Sugar Man

"Kino pavasario" filmas "Searching for Sugar Man" nusipelno apibūdinimo "pavyzdingas". Jis puikiai sukonstruotas (nenuspėjamas, jei žiūri nežinodamas istorijos), pribloškia įdomia ir meistriškai išdozuota muzika bei ryškių personažų galerija, nors tai - dokumentinis filmas.

Bet aš čia norėčiau labai glaustai pakalbėti apie kai kuriuos filmo (turinio) provokuojamus klausimus.

Jis neleidžia apeiti ar išvengti klausimo, kas _lėmė_ pagrindinio personažo Rodriguezo (ne)sėkmę. Ar pats filmas (nepainioti su filmo kūrėjais) pateikia atsakymą ar bent jau medžiagos atsakymui į tokį klausimą?

Šis klausimas vertas ilgo straipsnio, nes filmas gana subtiliai traktuoja šią temą.

Nors filmo kūrėjai pateikia daug nuomonių, iš kurių galima spręsti, kad R. talentas nerado sau vietos Jungtinių Valstijų muzikos industrijoje dėl šios industrijos atstovų bukumo ir godumo, dėl tuometės ekonominės konjunktūros (nepalankių rinkos sąlygų) ir galbūt dėl R. kilmės, filmas leidžia ieškoti ir įdomesnių atsakymų į klausimą, kas lemia talento (ne)sėkmę.

Siužetas sukonstruotas taip, kad "piktos lemties" istorija netikėtai virsta _lėmimo nesėkmės_ istorija: toms jėgoms ir faktoriams, kurie turėjo galutinai nulemti herojaus nesėkmę, nepasiseka jos nulemti galutinai, taip sakant.

Toks "siužeto" (ir "lemties") posūkis provokuoja klausimą: kokiu pagrindu - ir kam - mes priskiriame (ne)sėkmės determinacijos galią.

Tarkime, herojui "nepasisekė" dėl kilmės. Ką reiškia "nepasisekė" šiame teiginyje? Net jei būtų kalbama ne apie tiesioginę diskriminiaciją dėl kilmės, o apie tuometės auditorijos prietarus ir nusistatymą prieš "lotynų" kilmės atlikėjus - "nesėkmė" tuomet reikštų, kad būta šansų "patikti"/įtikti auditorijai, bet šiam konkrečiam muzikantui to nepavyko padaryti - jam "nepasisekė".

Bet taip pat "sėkmingai" galima teigti, kad ta R. "nesėkmė" visai nebuvo atsitiktinė; priešingai - galima pagrįstai manyti, kad ji buvo neišvengiama, todėl jai net netinka vardas "nesėkmė"; auditorijos rasizmas ir muzikos industrijos komercinis bukumas nėra momentinio aplinkybių žaismo rezultatas, o nuolatinės charakteristikos.

Bet tuomet turėtume kalbėti apie sistemos (determinacijos) nesėkmę - netgi klaidą "error" prasme - ir apie herojaus (neįvertintą) sėkmę: jam pavyko apeiti lemtingą determinaciją ir "prisikelti iš numirusių" (paralelinio pasaulio tema).

Atsitiktinumo mechanizmas persikelia į kitą sceną: toks siužetas - nepatyręs sėkmės viename kontekste, herojus triumfuoja kitame kontekste - leidžia suprasti, kad talento realizacija arba kūrybinė sėkmė yra ne individo sėkmės išbandymas neperkalbamų aplinkybių akivaizdoje, o "neperkalbamų aplinkybių" išbandymas - išbandymas, kuris tik dėl to ir yra įmanomas, kad tos aplinkybės niekada nieko iki galo negali nulemti.

Aplinkybėms "ne visada pasiseka" - o tai iš esmės reiškia, kad joms _visada nesiseka_ (visada gali nepasisekti, ty jos niekada nieko nenulemia galutinai), nes jos atsitiktinės ir laikinos.

Filmo pasakotojai pasakoja, kaip jiems pasisekė paneigti mitus apie herojaus galutinę lemtį ir legendą apie jo mirtį scenoje. Iš esmės tai pasakojimas apie lemties ir determinacijos mitologiją, kurioje tai, kas atsitiktina ir laikina, virsta "būtinybe ir neišvengiamybe".

Tai būdinga ideologinėms mistifikacijoms: pvz., diskriminacinės ideologijos (rasizmas etc) visada apeliuoja į "šventą raštą", amžinąsias vertybes, kraują ir dirvą ir pan. Rasizmas siekia paneigti savo laikinumą ir laikiną sėkmę.

Būtų galima išmėginti ir tokios interpretacijos sėkmę: šis filmas - apie kapitalizmo kaip sistemos laikinumą ir liberalizmo sėkmės ideologijos sėkmės laikinumą ir atsitiktinį pobūdį.

Kam ezoterinio nacizmo? Pigiai

Šįryt panaršiau internetą ir mąstau, kad ideologiniame fronte mūsų nepakankamai įvertintas priešas (ar net konkurentas) yra neopaganizmas (inkorporavęs ir daug vadinamojo ezoterinio nacionalsocializmo elementų).

Prisipažinsiu, turėjau mažai progų ir nemačiau reikalo pasidomėti šitos sub/para-politinės ideologijos būkle, bet dabar žiūriu, kad tai gana lanksti ir "inclusive" platforma.

Verta atkreipti dėmesį, kad bent pora pastarojo meto rezonansonių istorijų lietuviškame kontekste - gimdymo namuose skandalas ir nacionalistų eitynės - turi akivaizdžių sąsajų su neopagonišku ideologiniu kontekstu.

Todėl nekeista - nors aš pats feisbuke iš pradžių tai pavadinau "tautiniu chaosu" - kad pagarsėjusi pribuvėja, kuria domisi teisėsauga, LNK televizijos koncerte, skirtame žmogaus teisių temai (ES finansuojamas projektas), pakalbinta apie "persekiojimą" dėl gimdymo namuose, staiga prabilo apie kovo 11 eitynes ir pagyrė jų dalyvius už tai, kad jie "žino savo teises".

