išvados

 

Mūsų išnagrinėta Prezidentės metinio pranešimo pastraipa yra chrestomatinis atvejis, kai kalbėdama apie realias išorės grėsmes kalbėtoja tarp eilučių pasako tai, ko negali atvirai pasakyti apie grėsmingas vidaus politikos realijas.

 

Ši pastraipa – tai savotiška kripta, kurioje šalies vadovė paslepia (palaidoja) nerimą, baimes ir nepasitenkinimą, susijusį su daugeliu dabartinės Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų, tokių kaip skeptiškas ar ciniškas žmonių požiūris į valdžią, socialinė atskirtis, susvetimėjimas, nelygybė ir skurdas, komercinių principų valdoma žiniasklaida, menka vietinio elito įtaka.

 

Viena iš palaidotų fantazijų yra, be abejo, autoritarinė viešosios erdvės ir žiniasklaidos kontrolės fantazija. Prezidentei taip pat nesvetimas karikatūriškas „paprastų“ beglobių žmonių, kuriems reikia motiniškos priežiūros, vaizdinys.

penktadienis, vasario 14, 2014

Abortų draudimas ir euro įvedimas

Inteligentai ir Sąjūdžio kūrėjai paskelbė reikalavimą iš valdžios pašalinti lenkų frakciją, tačiau daugelis šį reikalavimą pasirašiusių inteligentų remia Tėvynės Sąjungos – konservatorių, tarp jų – ir Sąjūdžio kūrėjų, vaisingą bendradarbiavimą su lenkais abortų draudimo srityje. Kokia šio bendradarbiavimo sėkmės paslaptis?

 

Nepaisant skirtumų, konservatorių ir lenkų platformos panašios. Pasigilinus į šiuos panašumus, tampa akivaizdu ir tai, kad esama esminio ryšio tarp atkaklių mėginimų uždrausti abortus ir nesėkmingų mėginimų įsivesti eurą.


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-abortu-draudimas-ir-euro-ivedimas.d?id=63944968

penktadienis, kovo 29, 2013

Sugar Man

"Kino pavasario" filmas "Searching for Sugar Man" nusipelno apibūdinimo "pavyzdingas". Jis puikiai sukonstruotas (nenuspėjamas, jei žiūri nežinodamas istorijos), pribloškia įdomia ir meistriškai išdozuota muzika bei ryškių personažų galerija, nors tai - dokumentinis filmas.

Bet aš čia norėčiau labai glaustai pakalbėti apie kai kuriuos filmo (turinio) provokuojamus klausimus.

Jis neleidžia apeiti ar išvengti klausimo, kas _lėmė_ pagrindinio personažo Rodriguezo (ne)sėkmę. Ar pats filmas (nepainioti su filmo kūrėjais) pateikia atsakymą ar bent jau medžiagos atsakymui į tokį klausimą?

Šis klausimas vertas ilgo straipsnio, nes filmas gana subtiliai traktuoja šią temą.

Nors filmo kūrėjai pateikia daug nuomonių, iš kurių galima spręsti, kad R. talentas nerado sau vietos Jungtinių Valstijų muzikos industrijoje dėl šios industrijos atstovų bukumo ir godumo, dėl tuometės ekonominės konjunktūros (nepalankių rinkos sąlygų) ir galbūt dėl R. kilmės, filmas leidžia ieškoti ir įdomesnių atsakymų į klausimą, kas lemia talento (ne)sėkmę.

Siužetas sukonstruotas taip, kad "piktos lemties" istorija netikėtai virsta _lėmimo nesėkmės_ istorija: toms jėgoms ir faktoriams, kurie turėjo galutinai nulemti herojaus nesėkmę, nepasiseka jos nulemti galutinai, taip sakant.

Toks "siužeto" (ir "lemties") posūkis provokuoja klausimą: kokiu pagrindu - ir kam - mes priskiriame (ne)sėkmės determinacijos galią.

Tarkime, herojui "nepasisekė" dėl kilmės. Ką reiškia "nepasisekė" šiame teiginyje? Net jei būtų kalbama ne apie tiesioginę diskriminiaciją dėl kilmės, o apie tuometės auditorijos prietarus ir nusistatymą prieš "lotynų" kilmės atlikėjus - "nesėkmė" tuomet reikštų, kad būta šansų "patikti"/įtikti auditorijai, bet šiam konkrečiam muzikantui to nepavyko padaryti - jam "nepasisekė".

