Celibatas ir pomirtinis gyvenimas

/Tęsinys. Pradžia čia./

~

Artėja pabaiga, todėl tęsiame temą.

Gilinantis į celibato temą neįmanoma išvengti mistikos ir paradoksų. Būk pasiruošusi visokiems davinčio kodams.

Celibato (idėjos) istorija prasideda paradoksu: celibato krikštatėviai suprato, kad celibatas yra neįmanomas (kaip visuotinė norma).

Celibatas gimė kaip reakcija į celibato neįmanomumą - o ne atvirkščiai.

Tarsi idėja būtų mirusi dar negimusi, ir viskas prasidėtų pomirtiniu gyvenimu.

Istoriškai pažvelgus, celibato idėja buvo neatsiejama nuo pomirtinio gyvenimo idėjos.

Per amžius bažnyčios ideologai teisino celibatą evangelistų cituojamu Jėzaus posakiu "...kaip angelai danguje".

Krikščioniškoje tradicijoje angelai su laiku tapo belyčiais padarais ir bekūnėmis dvasiomis.

Bet pirmieji krikščionys manė, kad norint užsitikrinti gerą padėtį Danguje, reikia pasimylėti su angelais.

Cituojamas Jėzus nurodo, kad Dangaus karalystėje nėra tokio dalyko kaip santuoka. Rašto aiškintojai visada aiškino, kad čia kalbama apie seks(ualum)o nebuvimą Danguje.

Čia sukasi tokia loginė programėlė: 1) jeigu seksas yra santuokos aspektas, 2) o santuokos tikslas yra giminės pratęsimas, tai 3) Danguje, kur nėra mirties, neįmanomas giminės pratęsimas, 4) taigi nėra santuokos, nėra ir sekso.

Toks aiškinimas kelia išankstinę sąlygą: susilaikyti nuo seksualesnio gyvenimo Danguje aiškinimo.

Kadangi nugalėjo interpretacija, kuri angelus supranta kaip belytes dvasias, tai tuo Kristaus posakiu buvo teisinama celibato norma vienuoliams bei celibatas kaip visuotinis moralinis idealas. Kitaip tariant, celibato įstatymas, jo valdžia ir jos įtvirtinimas priklauso nuo susilaikymo dar iki susilaikymo įteisinimo.

Tai - esminis celibato principo bruožas ir celibato kultūros paslaptis: celibatas yra save paleidžianti programa, scenarijus, galintis "užbėgti sau už akių".

Jeigu atšaukiame automatinį tokios programos "pa-si-leidimą", Jėzaus žodžiai gali skambėti kitaip: kaip iš komercinės santuokos priespaudos išlaisvinto angeliško seksualumo manifestas.

Beje, kaip žinome iš pasakojimų apie paties Jėzaus prisikėlimą, kūniška patirtis yra labai svarbus prisikėlimo ir Naujo gyvenimo aspektas.

Prisikėlęs Jėzus pasiūlė savo sekėjui:

Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną

Anot specialistų, tai leidžia spėti, kad "Jėzus bent jau paskutinėse prisikėlimo fazėse turėjo sąmonę ir jautė savo kūną".

Mirusio audinio re-animacija turėtų būti nežmoniškai skausminga. Bet jei NEsusilaikome nuo "kūniškos" interpretacijos, Jėzaus prisikėlimo istorijas galima perskaityti kaip pasakojimą apie kūną, kuris nebėra ribotumo ir baigtinumo simbolis. Išlaisvintą, laisvą ir neribotų galimybių kūną (vaikščiojimas kiaurai pro sienas etc.).

Prisikėlimo istorijos - tai savotiška kūno su visomis jo "nešvariomis" funkcijomis reabilitacija, prikėlimas naujam gyvenimui, taip pat ir angeliškam seksui be varžtų.

~

Toliau bus: Celibatas ir orgazmas

Išpuolis prieš celibatą

Didžiausia katalikiška metų šventė - puiki proga pradėti įžangą į paskaitas apie celibato kultūrą.

Juolab kad šiemet ši šventė buvo netikėtai paženklinta savotiško išpuolio prieš celibatą: kažkokia 25-metė nesėkmingai pamėgino "apkabinti" popiežių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo jau antras jos bandymas.

Verta pradėti nuo to, kad daug kam celibatas atrodo egzotiška problema, kuri gali rūpėti tik specifinės profesijos atstovams.

Kai užsiminiau, kad ketinu kalbėti šia tema, daug kas stebėjosi ne temos pasirinkimu, o tuo, kad aš tariuosi kažką išmanantis apie tokią "specifinę" problemą.