Neopaganizmo apeliacija yra pajėgi mobilizuoti skirtingas grupes (pvz., ne paslaptis, kad ir tam tikra dalis žaliųjų veikėjų ir grupių yra neopaganistai), bet svarbiausia, neopaganizmas pasižymi chameleoniškos adaptacijos geba ir savybe sukelti painiavą ir požymių sąmyšį: nacionalistų eitynės būtų šviežias pavyzdys, bet tas pribuvėjos pasisakymas ES žmogaus teisių projekto kontekste man priminė kitą atvejį: pirmas (ir gal iki šiol vienintelis) muzikos festivalis, gavęs paramą iš ES struktūrinių fondų, yra "Mėnuo Juodaragis" - praktiškai neonacionalistų vasaros stovykla; kiek žinau, šitas festivalis buvo paremtas praktiškai be konkurencijos - kaip "įvairovės ir kūrybiško tradicijų puoselėjimo" projektas...

Neverta ir sakyti, kad neopaganistinės veiklos visada lengvai gali prisišlieti prie visų oficialių valstybės remiamų "etninės kultūros išsaugojimo" projektų. Tautinių švenčių uzurpavimas tebuvo rutininė bendros strategijos tąsa.

Kalbant apie "ezoterinį nacionalsocializmą", ideologinė pasaka dėliojama maždaug taip: Vakarų kapitalistinė vartotojiška kultūra, ypač popkultūra, nuo mažens plauna žmonėms smegenis ir lėmė visuotinę dvasinę ir fizinę degeneraciją. Brukdamas popkultūrą ir vartojimą, kapitalizmas siekia alienuoti žmones, pirmiausia jaunimą, tradicijų, šaknų ir moralės atžvilgiu. Juodžiausią darbą atlieką "diversity mongers", t.y. kapitalistai, daugiausia popkultūros sferoje, kurie pratina vartotojus prie juodaodžių ir spalvotųjų kultūros kaip normos. "Juodžių kultūra" (muzika) simbolizuoja visas vertybes, kurios yra svetimos arijams (paleistuvystė, kriminalizacija etc). Tikslas - degeneruoti ir sunaikinti senąją "mūsų" rasę. Todėl susipratę jaunuoliai turi "grįžti prie šaknų". Tai padės padaryti domėjimasis arijų mitologija ir pagonybės atgaivinimo judėjimo istorija, įskaitant ritualinius ir simbolinius nacionalsocializmo (hitlerizmo) aspektus.

Neoapaganizmo lankstumą rodo ir tai, kad - skirtingai negu "tradicinis" etnocentrizmas - neopaganizmas atvirai, neišsisukinėdamas prisistato kaip daugiatautis, multikultūrinis judėjimas, jungiantis daug nacionalizmų. Todėl neopaganistiškai indoktrinuotas dalyvis/ė nemato jokių problemų semtis įkvėpimo iš visų prieinamų šaltinių, pvz., rekonstruoti "baltišką" mitologiją pagal slavų neopaganistų rašliavą ir kartu su jais vadovautis imperatyvu "Žemė, kraujas, šaknys, dvasia".

(Beje, pasirodo, "ezoterinis hitlerizmas" - tokia lanksti platforma, kad jiems nieko nereikštų net ateivius akomoduoti: "The major figure in Esoteric Hitlerism Miguel Serrano, a former Chilean diplomat, author of numerous books, including Adolf Hitler, the Last Avatar (1984), is one of a number of Nazi esotericists who regard the "Aryan blood" as originally extraterrestrial.")

Žodžiu, bent jau man šitas kontekstas leidžia šiek tiek kitoje šviesoje pamatyti ir tautistų eitynes, ir bendrą klimatą krašte, ypač tarp jaunesnių žmonių.

Fašistinės tendencijos Patyčių eroje

Kas sieja tokius reiškinius kaip patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, neapykantos kurstymas internete ar gatvėje ir populistinių jėgų konsolidacija?

Skaitant kai kuriuos Lietuvos teismų sprendimus arba žurnalistų žinutes apie patyčias ir nacionalistinius išpuolius, gali priblokšti konkrečių teisėjų ar žurnalistų nesusigaudymas ir nuovokos stoka. Tačiau labai svarbu kelti klausimą, kaip minėtieji reiškiniai susiję su bendra Lietuvos visuomenės būkle.

Ar esama jėgų ir faktorių, kurie trukdo adekvačiai įvardyti ir įvertinti patyčių bei neapykantos kurstymo atvejus? Neribota „saviraiškos laisve“ suinteresuoti visų pirma politikai, nes viešas santykių aiškinimasis ir vadinamosios juodosios technologijos yra labai svarbi politinės konkurencijos ir priešrinkiminių mūšių dalis.

Kad patyčios ir neapykanta galėtų lietis laisvai – eteryje ir internete – suinteresuotos, žinoma, ir komercinės žiniasklaidos priemonės, nes visa tai, kas susiję su neapykanta ir žeminimu, yra „patrauklu“ skaitytojų (žiūrovų) auditorijai, o laisvojoje rinkoje auditorija yra prekė, kurią žiniasklaida parduoda reklamos užsakovams.

Šiuo požiūriu ypač pažeidžiamos yra visos visuomenės mažumos, nes antipatija arba neapykanta mažumoms yra stabilus žiniasklaidos produkcijos „patrauklumo“ šaltinis. Nenuostabu, kad per du rinkos demokratijos dešimtmečius neapykanta ir patyčios Lietuvos žiniasklaidoje – ksenofobija, antisemitizmas, homofobija, socialiai pažeidžiamų grupių žeminimas ir kitokios patyčių formos – išlaikė tvirtas pozicijas televizijos diskusijose ir interneto komentuotojų kūryboje, taip pat spaudos puslapiuose. Komercinė žiniasklaida noriai tenkina ir paniekos moterims bei jų žeminimo paklausą.

Analizuojant neapykantos ir patyčių kultūros prielaidas, būtina matyti platesnį kontekstą. Vakarų sociologai pažymi, kad laikotarpį nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio (nuo „1990 m.“) galimą įvardinti kaip Patyčių erą. Pavaldžiųjų žeminimo, negailestingo komercinimo tendencijos sietinos su neoliberalizmo ideologijos ir valdymo praktikos triumfu Vakaruose ir Rytuose.

Šiam laikotarpiui būdinga brutalių vadybos metodų ir patyčių darbe įsigalėjimas. Kaip mokytojas „orkestruoja“ patyčias siekdamas kontroliuoti klasę, taip ir vadybininkas (vadovas) naudoja patyčias kaip valdymo strategijos metodą. Patyčiomis ugdomas  nuolankumas ir agresyvumas. Lygia greta įsigali ir seksualinė prievarta darbo aplinkoje.