Bet taip pat "sėkmingai" galima teigti, kad ta R. "nesėkmė" visai nebuvo atsitiktinė; priešingai - galima pagrįstai manyti, kad ji buvo neišvengiama, todėl jai net netinka vardas "nesėkmė"; auditorijos rasizmas ir muzikos industrijos komercinis bukumas nėra momentinio aplinkybių žaismo rezultatas, o nuolatinės charakteristikos.

Bet tuomet turėtume kalbėti apie sistemos (determinacijos) nesėkmę - netgi klaidą "error" prasme - ir apie herojaus (neįvertintą) sėkmę: jam pavyko apeiti lemtingą determinaciją ir "prisikelti iš numirusių" (paralelinio pasaulio tema).

Atsitiktinumo mechanizmas persikelia į kitą sceną: toks siužetas - nepatyręs sėkmės viename kontekste, herojus triumfuoja kitame kontekste - leidžia suprasti, kad talento realizacija arba kūrybinė sėkmė yra ne individo sėkmės išbandymas neperkalbamų aplinkybių akivaizdoje, o "neperkalbamų aplinkybių" išbandymas - išbandymas, kuris tik dėl to ir yra įmanomas, kad tos aplinkybės niekada nieko iki galo negali nulemti.

Aplinkybėms "ne visada pasiseka" - o tai iš esmės reiškia, kad joms _visada nesiseka_ (visada gali nepasisekti, ty jos niekada nieko nenulemia galutinai), nes jos atsitiktinės ir laikinos.

Filmo pasakotojai pasakoja, kaip jiems pasisekė paneigti mitus apie herojaus galutinę lemtį ir legendą apie jo mirtį scenoje. Iš esmės tai pasakojimas apie lemties ir determinacijos mitologiją, kurioje tai, kas atsitiktina ir laikina, virsta "būtinybe ir neišvengiamybe".

Tai būdinga ideologinėms mistifikacijoms: pvz., diskriminacinės ideologijos (rasizmas etc) visada apeliuoja į "šventą raštą", amžinąsias vertybes, kraują ir dirvą ir pan. Rasizmas siekia paneigti savo laikinumą ir laikiną sėkmę.

Būtų galima išmėginti ir tokios interpretacijos sėkmę: šis filmas - apie kapitalizmo kaip sistemos laikinumą ir liberalizmo sėkmės ideologijos sėkmės laikinumą ir atsitiktinį pobūdį.

sekmadienis, kovo 17, 2013

Kam ezoterinio nacizmo? Pigiai

Šįryt panaršiau internetą ir mąstau, kad ideologiniame fronte mūsų nepakankamai įvertintas priešas (ar net konkurentas) yra neopaganizmas (inkorporavęs ir daug vadinamojo ezoterinio nacionalsocializmo elementų).

Prisipažinsiu, turėjau mažai progų ir nemačiau reikalo pasidomėti šitos sub/para-politinės ideologijos būkle, bet dabar žiūriu, kad tai gana lanksti ir "inclusive" platforma.

Verta atkreipti dėmesį, kad bent pora pastarojo meto rezonansonių istorijų lietuviškame kontekste - gimdymo namuose skandalas ir nacionalistų eitynės - turi akivaizdžių sąsajų su neopagonišku ideologiniu kontekstu.

Todėl nekeista - nors aš pats feisbuke iš pradžių tai pavadinau "tautiniu chaosu" - kad pagarsėjusi pribuvėja, kuria domisi teisėsauga, LNK televizijos koncerte, skirtame žmogaus teisių temai (ES finansuojamas projektas), pakalbinta apie "persekiojimą" dėl gimdymo namuose, staiga prabilo apie kovo 11 eitynes ir pagyrė jų dalyvius už tai, kad jie "žino savo teises".

Neopaganizmo apeliacija yra pajėgi mobilizuoti skirtingas grupes (pvz., ne paslaptis, kad ir tam tikra dalis žaliųjų veikėjų ir grupių yra neopaganistai), bet svarbiausia, neopaganizmas pasižymi chameleoniškos adaptacijos geba ir savybe sukelti painiavą ir požymių sąmyšį: nacionalistų eitynės būtų šviežias pavyzdys, bet tas pribuvėjos pasisakymas ES žmogaus teisių projekto kontekste man priminė kitą atvejį: pirmas (ir gal iki šiol vienintelis) muzikos festivalis, gavęs paramą iš ES struktūrinių fondų, yra "Mėnuo Juodaragis" - praktiškai neonacionalistų vasaros stovykla; kiek žinau, šitas festivalis buvo paremtas praktiškai be konkurencijos - kaip "įvairovės ir kūrybiško tradicijų puoselėjimo" projektas...