Tai man primena ekonomikos paradoksą: nors ekonominė politika iki smulkmenų sąlygoja kiekvieno/s iš mūsų kasdienį gyvenimą, ekonomika laikoma labai specifine ekspertizės sritimi, apie kurią ne kiekvienas turi teisę kalbėti (ir turėtų nepraleisti nė vienos progos patylėti).

Kaip mėgsta sakyti L-vos sekso simbolis Brazauskas, vyriausybę turi sudaryti "specialistai".

Imtis celibato temos mane paskatino ne ti(e)k akademinis smalsumas, kiek jausmas, kad "seksualinio susilaikymo" imperatyvas smelkia daugelį dabartinės lietuvių kultūros ir kasdienio gyvenimo sričių ir aspektų. Taip pat ir su seksu(alumu) tiesiogiai nesusijusių.

Nors šiandien (įsi)vaizduojama, kad viešoji ir privačioji L-vos žmonių kultūra yra "pakankamai" šiuolaikiška, nevaržoma ir "normali" seksualiniu atžvilgiu, gal net per daug "palaida", mūsų šalyje, kaip žinome, nėra nei sekso klubų, nei sekso "kabinų", nei sekso teatrų, nei sekso viešbučių, nei meilės paradų.

Kaip statistinis pilietis sau ir kitiems pateisina tokią dalykų padėtį? Labai paprastai: "seksas nėra gyvybinis interesas; seksas neturi viešų institucinių formų, nes tai - išskirtinai privati praktika" ir pan.

Kitaip tariant, egzistuoja toks "savaime akivaizdus" supratimas, kad viešosios kultūrinės, moralinės ir juridinės nuostatos neatspindi "realios" padėties seksualinių santykių ir praktikų srityje. Seksas egzistuoja privačiai ir nepriklausomai nuo viešų draudimų bei leidimų.

Pati tokia samprata yra "celibatiška", nes ji vaizduoja seksą kaip tai, kas "susilaiko" nuo išėjimo į viešumą.

Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra "nebūtina", t.y. nereikalinga prabanga, "liuksas", turi senas šaknis.

XIII a. krikščioniškoje teologijoje, pvz., Tomo Akviniečio kūryboje, terminas "luxuria" žymi "nusikaltimus prigimčiai", konkrečiai tokią nekaltą sekso praktiką kaip masturbacija, arba seksą su savimi.

Onanizmą smerkdami kaip "neleistiną prabangą" arba "išlaidavimą", teologai rėmėsi samprata, kad "sperma yra šventas daiktas".

Viduramžių mąstytojai buvo apsėsti minčių apie ne-produktyvų (nevaisingą) seks(ualum)ą siekiant pasitenkinimo. Tamsiųjų amžių kalba, "neproduktyvios išlaidos" yra kitas sekso vardas.

Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą "misijonieriaus" poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Pvz., oralinis arba analinis seksas pagal apibrėžimą yra "neproduktyvus išlaidavimas".

Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimo forma.

Viduramžiškos sampratos aidų gausu švietėjiškoje buržuazinėje Kanto "gero skonio" sampratoje. Čia skonis apibrėžiamas kaip "liežuvio, gomurio ir dantenų sąlytis su išoriniu objektu". Šis pasibjaurėtinas svetimkūnio įsibrovimas į subjekto erdvę pažeidžia jo laisvę ir žmogiškumą.

Nuo Renesanso laikų kūno skysčiai ir išskyros imami traktuoti kaip "valiuta": tai, ko "valdymas" yra buržuazinė ambicija.

Šioje "ekonomijoje" vyras yra "suverenus savininkas", leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti - išeikvoti biškį turto giminės pratęsimo sumetimais.

Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventame Rašte, yra "pralaidus indas".

XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra.

Bus daugiau

Ateities vizija: bankai plėš bankus

Viena praėjusios savaitės kriminalinė žinutė privertė įkaisti mano vaizduotę net 18-os laipsnių šaltyje. Paanalizuokime, kas ten nutiko. Žiniasklaida rašė:

Užsienio šalyse gyvenantys tautiečiai išmoko, kaip Lietuvos bankų išduotas debetines korteles, kurių sąskaitoje švilpauja vėjai, paversti pajamų šaltiniu.

Nuostoliai, aišku, gula ant bankų pečių.