Nesaugumo ir baimės atmosferą Lietuvos visuomenėje nuolat palaiko tokie faktoriai kaip nerimas dėl laikino darbo, atlyginimo „pagal darbo rezultatus“ sistema, socialinės apsaugos neprieinamumas. Nusižeminimo įsikūnijimas yra skurstančiųjų darbuotojų klasė.  

Neoliberaliajai rinkos demokratijai būdingas nuolatinis visuotinis nestabilumas stumia žmones ieškoti „tikrumo“ iliuzinėse užuovėjose. Žymi neoliberlizmo kritikė Naomi Klein konstatuoja: „Skausmingi Rusijai ir Rytų Europai skirtos šoko terapijos padariniai ..., atsaini dešimčių milijonų žmonių atskirtis, įvykdyta laisvosios rinkos ideologų, [lėmė tai, kad] išdidūs gyventojai, ... puldami pažeidžiamiausias savo grupes, siekia atsikovoti nacionalinę savigarbą“ („Šoko terapija“, Vilnius, „Kitos knygos“, 2009, vert. G.Pulokas ir kt., p. 449).

„Smulkųjį terorą“ darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose ir gatvėje atitinka bendra visuomenės fašizacija: gyventojų neatsparumas autoritetizmui, tendencija patirtą represiją paversti nukreipta agresija bei jautrumo degradavimas – „desensitizacija“, šiaip jau būdinga karinių konfliktų zonoms. Socialinė atjauta virsta kritikos taikiniu.

Niekas nebesistebi, kai banko vyr. ekonomistas sako, kad „žmogus pats kaltas, jei miršta skurde“ – tarsi pateisindamas tokius incidentus kaip benamių terorizavimas, kankinimas, žaginimas ir žudymas (pvz., Marijampolėje). Teisėjas gali nuspręsti, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, lydimas skanduotės „Juden raus“ (žydus – lauk!), esą išreiškia „Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad „valdžia priklauso lietuviams, t.y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“.

Laikraštis pirmame puslapyje kursto „ruošti beisbolo lazdas“. Prof. Landsbergis ragina nesirūpinti dėl ekstremistų eitynių pagrindinėmis miestų gatvėmis. O buvęs premjeras Kubilius teisina viešų asmenų polinkį virsti „personažais“ ir tūkstančių stebėtojų akivaizdoje teisti visus, kuriuos tie personažai laiko „šūdais“.

Filosofas Slavojus žižekas yra kalbėjęs apie beribį visuomenės „kultūringumą“ – meną nieko nepastebėti ir nekreipti dėmesio. Kad kultūringumas išties būna begalinis, liudija kad ir ES senbuvės Graikijos pavyzdys. Neonacistinė „Aukso aušros“ partija turi 18 vietų Parlamente, ją remia 10 proc. gyventojų (3-a pagal populiarumą). 2012 m. šalyje užfiksuota per 200 rasistinio smurto incidentų.

„Vakarietiška orientacija“ – WTF?

[Štai taip kalbėjau Naujosios Kairės konferencijoje 2012 m. 

Sutrumpinta ir pašukuota šio teksto versija paskelbta šios savaitės Šiaurės Atėnuose]

Nors negaliu padaryti įspūdžio kokiais nors statuso simboliais, kurie rodytų mano institucinę tapatybę ir „dvelktų“ autoritetu, bet neseniai sugrįžau iš Briuselio, kur pagyvenau pusę metų - ten man ir kilo mintis pabazarinti šia tema.

Kas mane pažįsta, žino, kad mėgstu pakalbėti neaktualiomis temomis. Pvz., apie celibatą, pornografiją. Ir šiandien noriu pakalbėti neaktualia tema – vakarietiška orientacija, whadafuck.

Šiandien mes pratinami apie vakarietišką orientaciją kalbėti būtuoju laiku. Pvz., visuomenės veikėjas D. Kuolys neseniai pasakė, kad nuo tada, kai Lietuvos Respublika įstojo į „struktūras“ (ES, NATO), (cituoju iš atminties) „Vakarai atpažįsta Lietuvą kaip savą“. Europarlamentaras L. Donskis teigia, kad (cituoju tiksliai) „į Vakarus integravomės sėkmingai“.

Andrius Bielskis primena, kad „Lietuva 2004 m. referendume dėl narystės ES vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „pro-vakarietišką“ orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus, kad [užsienio žiniasklaidoje] Lietuva [buvo pavadinta] labiausiai „pro-vakarietiška“ visuomene visoje Rytų Europoje“. (Terminą „provakarietiška“ Andrius visur rašo su kabutėmis.)

Šis terminas – provakarietiška orientacija – praėjusio amžiaus pabaigoje politologų buvo importuotas į lietuvišką kontekstą iš anglų kalbos. Vėliau kalbininkai uždraudė priešdėlį pro-, taip atsirado vakarietiška orientacija (kaip ir europietiška politika vietoj pro-europietiškos).

Jei pagūglintumėt, įsitikintumėt, kad angliškas „pro-western orientation“ yra neįpareigojantis apibūdinimas, kuriuo gali būti žymima nepastovi arba neesminė laikysena ar taktika, tam tikras šalies arba grupuotės nusiteikimas sudaryti laikiną aljansą arba išreikšti politinę paramą Vakarų šalių iniciatyvoms. Tam tikrose situacijose „vakarietišką orientaciją“ gali pademonstruoti ir tokios šalys, kaip Pakistanas arba Azerbaidžanas, nors šiaip jos nepasižymi dideliu vakarietiškumu.

Net tais laikais, kai Lietuvos Respublika tik orientavosi, bet dar nebuvo tariamai galutinai integruota į Vakarus, vakarietiška orientacija oficialioje retorikoje buvo traktuojama kaip turizmo sąvoka, kaip itinerary, kelionės eiga, orientuota į kelionės tikslą. Tikslas visada buvo patekti į „struktūras“, o procesas – etapais (dienomis, valandomis) suskirstyta kelionė.

Tiesa, prieš pat jau minėtą referendumą buvo kiek suintensyvėjusi ideologinė propaganda, ir tam tikru metu, bent jau retorikoje, būta mėginimų vakarietiškos orientacijos prasmę išskleisti šiek tiek plačiau nei „NATO“ ir teisė išvažiuoti.

Bet šiandien galime drąsiai teigti, kad dabartiniams konservatoriams, taip pat daugeliui signatarų ir politikos veikėjų, kurie šiandien atrodo labai pavargę ir pervargę, net visai nusibaigę, nes skelbia visokius atsišaukimus apie tai, kad Europos Sąjunga baigia pribaigti Lietuvą, ypač tiems signatarams, kurie bendradarbiauja su neonacių organizacijomis ir stoja kovon su "pedofilų klanais", – jiems „provakarietiška orientacija“ visada buvo siužetas ekstravagantiškoms fantazijoms puoselėti.