Neverta ir sakyti, kad neopaganistinės veiklos visada lengvai gali prisišlieti prie visų oficialių valstybės remiamų "etninės kultūros išsaugojimo" projektų. Tautinių švenčių uzurpavimas tebuvo rutininė bendros strategijos tąsa.

Kalbant apie "ezoterinį nacionalsocializmą", ideologinė pasaka dėliojama maždaug taip: Vakarų kapitalistinė vartotojiška kultūra, ypač popkultūra, nuo mažens plauna žmonėms smegenis ir lėmė visuotinę dvasinę ir fizinę degeneraciją. Brukdamas popkultūrą ir vartojimą, kapitalizmas siekia alienuoti žmones, pirmiausia jaunimą, tradicijų, šaknų ir moralės atžvilgiu. Juodžiausią darbą atlieką "diversity mongers", t.y. kapitalistai, daugiausia popkultūros sferoje, kurie pratina vartotojus prie juodaodžių ir spalvotųjų kultūros kaip normos. "Juodžių kultūra" (muzika) simbolizuoja visas vertybes, kurios yra svetimos arijams (paleistuvystė, kriminalizacija etc). Tikslas - degeneruoti ir sunaikinti senąją "mūsų" rasę. Todėl susipratę jaunuoliai turi "grįžti prie šaknų". Tai padės padaryti domėjimasis arijų mitologija ir pagonybės atgaivinimo judėjimo istorija, įskaitant ritualinius ir simbolinius nacionalsocializmo (hitlerizmo) aspektus.

Neoapaganizmo lankstumą rodo ir tai, kad - skirtingai negu "tradicinis" etnocentrizmas - neopaganizmas atvirai, neišsisukinėdamas prisistato kaip daugiatautis, multikultūrinis judėjimas, jungiantis daug nacionalizmų. Todėl neopaganistiškai indoktrinuotas dalyvis/ė nemato jokių problemų semtis įkvėpimo iš visų prieinamų šaltinių, pvz., rekonstruoti "baltišką" mitologiją pagal slavų neopaganistų rašliavą ir kartu su jais vadovautis imperatyvu "Žemė, kraujas, šaknys, dvasia".

(Beje, pasirodo, "ezoterinis hitlerizmas" - tokia lanksti platforma, kad jiems nieko nereikštų net ateivius akomoduoti: "The major figure in Esoteric Hitlerism Miguel Serrano, a former Chilean diplomat, author of numerous books, including Adolf Hitler, the Last Avatar (1984), is one of a number of Nazi esotericists who regard the "Aryan blood" as originally extraterrestrial.")

Žodžiu, bent jau man šitas kontekstas leidžia šiek tiek kitoje šviesoje pamatyti ir tautistų eitynes, ir bendrą klimatą krašte, ypač tarp jaunesnių žmonių.

sekmadienis, kovo 10, 2013

Fašistinės tendencijos Patyčių eroje

Kas sieja tokius reiškinius kaip patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, neapykantos kurstymas internete ar gatvėje ir populistinių jėgų konsolidacija?

Skaitant kai kuriuos Lietuvos teismų sprendimus arba žurnalistų žinutes apie patyčias ir nacionalistinius išpuolius, gali priblokšti konkrečių teisėjų ar žurnalistų nesusigaudymas ir nuovokos stoka. Tačiau labai svarbu kelti klausimą, kaip minėtieji reiškiniai susiję su bendra Lietuvos visuomenės būkle.

Ar esama jėgų ir faktorių, kurie trukdo adekvačiai įvardyti ir įvertinti patyčių bei neapykantos kurstymo atvejus? Neribota „saviraiškos laisve“ suinteresuoti visų pirma politikai, nes viešas santykių aiškinimasis ir vadinamosios juodosios technologijos yra labai svarbi politinės konkurencijos ir priešrinkiminių mūšių dalis.

Kad patyčios ir neapykanta galėtų lietis laisvai – eteryje ir internete – suinteresuotos, žinoma, ir komercinės žiniasklaidos priemonės, nes visa tai, kas susiję su neapykanta ir žeminimu, yra „patrauklu“ skaitytojų (žiūrovų) auditorijai, o laisvojoje rinkoje auditorija yra prekė, kurią žiniasklaida parduoda reklamos užsakovams.