Šios debeto kortelės yra skirtos tik atsiskaityti, jų turėtojams kreditas nėra suteikiamas. Bet sukčiai rado būdą, kaip apgauti sistemą ir naudotis kreditu.

Pirmiausia kuriame nors Lietuvos komerciniame banke išsiimama debetinė kortelė, į ją įnešama nedidelė suma pinigų.

Didžiojoje Britanijoje su šia kortele automatinėje degalinėje įsipilama degalų už visą įneštą sumą. Atsiskaitant už degalus kortele, iš kliento sąskaitos turi būti išskaičiuojamas 1 svaro mokestis. Kadangi kortelėje pinigų nebėra, sistema „atrakina“ elektroninę apsaugą ir nusiskaičiuoja 1 svarą.

Taip tik mokėti skirta kortelė paverčiama neriboto kredito kortele.Tačiau afera dažniausiai pastebima negreitai, kai sukčius spėja pasisavinti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių litų.

Paaiškėjo, kad kai kurie Lietuvos piliečiai prieš išvykdami į Didžiąją Britaniją debetinėmis kortelėmis apsirūpino bent keliuose bankuose.

Iš Didžiojoje Britanijoje gyvenančių aferistų išsiieškoti nuostolius bus sudėtinga. Tikėtina, kad didžiąja dalimi šių kortelių apskritai naudojasi ne tikrieji šeimininkai, o už simbolinį mokestį iš asocialių asmenų jas įsigiję sukčiai.

Reikia pradėti nuo to, kad "debetinė kortelė" yra nesenas ir egzotiškas išradimas, skirtas neišsivysčiusioms, globalaus kapitalo neseniai kolonizuotoms šalims, tokioms kaip L-va.

Beje, pačioje pradžioje, kai bankai pradėjo dalinti tas korteles, jie dar suteikdavo tam tikrą kredito limitą net beviltiškiausiems klientams, bet reklaminiam laikotarpiui pasibaigus kredito linija užsidarė amžiams, nes plačiąsias savo klientų mases L-vos bankai traktuoja kaip beviltiškus ir nepatikimus iš prigimties.

Taip gimė DEBETINĖ KORTELĖ, kuri yra ne kas kita kaip suvaržyta arba apribota kredito kortelė, kurios kredito "kanalą" nuo nepatikimų, beviltiškų, nemokių klientų-lūzerių saugo banko SAUGOS KODAS.

Ką padarė emigrantai iš L-vos Jungtinėje Karalystėje? Jie įkišo lietuvišką debetinę kortelę į jai svetimą aplinką ir išprovokavo anglišką sistemą ir jos programą IŠ GODUMO VEIKTI PRIEŠ LIETUVIŠKĄ SISTEMĄ.

Supaprastintai tariant, angliška programa, norėdama atsiimti savo svarus, kurių nebuvo kortelės sąskaitoje, NULAUŽĖ lietuvišką saugos kodą ir patenkino angliško banko (mokėjimo sistemos) interesą, padarydama milžinišką žalą lietuviškai sistemai.

Kitaip tariant, vieno banko sistema "nesusimąstydama" (o tiksliau programiškai "mąstydama" apie savo interesą) apiplėšė kitą banką, kuris dabar negali nieko išsireikalauti atgal.

Tai nuostabus, neįtikėtinas atvejis, leidžiantis tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į ateitį, kai vis dažniau ir vis sunkiau prognozuojamais būdais sistemas ir programas bus galima išprovokuoti veikti viena prieš kitą ir - kartais - griauti ir žlugdyti jų pačių sukurtus barjerus, kuriais jos atsitveria nuo "nepatikimų ir pavojingų liaudies masių" - savo klientų.

Tamsos ir Šalčio kunigai

Per tuos keletą mėnesių, kol nerašiau į šį blogą, Tamsos ir Šalčio kunigų čiuptuvai nesulaikomai skverbėsi vis giliau į pačias jautriausias visuomenės gyvenimo sritis.