Būdingiausi šių fantazijų pavidalai yra 1) fantazija, kad Vakarai – tai krikščioniška kultūra ir taškas; 2) kad egzistuoja kažkokie Vakarai be narkotikų, sekso, be gėjų, be lesbiečių ir be komunistų ir kad Lietuva integravosi būtent į tuos Vakarus be narkotikų, sekso, be gėjų, be lesbiečių ir be komunistų. Tie fantazmiški Vakarai – tai net ne Vatikanas, nes ten, iš visko sprendžiant, esama bent jau gėjų.

(Prisimenu, kadaise, kai buvau jaunas doktorantas ir stažavausi Čikagoje, kartą nuėjau į kažkurį iš lietuvių fondų prašyti papildomos finansinės paramos. Ankštoje patalpoje prietemoje sėdėjo į raganą panaši bobutė, rankas sudėjusi ant storos atverstos knygos. Kai paaiškinau reikalą, ji netikėtai pribloškė mane klausimu „Ar tiki Dievą?“ Neatsimenu, ką atsakiau, greičiausiai teigiamai, nes norėjau nuo bobutės numelžti babkių, bet tada ji galutinai pritrenkė mane pareikšdama, kad „Vilniaus universitete – vieni komunistai“… Dabar suprantu, kad jos akyse ir aš buvau komunistas.)

Čia norėčiau įterpti lingvistinę pastabą, kad vėliau nereikėtų nukrypti.

Kaip žinote, žodis orientacija yra rytietiškos orientacijos, jis nurodo rytų kryptį: „oriens“ reiškia rytai.

Junginys vakarietiška orientacija yra iš tų atvejų, kai kalboje susiduria loginės priešingybės, šiuo atveju rytai ir vakarai, ir susiduria taip, kad, formaliai žiūrint, junginys atrodo absurdiškas. Tačiau, nors žodyje orientacija įrašyta rytų kryptis, jis gali žymėti bet kurią kryptį. Tai metoniminė sąvoka, ir čia nieko unikalaus nėra, kalboje pilna tokių metonimijų. Pvz., žodis rankšluostis kalba apie rankas, bet rankšluosčiu galima šluostyti, aišku, ne tik rankas (dalis vietoj visumos).

Taip funkcionuoja kalba: kiekvienas žodis turi savo atminties archyvą, savo istoriją, bet tardami tą žodį nepaisome jo pirminės istorinės reikšmės: jau įvykęs metoniminis reikšmės poslinkis yra neatšaukiamas. Niekas negali pareikalauti paisyti tik paraidinės reikšmės ir, tarkime, junginį „vakarietiška orientacija“ paskelbti absurdu. Vakarietiška orientacija yra visiškai logiškas žodžių junginys.

Šis pavyzdys – gera iliustracija ar metafora, parodanti, kaip funkcionuoja kultūros atmintis: egzistuoja tam tikras „pasąmonės“ klodas, akto metu nereflektuojamų atminties įrašų klodas, programa, sudaranti bet kokio reikšmingo komunikavimo pagrindą, kurio galima nežinoti: ta atmintis turi būti užmiršta, kad būtų įmanoma prasmingai kalbėti.

Juk mes nežinome vartojamų žodžių istorinės kilmės: ką mūsų mitiniai protėviai turėjo omenyje pirmą kartą tardami Rytai, Vakarai... Galbūt šitie garsai ar garsų dariniai kilo iš kokio nors kruvino aukojimo akto. Bet mes negalime ir neprivalome apie tai galvoti vartodami žodžius rytai, vakarai arba sąvoką vakarietiška orientacija. Išprotėtume, jei kiekvieną kartą tardami vakarietiška orientacija reflektuotume rytietišką žodžio orientacija orientaciją arba galimai kanibališką visų kalbos garsų ar darinių kilmę.

Taigi mes nepaisome savo kalbos pagrindo, nereflektuojame medžiagos, iš kurios nuaustos mūsų bendravimo priemonės, kitaip tariant – nepaisome tam tikrų materialių savo saviraiškos ir bendravimo prielaidų, sąlygų ir pagrindų, kad galėtume efektyviai ir prasmingai bendrauti ir veikti.

(Aktualus pavyzdys, kaip mes neįtardami nevaldome komunikacijos „nustatymų“, yra, žinoma, Feisbukas. Mūsų „profilių“ naujienų srautus organizuoja tam tikri algoritmai, kurie visada „sureikšmina“ populiariausius arba korporacinius „postus“; jums asmeniškai svarbi ar įdomi informacija tame hitų sraute dažnai lieka nematoma, bet jums atrodo, kad viską „apžvelgiate“ ir visus savo „draugus“ stebite vienodai dėmesingai...)

Jau kartą pavartojau terminą pasąmonė ir iškviečiau Freudo šmėklą. Jei prisimintume psichoanalitinį laisvų asociacijų metodą – su kuo mums greičiausiai asocijuojasi žodžiai materija, materializmas? Neatlikau jokių kiekybinių tyrimų, bes esu tikras, kad materializmas nuolat asocijuojamas su Vakarais ir šiuolaikiniu gyvenimo būdu, o kiek kitam kontekste materializmas siejamas su bedievyste, ateizmu. Jei kas ir atsimena šnekas apie Marxo istorinį dialektinį materializmą iš anų laikų, būtų galima kirsti lažybų, kad niekas ne(be)žino, ką tai reiškia.

Žodžiu, materializmo reputacija mūsų krašte labai prasta, ne veltui tais laikais, kai posovietinė Lietuvos Respublika turėjo apsispręsti, o tiksliau jau buvo apsisprendusi dėl savo geopolitinės orientacijos, troško integruotis į Vakarų struktūras, vakarietiška (arba europietiška) orientacija buvo siejama su krikščionybės istorija, o Vakarai – su „dvasinėmis vertybėmis“.

Vėliau, kai pavyko įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, daug kas puolė smerkti „įsigalėjusį vakarietišką materializmą“ ir „dvasinių vertybių nuosmukį“. Viešieji kalbėtojai ir kalbėtojos pamėgo moralizuojančių pastorių laikyseną ir stilių. Dešinieji operavo Vatikano įsakymais, o kairesnieji vanojo nesusipratusias mases dėl šių pasyvumo, kvailumo, priklausomybės nuo masinės kultūros ir kitų nuodėmių.