Šiuo požiūriu ypač pažeidžiamos yra visos visuomenės mažumos, nes antipatija arba neapykanta mažumoms yra stabilus žiniasklaidos produkcijos „patrauklumo“ šaltinis. Nenuostabu, kad per du rinkos demokratijos dešimtmečius neapykanta ir patyčios Lietuvos žiniasklaidoje – ksenofobija, antisemitizmas, homofobija, socialiai pažeidžiamų grupių žeminimas ir kitokios patyčių formos – išlaikė tvirtas pozicijas televizijos diskusijose ir interneto komentuotojų kūryboje, taip pat spaudos puslapiuose. Komercinė žiniasklaida noriai tenkina ir paniekos moterims bei jų žeminimo paklausą.

Analizuojant neapykantos ir patyčių kultūros prielaidas, būtina matyti platesnį kontekstą. Vakarų sociologai pažymi, kad laikotarpį nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio (nuo „1990 m.“) galimą įvardinti kaip Patyčių erą. Pavaldžiųjų žeminimo, negailestingo komercinimo tendencijos sietinos su neoliberalizmo ideologijos ir valdymo praktikos triumfu Vakaruose ir Rytuose.

Šiam laikotarpiui būdinga brutalių vadybos metodų ir patyčių darbe įsigalėjimas. Kaip mokytojas „orkestruoja“ patyčias siekdamas kontroliuoti klasę, taip ir vadybininkas (vadovas) naudoja patyčias kaip valdymo strategijos metodą. Patyčiomis ugdomas  nuolankumas ir agresyvumas. Lygia greta įsigali ir seksualinė prievarta darbo aplinkoje.

Nesaugumo ir baimės atmosferą Lietuvos visuomenėje nuolat palaiko tokie faktoriai kaip nerimas dėl laikino darbo, atlyginimo „pagal darbo rezultatus“ sistema, socialinės apsaugos neprieinamumas. Nusižeminimo įsikūnijimas yra skurstančiųjų darbuotojų klasė.  

Neoliberaliajai rinkos demokratijai būdingas nuolatinis visuotinis nestabilumas stumia žmones ieškoti „tikrumo“ iliuzinėse užuovėjose. Žymi neoliberlizmo kritikė Naomi Klein konstatuoja: „Skausmingi Rusijai ir Rytų Europai skirtos šoko terapijos padariniai ..., atsaini dešimčių milijonų žmonių atskirtis, įvykdyta laisvosios rinkos ideologų, [lėmė tai, kad] išdidūs gyventojai, ... puldami pažeidžiamiausias savo grupes, siekia atsikovoti nacionalinę savigarbą“ („Šoko terapija“, Vilnius, „Kitos knygos“, 2009, vert. G.Pulokas ir kt., p. 449).

„Smulkųjį terorą“ darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose ir gatvėje atitinka bendra visuomenės fašizacija: gyventojų neatsparumas autoritetizmui, tendencija patirtą represiją paversti nukreipta agresija bei jautrumo degradavimas – „desensitizacija“, šiaip jau būdinga karinių konfliktų zonoms. Socialinė atjauta virsta kritikos taikiniu.

Niekas nebesistebi, kai banko vyr. ekonomistas sako, kad „žmogus pats kaltas, jei miršta skurde“ – tarsi pateisindamas tokius incidentus kaip benamių terorizavimas, kankinimas, žaginimas ir žudymas (pvz., Marijampolėje). Teisėjas gali nuspręsti, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, lydimas skanduotės „Juden raus“ (žydus – lauk!), esą išreiškia „Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad „valdžia priklauso lietuviams, t.y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“.

Laikraštis pirmame puslapyje kursto „ruošti beisbolo lazdas“. Prof. Landsbergis ragina nesirūpinti dėl ekstremistų eitynių pagrindinėmis miestų gatvėmis. O buvęs premjeras Kubilius teisina viešų asmenų polinkį virsti „personažais“ ir tūkstančių stebėtojų akivaizdoje teisti visus, kuriuos tie personažai laiko „šūdais“.

Filosofas Slavojus žižekas yra kalbėjęs apie beribį visuomenės „kultūringumą“ – meną nieko nepastebėti ir nekreipti dėmesio. Kad kultūringumas išties būna begalinis, liudija kad ir ES senbuvės Graikijos pavyzdys. Neonacistinė „Aukso aušros“ partija turi 18 vietų Parlamente, ją remia 10 proc. gyventojų (3-a pagal populiarumą). 2012 m. šalyje užfiksuota per 200 rasistinio smurto incidentų.