- Kubilius paskelbė, kad beprasmiška reikalauti socialinio teisingumo, nes viską valdo "gyvenimo ir mirties dėsniai" (kirtis ant mirties);

- Degutienė, atsiskaitydama popiežiaus atstovui už nuveiktus darbus, paskelbė, kad Lietuva turi "savo tradicijas", todėl priešinosi ir priešinsis Europos peršamiems principams;

- Jėzuitas Adomėnas pasiūlė Seimui bylinėtis su Europos parlamentu;

- Kubilius viešai prisipažino, kad teisės aktus rengia "kartu su bažnyčios teisės specialistais"; pvz., jie parengė įstatymo pataisą, kuria medicinos studentams leidžiama atsisakyti studijuoti "moralei prieštaraujančias praktikas", t.y. abortą;

- Šimašius paskelbė, kad pensijos nėra jų gavėjų nuosavybė;

- Jėzuitas Valentinavičius ištiesė pagalbos ranką Kubiliui: išėjo iš LNK televizijos ir tapo premjero patarėju politikos klausimais;

- Seimas įžūliai priešinosi Grybauskaitės mėginimui pataisyti "Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio" įstatymą;

- Grybauskaitė žadėjo, bet nepasipriešino Kubiliaus ir Seimo sprendimui mažinti pensijas ir socialines išmokas.

~~~

Aš vis dar esu įsitikinęs, kad efektyvus pasipriešinimas sekuliarios visuomenės principų griovimui ir socialinio sadizmo normalizacijai yra įmanomas.

Aš turiu galvoje ne kokius nors ypatingus veiksmus, o būtent viešą kalbėjimą ir kai kurias kitas veikimo formas. Tie ir tos, kas mano, kad "jau viskas išbandyta", klysta. Tikra polemika (nuo polemos - "karas") dar nė neprasidėjo.

~~~

Ateinančius metus norėčiau pradėti paskaitų ciklu "Celibato kultūra" Laisvajame universitete. Man labai gaila, kad net tie ir tos, kas nuoširdžiai baisisi konservų ir jėzuitų socialine politika ir jų diegiamomis "moralinėmis reformomis", dažnai nemato ryšio tarp šių dviejų politikos aspektų: socialinių sprendimų ir "moralinių" aktų. Arba, jei ir miglotai jaučia esant tokį ryšį, vis tiek tuos du aspektus svarsto atskirai.

Laikas suprasti, kad likimas mums lėmė susidurti su Tamsos ir Šalčio kunigais. Jie nekenčia visko, kas juda.

Šio blogo skaitytojai, kantriai laukę ir sulaukę mano antro atėjimo, turės išskirtinę galimybę skaityti tik bloge skelbiamą Įžangą į paskaitų ciklą.

~~~

Išgerkime arbatos, nes kova bus žiauri.

~~~

Dar žr.: Treileris (Paskaitų ciklas "Celibato kultūra");

Ištraukos iš pirmos paskaitos

Treileris

Coming Soon...

~

Celibato kultūra

Trijų paskaitų ciklas

~

Dedikuojama Mantui Adomėnui

~~~

Celibatas (lot.), 1. žmonių pasakymu, gyvenimas mergystėj, arba nesituokiant; 2. griežtesne prasme, atsižadėjimas ar bent pasižadėjimas laikinai ar amžinai nesituokti; 3. katalikų bažnyčios aukštesnių šventimų dvasininkų celibatas yra: a) visiška ir amžina skaistybė; b) draudimas tuoktis, gyvent draugėj ar bendraut su kai kuriomis moterimis ir t.t.

Tarptautinių žodžių žodynas, 1936, sudarė K.Boruta ir kt.

~~~

Kai kurie žmonės valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda.

Šv. Augustinas

~~~

Seilės ... veikia kaip virškinimo medžiaga, ... jeigu turi valios neeikvoti jų blogam įpročiui [spjaudyti].

I. Kantas

~~~

Apskritai būtų visiškai išmintinga drausti agituoti už kokius nors seksualius santykius.

A. Kubilius

~~~

Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti...

A. Svastikos Sukitės Greitai – Ramanauskas

~~~

Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs.

Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje

~~~

War is not over.

Latvijos atstovų dainos Eurovizijos dainų konkurse priedainis

___________________________

Iš pirmo žvilgsnio nėra nieko bendro tarp Pertekliaus visuomenės hedonisto (-ės) ir dykumoje save kankinančio vienuolio. Tačiau celibato principo analizė leidžia parodyti, kad šis principas ir juo pagrįsta celibato kultūra kiaurai smelkia visas neo-kapitalistinių visuomenių, kuriose niekaip nesibaigia pokaris, gyvenimo sritis ir aspektus.

Celibato esmė - „neproduktyvaus išlaidavimo“ draudimas. Tokia perspektyva leidžia kartu svarstyti seksualumo formas ir ekonomikos bei vartojimo temas.

~~~

- Nors Šv. Paulius savo metu pripažino, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti lytinio susilaikymo, jis atvirai flirtavo su enkratitais, kurie manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas nedera su krikščionio pašaukimu.