Vadinamųjų patriotinių jėgų mobilizaciją, kurios neatsiejamas elementas yra euroskepticizmas, galima aiškinti ir kaip bendros Europos krizės simptomą: Europos Sąjungoje aštrėjant lėšų deficitui, ilguoju laikotarpiu tokie ultraeuroskeptiški judėjimai valdžioje gali tapti palankiu veiksniu siekiant legitimuoti ES paramos arba solidarios plėtros mažinimą. O dar ilgesnio laikotarpio požiūriu, jeigu įsivaizduotume ne tik lėšų deficitą bet ir išteklių karus, kurie galėtų kilti dėl klimato kaitos, liliputinės šalelės būtų tiesiog pasmerktos atsiskyrimui ir izoliacionizmui.

Ir iki 2004 m., ir vėliau buvome pratinami žodžių junginyje vakarietiška orientacija girdėti pasyvią reikšmę: orientacija kaip orientavimas (reglamentai, direktyvos...). Bet sena politologinė geopolitinė schema, pagal kurią procesas buvo vaizduojamas kaip besivystančios rytinės dalies integracija į išsivysčiusią vakarinę dalį, atrodo nebeadekvati nuo tada, kai „paaiškėjo“, kad vakarinė dalis paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį taip pat išgyveno neoliberalinę revoliuciją. Griežtai imant, reikėtų sakyti kad Vakarų Europa vejasi Rytų Europą, nes pastaroji nuo pat pradžių buvo eksperimentinė triušidė neoliberalizmo inžinieriams, tuo metu vakaruose dar reikėjo (ir tebereikia) sunaikinti daugybę užsilikusių socialinės gerovės barjerų.

Nors visokiems pastoriams labiausiai kliūva „įsigalėjęs materializmas“, mano nuomone, pastarųjų dešimtmečių socialiniam politiniam klimatui Lietuvoje daug žalingesnis buvo tam  tikras idealizmas. Čia galiu nurodyti tik keletą jo aspektų: pirmiausia – politinio ir socialinio proceso ir progreso psichologizavimas ir personalizavimas.

Viešojoje retorikoje progresas dažnai siejamas su sąmoningumo ugdymu, o pasiekimai arba nesėkmės – su asmeninėmis psichologinėmis žmonių savybėmis. Kraštutinio idealizmo atveju pavadinčiau įsivaizdavimą, kad yra įmanomas toks dalykas kaip grynai konceptualus, abstraktus, nuo jokios praktinės patirties nepriklausomas žmogaus teisių pripažinimas ir tolerancija to žmogaus atžvilgiu.

Imkime labiausiai nuvalkiotą pavyzdį: LGBT teisės. Kraštutinis idealistas įsivaizduoja, kad nors gėjai ir lesbietės Lietuvos viešajame ir kultūriniame gyvenime praktiškai nematomi, visuomenė gali (galėtų) juos „pripažinti“ grynai abstrakčiu, juridiniu filosofiniu „žmogaus teisių“ lygmeniu, nieko negirdėdama, nežinodama, nematydama ir nesuprasdama apie tuos žmones.

Čia verta prisiminti Marxo tezę, kad tik „materialių sąlygų“ pokytis daro įmanomas socialines permainas. Pamenu, dažnai prajuokindavau žmones tokia informacija, kurią kadaise aptikau žiniasklaidoje: didelį procentą sado-mazo klubų lankytojų Vokietijoje sudaro 35-40 metų moterys, kurių profesija – buhalterės.

Šiam pavyzdžiui pritaikius lietuviško psichologizavimo ir personalizavimo schemą, iškart matosi jos neadekvatumas: pvz., nesąmonė būtų teigti, kad 35-40 metų buhalterės Lietuvoje, skirtingai nei jų kolegės Vokietijoje, nesilanko sado-mazo klubuose Lietuvoje todėl, kad jos puoselėja kitokį gyvenimo būdą ir renkasi kitus prioritetus gyvenime. Nesąmonė! Arba kad jos tiesiog nenori lankytis tokiuose klubuose, arba kad jos turi visas galimybes rinktis „vokišką“ gyvenimo būdą, bet sau nieko neleidžia dėl konservatyvių tradicijų naštos. Niekai!

Šiuo atveju mes nieko negalime pasakyti apie Lietuvos buhalterių psichologiją ar jų neįsisąmonintas teises, NES LIETUVOJE PAPRASČIAUSIAI NĖRA NEI SADO-MAZO KLUBŲ, NEI SU JAIS SUSIJUSIOS GYVENIMO BŪDO IR SEKSO KULTŪROS.

Šią materialią aplinkybę labai lengva nu-aiškinti kaip asmeninį (ne)pasirinkimą arba moralinį apsisprendimą.

Taigi, nors visi nekenčia materializmo, aš norėčiau greituoju būdu pažymėti, kuo, ne tik mano nuomone, postmarksistinis materializmas – kai kurios kūrybingos Marxo materializmo tezės interpretacijos – atrodo aktualios mūsų kontekste.

1.      Ideologija

Karlas Marxas materializmą priešpriešino ideologijoms. Šiandien, postmarksistiniame kontekste, ideologija apibrėžiama kaip pamatinė pažinimo (kognityvinio diskurso) procedūra, procesas, kuriame atskirybės trinamos, naikinamos, užmetant ant jų bendrybės kategorijų tinklelį.

Įsivaizduokite blanką ar trafaretą su įrašu: tie X – jie visi vienodi. Jie visi yra Y. X ir Y čia yra tuščios grafos, kurias galite užpildyti pagal poreikį („visi čigonai – vagys“). Toks atskirybių asimiliavimas tariamo panašumo pagrindu yra ir mokslo (teorinio pažinimo), ir neapykantos ideologijų principas.

Ideologijos kritiką „tikresnės tiesos“ vardu čia pavadinsiu realizmu. Pvz: „čigonai – ne vagys; čigonai yra tokie pat žmonės kaip mes, tik labai apsileidę“. Toks „realizmas“ vieną ideologinį tropą, retorinę machinaciją pakeičia kita machinacija.

Materializmas nuo tokio realizmo skiriasi tuo, kad materializmas įvardija patį retorinių machinacijų pagrindą – materialų kalbinį pagrindą, atminties programas, „arche-matricą“, kuri daro įmanomas visas retorines machinacijas, realybės falsifikavimą, telekratinį transą.

Tam, kad taptų įmanoma materiali permaina, realistinės referencijos režimas turi būti suspenduotas, automatinės, telekratiškai programuojamos atminties programos – sustabdytos, kad prasidėtų rekonfigūracija ir re-instaliacija.

Įsivaizduokite revoliucinį šūkį: “Į Bastiliją!“. Būtų absurdiška aiškinti, kad revoliuciją gali sukelti arba sukėlė pats šūkis „Į Bastiliją!“. Tam, kad šis šūkis įgytų revoliucinį performatyvumą, mobilizavimo jėgą, turėjo įvykti materiali permaina, turėjo užlūžti ideologinė feodalizmo sistema, o jos atminties programos turėjo prarasti hipnotinę nuotolinio valdymo galią. Tuomet tapo įmanoma mobilizacija, ateities šūkio jėga, neturistinis orientyras „Į Bastiliją“ arba į Vakarus.

Ideologinės referencijos sustabdymo tezę noriu iliustruoti paprastu pavyzdžiu apie reklamą. Oficiali reklamos funkcija yra „pristatyti daiktą“, jos slapta misija yra kurti pasaulėvaizdį ir agituoti už tam tikrą gyvenimo būdą. Tačiau užtenka iš labai arti pažvelgti į bet kurį reklamos stendą, kad įsitikintum, jog „pristatomas daiktas“ tėra mažų spalvotų taškelių sankaupa, subatominių dalelyčių šydas, sudarantis materialų ideologinio pranešimo pagrindą. (Kaip jas pavadinti? Grūdeliais? gal šūdeliais?)  

Kad išvystume tuos šūdelius, kad galėtume žvelgti stingdančiu sfinkso žvilgsniu, neatkrisdami į telekratinį transą, kad žvelgtume taip, kaip, Kanto žodžiais, žvelgia poetai, turi įvykti fundamentali permaina, prasidėti dezorientacija, atminties rekonfigūracija.

Materializmas padeda atsitiktinumų žaismo nepainioti su likimu, metaforų – su realybe.

2.      Antropocenas. Orientyrų susijaukimas tiesiogine prasme

Kairė ir dešinė – be galo reliatyvūs orientyrai, priklausantys nuo kūno pozicijos. Bet ir tariamai stabilios geografinės metaforos, pvz., pietūs ir šiaurė, jau pradeda destabilizuotis – minkštėti – dėl klimato kaitos.

Anot mokslininko ir futurologo Jameso Lovelocko, iki 2040 m. Sacharos dykuma nusidrieks iki Vidurio Europos – Paryžiaus, o šiaurės kryptimi net iki Berlyno. Britanijos padėtis palankesnė dėl vandenyno artumo.

Anot šios mokslinės pranašystės (kurios autorius jos išsižadėjo), kaistant klimatui, milijardai žmonių žus, o išlikusieji susispies Arktyje, kur klimatas dar bus pakenčiamas. Taip piešiama XXI a. pabaiga. Iki 2100 m. 80 proc. žemės gyventojų išmirs, o klimato kaitimas truks 100 000 metų. Iki 2040 m. daugiau nei 6 mlrd. gyventojų bus išmirę dėl potvynių, sausrų ir bado epidemijų. Pietų Europos, pietryčių Azijos gyventojai brausis į Kanadą, Australiją ir Britaniją. Žus augalija, Europoje sustos žemės ūkio produkcija.

Prasidės laikotarpis, žymintis dramatišką žingsnį žmonijos evoliucijos istorijoje. Vakarai virs dykuma.

Kaip matome, šiandien turime mokslinę fantastiką tiesiogine prasme – mokslininkų kuriamus futuristinius scenarijus. Tai netikėta permaina. Klausimas, ar ši pranašystė pagrįsta, ar išsipildys, šiame kontekste atrodo visai nereikšmingas. Tokie pasakojimai padeda griauti Gamtos mitą.

Ideologinės pasakos, pavyzdžiui, reklama, dažnai apeliuoja į prigimtį, gamtą ir paprastą pradžią (šiuo atveju – pabaigą). Bet klimatui kintant ir plintant ideologinei sausrai, būtent materialistinė gamtos dekonstrukcija leis(tų) įsivaizduoti ateitį be Žmogaus ir be Gamtos (mitų), žemę, materiją, išvaduotą iš antropokratinės vergovės ir antropomorfinių vaizdinių.

Straipsnyje „The Shape of Things to Come“ Ben Dibley pažymi, kad 12 000 metų laikotarpis, pasižymėjęs stabiliomis planetos klimato sąlygomis ir pagimdęs žemės ūkį bei miestų civilizaciją, baigėsi:

„Nei pragaišties perspektyva, nei proto pažanga negali priversti atkurti ekologinės tvarkos. ... Katastrofa jau įvyko: Gamta baigėsi, Žmogus mirė. Tai galima teigti todėl, kad ta priešprieša, kurioje žmogus apibrėžiamas gamtos pasaulio atžvilgiu, jau atgyveno, nes žmogus, žmogiškumas yra neatšaukiamai suaugęs su Žemės sistemomis. Ne tik netikslinga, bet ir neįmanoma atskirti natūralaus klimato nuo dirbtinio klimato.“

Socialinio ir gamtinio pasaulių atskyrimas yra vienas iš surūdijusių modernybės mitų.  

1990 metais gimė geras žmogus

Kas būtų, jei pvz vikipedijos straipsniai apie asmenybes būtų rašomi laikantis ne retorikos konvencijų, o radikalios logikos reikalavimų (jei tokie egzistuotų)?

Tuomet asmens gyvenimo aprašymas net negalėtų prasidėti įprasta formule "XY - įžymi prūsų rašytoja ir filosofė. XY gimė 18-- m. ...."

Rašytojomis, vyrais, lietuvėmis ir Vincais negimstama - tokiomis tampama. Taigi, griežtai imant, turėtų būti rašoma: 1917 m. gimė "asmuo", kuri/s (nors "kuris" jau irgi pripaišo tapatybę) įgijo vardą X. Arba: 1917 metais įvyko identifikacijos aktas, kuriuo pagimdytam subjektui buvo priskirta vardinė tapatybė. Vėliau su šiuo vardu tapatinamas subjektas įgijo lytinę, profesinę ir kitokias tapatybes (nors jas sieja greičiau vardo tapatybė, negu subjekto tapatybė).

Ir t.t. ir pan.