- Šv. Augustinas demonizavo seksą kaip valios problemą ir įsivaizdavo, kad seksas Rojuje buvo valdomas proto. Rojuje „vyras išliedavo savo sėklą, o moteris pradėdavo kūdikį sujaudindami savo lytinius organus valingai, reikiamu laiku ir deramu laipsniu, ... o ne genami aistros“. Todėl šis bažnyčios tėvas taip žavėjosi tais, kurie „valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda“.

(Todėl S. Žižekas priduria, kad seksualinių praktikų spektre Dangiškąjį seksą geriausiai reprezentuoja fistingas – skverbimasis į kūną ranka ir kumščiu bei sadomazochizmas.)

- Celibato idealus naujam gyvenimui prikėlė Kantas. Šis filosofas padėjo solidžius pamatus buržuazinei kūno ir proto disciplinai. Jis paskelbė „patologiškais“ visus subjektyvius kūniškus potyrius, tokius kaip skonis ir uodimas. Kantas sugalvojo filosofinį pateisinimą fiziologų idėjai, kad vitalinė individo energija yra "ribota išteklių suma". Jis daug investavo į idėją, kad individas yra suverenus savininkas, kontroliuojantis išlaidas.

- Ne atsitiktinai konsiumerizmo plitimą lydėjo moraliniai mūšiai, kaip antai kova su masturbacija kaip „neleistinu švaistymu“.

- Savo ruožtu Wilhelmas Reichas, analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, pažymėjo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir totalitarinės valstybės mikromodelis. Tai – vienas iš kontekstų, leidžiančių parodyti, kad celibato principą apibrėžia ne tik uždrausto objekto – sekso arba vartojimo – demonizavimas, bet ir – tuo pačiu judesiu – jo kraštutinis sudvasinimas (spiritualizacija).

Čia galima paminėti ne tik dešiniąsias (neo)liberalines kūno kankinimo vardan „augimo“ (ekonominės plėtros) ideologijas, bet ir, pavyzdžiui, kairiųjų profsąjungų tradiciją, būtent jų nenorą imtis „teisės į liuksą“ problemos, taip pat pastaruoju metu vėl suklestėjusį antivartotojišką eko-puritonizmą.

~~~

Šias temas svarstysime pirmoje ir antroje paskaitose.

Trečioje paskaitose pereisime prie ryškiausių „Celibato figūrų“ Lietuvos viešajame gyvenime aptarimo.

- Mūsų dėmesio sulauks A. Kubilius, A. Šliogeris, A. Greitai, D.Grybauskaitė ir kt.

- Kelsime klausimą, kodėl Lietuvos gyventojus taip hipnotizuoja ir mobilizuoja „pedofilijos“,

sekso ir „pasipriešinimo sistemai“ temos.

~~~

Dar žr.: Ištraukos iš pirmos paskaitos

Ir tarė Viešpats: MEILĖ BUS LAISVA! (I)

Šiame pranešime prisiminsime laikus, kai Jėzaus Kristaus stebuklų įspūdžiai dar buvo švieži, o jo fanų entuaziazmas - dar neišblėsęs. Kodėl pirmieji krikščionys niekino šeimą?

Apie šeimą ir jos vertybes šiandien plepa kas netingi ir visada tyčia labai neaiškiai. Pvz., ką turi galvoje Gražulis, kokie vaizdai jam iškyla prieš akis, kai kalba apie zoofiliją ir nekrofiliją? 

O ką savo talpiame omenyje turi Kubilius, kai sako: "vaikus reikia saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos"? Galime tik įsivaizduoti, ką jis įsivaizduoja, ir ką konservai ir paksoidai įsivaizduoja kolektyviai...

Vien kalbiniu atžvilgiu ta frazė - saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos - būtų iššūkis net _kalbajobei_, įkūnijamai konservatorių partijos nario Algio Greitai. Ji/s nesusilaikytų nesusikeikusi. 

Iš visko sprendžiant, minėtieji patronai patriarchai bando apeliuoti į _sentimentalią_ šeimos sampratą, atsiradusią XIX a., kai Katalikų bažnyčia, praradusi buvusią įtaką, nusprendė savo agitaciją ir propagandą nukreipti į vieną tikslinę grupę: namų šeimininkes su vaikais.

Apskritai reikia pasakyti, kad namų kultas yra ne tokia ir sena _vertybė_. Ją pagimdė miesčionėjimo procesas. Tuo tarpu pirmiesiems Kristaus fanams nė į galvą nebūtų atėję garbinti šeimą, namų ūkį ir sutuoktinių santykius. Juk tai taip pagoniška. 