Kaip "išsilavinę" jauni Vilniaus gyventojai supranta "tradiciją"

Straipsnyje "Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje" autorė gražia pavarde Paukštytė-Šaknienė lygina Norvegijos ir Lietuvos jaunuolių požiūrį į tradicijas ir papročius.

Apklausos atskleidė, kad jaunesnė norvegų karta tradiciją suvokia kaip "pozityvią vertybę, tačiau daugiau privataus ir asmeninio lygmens. ... Jaunesnei kartai tradicija jau nėra kolektyviniai įsipareigojimai, bet tampa viena iš kelių galimų asmeninių pasirinkimų šeimoje ar mažoje grupėje. Jaunoji karta ignoruoja autentiškumo prasmes. Kiekvienas laisvu laiku gali sukurti bet kokias prasimanytas tradicijas."

Tuo tarpu "išsilavinusiems" vilniečiams toks suvokimas nebūdingas.

Tradiciją ir papročius jaunieji Vilniaus gyventojai sieja su elgesio norma – įprasta, nusistovėjusia arba pasikartojančiu įpročiu, tam tikru ritualu. Papročio atveju įprotis kartais siejamas ne tik su pasikartojimu, bet ir „priverstiniu“ veiksmu: „Paprotys – priverstinis įprotis. Ne savo noru pasirenki“.

Respondentai tai sieja su „šeimos papročiu švęsti gimtadienius“, su "vestuvėmis, laidotuvėmis ar krikštynomis“.

"... beveik nėra minties, kad asmuo galėtų ir norėtų ką nors pakeisti. ... Konkretus žmogus savo misiją suvokia kaip tikslų ar beveik tikslų tradicinių papročių atkartojimą."

Kai kurie pateikėjai tradiciją sieja su visa tauta, valstybe, teigdami, kad tradicija vienija tautą ar "išskiria lietuvius iš kitų tautų."

"Gana tipiškas atsakymas: „tradicija – tai, „kas nekinta“,„per daugelį metų susiklosčiusi žmonių elgesio norma“, "įprastas elgesys be jokių naujovių."

"Kai kurioms vilnietėms paprotys asocijuojasi su pagonybe arba su senove ir archaika." „Paprotys – tam tikri veiksmai siekiant išlaikyti tautiškumą“, – teigia viena pateikėja."

Labai retai respondentai įžvelgė galimybę „susikurti“ tradiciją. Vilnietė teigė, kad nors „tradicijai būtinas pasikartojimas, žmonės gali turėti savo (sukurtas) tradicijas, pvz., draugės gali kiekvieną mėnesio šeštadienį eiti gerti arbatos“.

Dar retesni pamąstymai apie tradicijų sąveiką: „šiais laikais tautos stipriai maišosi tarpusavyje, veikia vienos kitų tradicijas arba galutinai išstumia iš mūsų atminties“.

Dar rečiau manoma (Kaune gimusi pateikėja), kad galima sukurti tiek naują tradiciją, tiek ir papročius.

"Masinis informacijos šaltinis internetas labiausiai pravertė pateikėjams ieškant duomenų apie šeimos šventes, vieną ar kelias kalendorines šventes (tarp jų ir pagoniškas), maistą, būrimus, tradicinius rūbus."

"Šis tyrimas atskleidė gana konservatyvų ir romantišką miesto jaunimo požiūrį į beveik nekintančią ir iš kartos į kartą perduodamą tradiciją, ... atsiliekantį nuo Europos modernaus ir kintančio etnologų požiūrio."

http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/download/2301/1191

Žmonės, darantys iš Lietuvos seksą

Pagaliau mus pasiekė reprezentatyvokos Lietuvos gyventojų apklausos apie Sekso partiją rezultatai. Juos paanalizuosime kitame įraše.

Tyrimų ir konsultacijų įmonė „Synopticom Ad Research“ 2010 m. birželio 8-16 d. atliko Lietuvos 5 didžiųjų miestų populiacijos (nuo 18 m. iki 55 m. amžiaus) apklausą internetu.

Apklausos imtis: 340 respondentų. Respondentai iš duomenų bazės atrinkti atsitiktinės, kvotinės atrankos būdu; imtis formuota reprezentatyviai pagal šias socialines-demografines charakteristikas: 1) amžius; 2) lytis; 3) gyvenamoji vieta, gyvenamosios vietos tipas (dydis).

Tyrimo rezulatatai:

„Kokia pirma mintis, asociacija Jums kyla, pamačius šį pavadinimą: „Lietuvos sekso partija“?“ (proc. nuo visų apklaustųjų, N = 340) [Paliesk, kad padidėtų]

Kiti atsakymai: „Kažkokia, kažkieno reklama, reklaminis triukas“ (1,2 proc.), „Įdomu, įdomi partija“ (1,2 proc.), „Svingeriai“ (1,2 proc.), „Žmonės liberaliai nusiteikia sekso klausimais, nesidrovintys apie tai kalbėti, gal net parodyti“ (1,2 proc.), „Prostitucija, moterys plaštakės, prostitučių partija“ (1,2 proc.), „Popsas, populistiška, dar viena populistiška partija“ (0,9 proc.), „Artėja pasaulio pabaiga, kur eina pasaulis…“ (0,9 proc.), „Nerimta. Neaišku, kokius politinius klausimus spręs“ (0,9 proc.), "Creazy" kompanija, keistuoliai, kažkas keisto“ (0,9 proc.), „Iškrypėliai“ (0,9 proc.), „Gera, naudinga nauja partija, jėga“ (0,9 poc.), „Tie, kurie per daug susirūpinę seksu, rūpinasi tik seksu“ (0,9 proc.), kt.

Kodai	2. Kaip Jūs vertintumėte, jei šiuo metu iš tikrųjų būtų įkurta politinė partija pavadinimu „Lietuvos sekso partija“?	Paminėjusių sk.	%
	Gera idėja, Lietuvai reikėtų tokios partijos	8	2,4%
	Blogiau nebus, tokia partija nebūtų blogesnė nei esamos partijos	50	14,7%
	Tai galėtų būti tik pokštas, realios tokios partijos neįsivaizduoju	135	39,7%
	Absurdiška idėja, nesąmonė	106	31,2%
	Nesuprantu, ką seksas turi bendro su politika	90	26,5%
	Lietuvai tokia partija šiuo metu nereikalinga	24	7,1%
	Lietuvai tokia partija būtų žalinga	13	3,8%
	Tokia partija man būtų nepriimtina dėl moralinių priežasčių	34	10,0%
	Tokia partija darytų neigiamą poveikį nepilnamečiams	40	11,8%
	Neturiu nuomonės	5	1,5%
2	Maniau, didesnės gėdos Lietuvai nei Valinkso partija negali būti - klydau	1	0,3%
3	Kad jau tokia partija yra, tiksliau - partijų koalicija	1	0,3%
4	Dar labiau sumenkintų politikos vaidmenį	1	0,3%
5	Aš neturiu nieko prieš seksą, bet Lietuvoje jo neįsivaizduoju	1	0,3%
6	Man nusispjaut ant visų partijų	1	0,3%
7	Patektų į Seimą, nes mūsų žmonės labiau balsuoja "prieš", o ne "už"	1	0,3%
8	Geriau būtų idiotų partija	1	0,3%
9	Patiktų jei vadovautų šiai partijai D.Prunskienė, būtų juokinga	1	0,3%
10	Jei turim Valinsko partiją, kodėl negalėtume turėti tokios?	1	0,3%
11	Iš pavadinimo neaiški partijos idėja	1	0,3%
12	Neturi nuomonės, nieko neatsakė	1	0,3%
	Iš viso:	340	100,0%

Kodai	APIBENDRINTAI (eilės tvarka)	Paminėjusių sk.	%
	Tai galėtų būti tik pokštas, realios tokios partijos neįsivaizduoju	135	39,7%
	Absurdiška idėja, nesąmonė	106	31,2%
	Nesuprantu, ką seksas turi bendro su politika	90	26,5%
	Blogiau nebus, tokia partija nebūtų blogesnė nei esamos partijos	50	14,7%
	Tokia partija darytų neigiamą poveikį nepilnamečiams	40	11,8%
	Tokia partija man būtų nepriimtina dėl moralinių priežasčių	34	10,0%
	Lietuvai tokia partija šiuo metu nereikalinga	24	7,1%
	Lietuvai tokia partija būtų žalinga	13	3,8%
	Gera idėja, Lietuvai reikėtų tokios partijos	8	2,4%
	Neturiu nuomonės	5	1,5%
	Kita	11	3,2%

"Laisvi" atsakymai į klausimą, "kokios asociacijos kyla":

Pikul ir Valinskiene - pirmosios naujos Valinsko partijos nares

Orgijos

Kubilius+Valinskas

Pirma mintis: tai zmoniu bendrija, kuria vienija tikslas spresti siu dienu aktualijas, susijusias su sekso klausimais (gejai, baznycia ir lytiniai santyiai ir t.t.) :)

Reklaminis triukas su demesi patraukianciu pavadinimu

Laisvalaikio, nevaržomo, atviro, ne itin patrauklaus, riboto

Kažkokia nesamonė, net ilgiau pamąsčius niekas nesusigalvoja.

zmones darantys is lietuvos sexa

Skirmantas Valiulis

Lesbietės, sekso prekių parduotuvė, iškrypėliai

Nekyla

Gal kokia mažumų partija.

su lygiomis galimybėmis

iškrypėlių ir svingerių bendruomenė

protiska negalia turinti partija.

simbolis

Ir vėl seksas... Dabar jau ir politikoje.

Olialia produktai

Tokios dar nebuvo, o reikėtų, nes didžioji dalis suaugusių piliečių "vartoja" seksą.

seimas

seksualus zmones

uoj

istvirkimas

pernelyg issisokantis pavadinimas- nebalsuociau :)

Kazkas tikrai su gejais susija.

vyras su kelnaitėm

nekyla visiskai jokiu minciu, tai eilinis pavadinimas, kaip ir tautos prisikelimo partija ar kita

nuostaba

Nuogas Kubilius, šalia nuogos ale "Olialia" pupytės. :D

...hedonizmas

LSP

netradicinė orientacija

Švietimas apie seksą visuomenėje.

kažkas turi gerą jumoro jausmą, tačiau už "rimtą pinigą" nepriimu.

ir taip visi dulkina per visus galus

Nesveika partija

viskuo nusivyle zmones

Zmones liberaliai nusiteikia sekso klausimais

Oho!

Meilė

Seksas be skausmo

prostitucija

Trispalvė

Daug sekso.

moterys plastakes

pedofilai

Praplikusių senukų pasistumdymas

Karstu zmoniu samburis - tapome liberalesni uz olandus.

Prostituciu partija

NETURI KĄ VEIKTI

jiems laikas gydytis

Gašlu, amoralu.

nieko naujo

Dar viena Remigijaus Vilkaičio pastanga sugrįžti į "Dviračio žinių" eterį.

vergės

Ir vėl nauji mokesčiai

Žmonių grupė, vienijama pomėgio seksui.

kazkas tyciojasi is populistiniu partiju:)

tai labai seksuali draugija,bet tokioje partijoje nenoreciau buti,nes esu istikimas savo zmonai

reklama isprotejo galutinai

"Gėjų lyga" eina į seimą.

Linas Karalius

Šustauskas girtas šokantis

siuolaikinis jaunimas

Kažkam sekso trūksta

Itin laisvų pažiūrų lytinių santykių požiūriu šalininkų partija

eiline lempa

Tur būt Lietuvos valstybėje krizė eina į pabaigą

Na manau kad isteigti tokia partija butu naudinga visuomenei, ji galetu svietiejiskomis paskatomis padeti geriau suprasti sexualinius santykius, kovoti pries pedofilija ir panasiai.

valinskiene

laisvamanija

nenormalūs

Nagi, nagi... Bet skambūs pavadinimai žada tą patį nuobodulį, tą žinome iš patirties.

Kaip idomu?!

simpatiškos merginos su bikini

Prieš tai paprastai susikuria dar Alaus mėgėjų partijos

geda lietuvos

šoumenai

tai jega

Gražulis

Lochai, geriau būtų skersūjų partija tai bent ant visų galėtų dėti skersą

Asocijuojasi su laisvu elgesiu.

Kažkoks šūdas

Viskas puiku,galbut Lietuva taps rimtesne siuo poziuriu

kažkas labai nori išsiskirti šokiruodami liaudį, kadangi skambūs ar skandalingi pavadinimai visuomet traukia akį

dar labiau sugadintu politikos vaidmeni dabartineje ir taip sunkioje padetyje

aš nieko prieš seksą, bet Lietuvoje jo neįsivaizduoju

Labai patiktų jei vadovautų šiai partijai D. Prunskienė

Turim Prisikėlimo show, kodėl negalėtume turėti ir Sekso partijos. Tik kokio sekso?

tegu uzsypysa man buvo sunki diena