Pirmaisiais krikščionybės amžiais šeima anaiptol nebuvo garbinimo objektas. Priešingai: ji buvo gana žiauriai niekinama.

Vieni manė, kad tikrasis krikščionio pašaukimas yra visiškas seksualinis susilaikymas. Savotiškai iškrypusį šio požiūrio aidą girdime ir Kubiliaus frazėje.

Kiti manė, kad gyvenimas užsidarius privačiame namų ūkyje yra nesuderinamas su Kristaus _komunija_ ir bendruomeninio gyvenimo idealais. Todėl jie propagavo gyvenimą komunomis. 

Negana to, kai kurie iš pirmųjų Jėzaus sekėjų niekino šeimą kaip privačios nuosavybės santykių formą. Toks Epifanas rašė: 

Dievas viską sukūrė žmonėms naudotis bendrai ir dalintis po lygiai.

Kitaip tariant, šeima ir žmonos tarnavimas vyrui yra pirmapradės Dievo tvarkos išdavystė. Šv. Paulius barėsi: 

O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai

Ką reiškia būti nuosavybės objektu šeimoje, gražiai iliustruoja mafijos moterų gyvenimas, aprašytas R.Saviano. Panašiai turėtų būti ir statistinėjė Lietuvos provincijos arba oligarchų šeimoje (arba gražulio omenyje):

Jei vyras žuvo ar sėdi kalėjime, žmona turi dėvėti gedulą. Ji negali gražintis ir puoštis. Susivėlusi ir nesusitvarkiusi - taip ji rodo savo ištikimybę vyrui. Jei vyras žūva, jo moteris turi susilaikyti nuo sekso ir gali atlikti tik motinos pareigas. Kad galėtų ištekėti antrą kartą, turi gauti sūnų sutikimą ir tik praėjus 7 metams po vyro mirties. Tie, kuriems kyla pagunda dairytis į svetimas merginas, _pamaitinami smėliu_ - tox tradicinis baudimo būdas, kai į burną, nosį, ausis ir akis grūdamas smėlis, kol nusidėjėlis pamažu uždūsta. Panašiai baudžiamos neištikimos moterys. Jei suimtas mafiozas pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, jo žmoną ar sužadėtinę turi teisę išprievartauti ar nužudyti bet kuris klano vyras. 

Dažnas motyvas pasakojimuose apie ankstyvąją krikščionybę - kaip _atsivertusios_ žmonos meta savo vyrus ir pabėga iš namų. Pirmieji Jėzaus sekėjai ir sekėjos ilgėjosi prarasto Rojaus ir niekino žemišką buitį, įskaitant namų ūkį. Reikia turėti omenyje, kad ir pasaulio pabaiga turėjo prasidėti netrukus. 

Beje, mokymas, kad santuoka ir santykiavimas šeimoje yra skaistumo išniekinimas, dingo iš Vatikano programos tik po II susirinkimo, taigi visai neseniai.

Bažnyčios tėvas Paulius mokė, kad 

išties vyrui yra gerai nesantykiauti su moterimi.

Tai esą išlaisvina maldai. Tox laisvas vyras gali atsiduoti Dievo meilei nesiblaškydamas. 

Apskritai Paulius manė, kad, turint omeny artėjančią pasaulio pabaigą, tuoktis išvis neapsimoka.

Tačiau jis nebuvo susilaikymo maniakas a la Kubilius. Pauliaus manymu, verčiau jau tuoktis negu _visą laiką degti_. Kitaip tariant, šeima, santuoka yra taktinė geismo valdymo premonė. 

Bet griežtesni Pauliaus amžininkai niekino santuokinį lytinį santykiavimą kaip pasidavimą Šėtono pagundai.

Kristaus fanai, praktikavę gyvenimą komunose ir vienuolijose, šitaip mėgino imituoti Kristų, kuris buvo nevedęs, neturėjo turto ir vaikų. Jėzaus sekėjams didelį įspūdį buvo padaręs jo mokymas, kad Danguje nėra santuokos, nes ten nėra mirties, todėl nereikia rūpintis giminės pratęsimu. 

Viena neoficiali evangelija cituoja Kristaus žodžius, kad mirtis viešpataus tol, kol _jūs, moterys, gimdysite vaikus_.

Senovės raštuose yra užuominų, kad seksas Danguje vis dėlto egzistuoja, bet Kristus yra pabrėžęs, kad amžinajame gyvenime būsime _kaip angelai_ (aišku, tik kai kurie iš mūsų, išrinktieji, ne visi).

Poetas savo ruožtu yra išaiškinęs, kad angelai gali laisvai keisti lytį ir pavidalą, būti daugialyčiai ir šiaip visaip mainytis:

Spirits when they please

Can either sex assume, or both; so soft

And uncompunded in their essence pure ...

Viename neoficialiame pasakojime apaštalas Tomas įsiveržia pas jaunavedžius į miegamąjį (gražulio svajonė) ir informuoja juos apie tai, kad jeigu jie susilaikytų nuo _nešvaraus santykiavimo_, galėtų gyventi be rūpesčių, nes liktų ištikimi Kristui, todėl būtų išganyti. Ir atvirkščiai - jei nueis tuo purvinu keliu, jų laukia pragaištis, kurios simbolis, anot apaštalo, yra vaikai.

Iš vienodų prielaidų Jėzaus sekėjai pasidarė skirtingas praktines išvadas. Vieni savo panieką kūniškai egzistencijai išreiškė atsisakymu tenkinti kūniškus poreikius (vienuoliai). Kiti nusprendė savo kūnais dalintis su visais _kaimynais_. 

Tie, kurie manė, kad žmonių išgalvoti privačios nuosavybės ir monogamijos įstatymai yra maištas prieš Dievą, svajojo apie grįžimą į Rojų, kur viskas, įskaitant seksą, buvo bendra. 

(Bus daugiau)        

Kaip patekti tarp 4 proc. išgelbėtųjų?

Antivirusinių vaistų užtektų tik 3-5 proc. šalies gyventojų. 

Įdomu, kaip vyktų atranka? Manau, konservatoriai pritaikytų moralinius atrankos kriterijus, atsižvelgtų į asmens lojalumą tėvynei ir gebėjimą susilaikyti. 

Tuo metu Obama kovai su kiaulių gripu iš biudžeto skyrė 1,8 mlrd. dolerių.

Rinkos ekstremistas Šimašius pradeda kryžiaus žygį prieš "savo teisėmis piktnaudžiaujančius" vartotojus

"Teisingumo" ministerija, diriguojama buvusio Laisvosios rinkos instituto prezidento, rinkos ekstremisto Šimašiaus, išplatino popierių, kuriame pranešama, kad "verslininkų pageidavimu" ministerija pradeda ruoštis "vartotojų teisių gynimo sistemos reformai", nes vartotojai vis baisiau "piktnaudžiauja savo teisėmis", todėl "taip toliau tęstis negali", nes tai labai kenkia šalies ūkiui ir iškreipia rinkos santykius, todėl būtina "subalansuoti interesus". 

Per radiją pasisakiusi Teisingumo ministerijos atstovė gyrė šį popierių kaip "seniai pribrendusį". Paklausta, kodėl šis popierius atsirado "verslininkų pageidavimu", atstovė atsakė nematanti čia nieko ypatingo - ministerija "dirba su visomis suinteresuotomis pusėmis".

Vartotojų teisių gynimo organizacijos pažymi, kad tarp platintojų spekuliantų (prekiautojų) jau senokai norma tapo atsisakyti grąžinti pinigus pirkėjui, atsisakyti pakeisti prekę su defektu ir vietoj to siūlyti "paremontuoti daiktą", t.y. tempti gumą, kol baigsis garantinis laikotarpis.

Šaltinis: Žinių radijas (laida "Raktas", ryt turėtų atsirasti tinkle).     

PATRANKA (papildyta 3)

/dar žr.: KOLONOS II/ 

Importuoju iš Feisbuko: 

Reportažas-diskusija apie

prezidentės inauguraciją

 

k: Inauguraciją pradėjo ir susigūžusius Adamkų bei Grybauskaitę pamokė katalikų bažnyčia Bačkio pavidalu. Kaip tai suderinama su konstitucija?

k: Geez kokia _ceremonija_. Kokį hip-hopo stiliaus kryžių su grandine jai ant kaklo valinskas užmetė. Žiauru.

n: aha, tas Backio pavidalas... Karaliu patepimo tradicija..

f: Lietuvoj - viskas suderinama, bet tik su bažnyčia.

f: nesuprantu, kodel jie iskart valstybes valdymo neperleidzia Dievui. Gyventumem kaip izraelitai sekiodami debesi...

r: "Ka dievas sujunge (suprask: valstybe ir baznycia), zmogaus ranka teneatskiria", - galejo taip ir uzbaigti ceremonija. Tada Backis ir Grybauskaite patvirtintu tai karstu sutuoktiniu buciniu.

f: jo. itariu, kad ji, kadangi nuo Birzu, tai galejo turet protestantiskas saknis, o ir jos racionalumas labai protestantiskas.

j: naujoji prezidente galejo padaryti pirma zingsni ir atsisakyti dalyvauti LKB misiose. 

a: galejo pirma zengti ta zingsni ir atsisakyti valstybinti Baznycia

k: Taip. Ir galėjo pareikalauti demilitarizuoti inauguraciją.

k: Prezidentė pagerbta senoviniu falo simboliu - patranka. 

k: Pagal genialų scenarijų (įdomu, kas jį rašė), Adamkus buvo išvežtas mašina anksčiau, negu baigėsi iškilmės, nors dar veržėsi pabendrauti su žmonėm...

f: tai išvežė senuką, kad ko nesugadintų...

k: Didžiausią įspūdį vakar man padarė Adomėno apkūnumas. KĄ JIS VARTOJA?...

a: amzius daro savo....

s: Tiesiog jo zmona gurmane

a: E, nesutinku - ar jis nemoka pasakyti NE, atisisedes prie pietu stalo? Tada jau cia yra rimta problema.

f: kiaulieną

s: konservus

k: sutinku su s. versija. O konservai su konservantais žudo.

O del amziaus - ten aplink ji buvo daug ivairaus amziaus zmoniu. Bet jis issiskyre platumu (ne paziuru platumu, o siaip platumu).

a: bet užtat jis išvertė į lt kalbą fox'ą. bent už tai galim taip primityviai nevaryt ant žmogaus.

k: na, jis mano senas pazistamas. konservai - jo pasirinkimas, skanaus! bet kai ju chebra nori kriminalizuoti istisas visuomenes grupes - negaliu juo nesibjaureti. tegu savo konservus pasilaiko sau. 

Seime - pirmas žingsnis homoseksualumo kriminalizavimo link 

Grybauskaitė: "Nepasirašysiu nė vieno žmogaus teisėms prieštaraujančio įstatymo"

s: o miela Ausra, mes "nevarom primityviai ant zmogaus" - mes varom subtiliai: rasydamas "konservus" turejau omeny konservatorius, t.y. jis ryja kitus konservatorius

k: subtilu. as manau, jis paragavo konservu ir pavirto konservais!

s: and the process is irreversible

k: unfortunately.

k: Baigdamas diskusiją privalau paaiškinti, kad dėmesys Manto kūno būklei nebuvo vien primityvus kaprizas. Priešingai: tai buvo labai konceptualus gestas: kadangi konservatoriai, siekdami nukreipti dėmesį nuo ekonomikos, savo valstybinės prievartos galią kreipia į kūnų kontrolę, viešo kūnų elgesio ir kūno vaizdavimo drausminimą, labai logiška ir STRATEGIŠKA prisiminti pačių konservatorių kūnus ir iškelti klausimų apie jų (savi)kontrolę.

karšta žinia: pagaliau seimas viską uždraudė!

***

Bet protokolo ir aprangos žinovui lydekai viskas labai patiko:

Protokolo žinovas A.Lydeka: „D.Grybauskaitės apranga - ideali inauguracijos iškilmėms“ 

/dar žr.: KOLONOS II

Diedų vienybės medis

Lydekos protokolas/

Susijusios antraštės:

Kodėl konservatorius jaudina nuogi gnomai

Jaunuolis su gvazdiku atlape

AŠ JOS NEVERTAS

Susigėdęs pripažįstu, kad mano išpuolis prieš Dalią buvo niekingas. Ji nesulaužė žodžio ir PAŠALINO PAKSIENĖS KOLONAS. D.Grybauskaitės rezidencijoje išmontuotos L.Paksienės kolonos (video) 

Kodėl Kubiliaus kalbos trenkia spiritu?

Tai – ne knyga. Tai – ginklas:jau turime Naomi Klein „Šoko doktriną“ lietuviškai (leidykla „Kitos knygos“, 2009). Autorės cituojama Mao frazė „Mano žmonės – tai tarsi švarus popierius, kuriame galima įrašyti nuostabiausius žodžius“ netikėtai aktualiai skamba šių dienų lietuviškame kontekste: tualetinio popieriaus skandaluose klimpstanti Vyriausybė žmones traktuoja tarsi popierių, kuris gali iškęsti viską, bet kokius aptapšnojimus. /toliau/