Fašistinės tendencijos Patyčių eroje

Kas sieja tokius reiškinius kaip patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, neapykantos kurstymas internete ar gatvėje ir populistinių jėgų konsolidacija?

Skaitant kai kuriuos Lietuvos teismų sprendimus arba žurnalistų žinutes apie patyčias ir nacionalistinius išpuolius, gali priblokšti konkrečių teisėjų ar žurnalistų nesusigaudymas ir nuovokos stoka. Tačiau labai svarbu kelti klausimą, kaip minėtieji reiškiniai susiję su bendra Lietuvos visuomenės būkle.

Ar esama jėgų ir faktorių, kurie trukdo adekvačiai įvardyti ir įvertinti patyčių bei neapykantos kurstymo atvejus? Neribota „saviraiškos laisve“ suinteresuoti visų pirma politikai, nes viešas santykių aiškinimasis ir vadinamosios juodosios technologijos yra labai svarbi politinės konkurencijos ir priešrinkiminių mūšių dalis.

Kad patyčios ir neapykanta galėtų lietis laisvai – eteryje ir internete – suinteresuotos, žinoma, ir komercinės žiniasklaidos priemonės, nes visa tai, kas susiję su neapykanta ir žeminimu, yra „patrauklu“ skaitytojų (žiūrovų) auditorijai, o laisvojoje rinkoje auditorija yra prekė, kurią žiniasklaida parduoda reklamos užsakovams.

Šiuo požiūriu ypač pažeidžiamos yra visos visuomenės mažumos, nes antipatija arba neapykanta mažumoms yra stabilus žiniasklaidos produkcijos „patrauklumo“ šaltinis. Nenuostabu, kad per du rinkos demokratijos dešimtmečius neapykanta ir patyčios Lietuvos žiniasklaidoje – ksenofobija, antisemitizmas, homofobija, socialiai pažeidžiamų grupių žeminimas ir kitokios patyčių formos – išlaikė tvirtas pozicijas televizijos diskusijose ir interneto komentuotojų kūryboje, taip pat spaudos puslapiuose. Komercinė žiniasklaida noriai tenkina ir paniekos moterims bei jų žeminimo paklausą.

Analizuojant neapykantos ir patyčių kultūros prielaidas, būtina matyti platesnį kontekstą. Vakarų sociologai pažymi, kad laikotarpį nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio (nuo „1990 m.“) galimą įvardinti kaip Patyčių erą. Pavaldžiųjų žeminimo, negailestingo komercinimo tendencijos sietinos su neoliberalizmo ideologijos ir valdymo praktikos triumfu Vakaruose ir Rytuose.

Šiam laikotarpiui būdinga brutalių vadybos metodų ir patyčių darbe įsigalėjimas. Kaip mokytojas „orkestruoja“ patyčias siekdamas kontroliuoti klasę, taip ir vadybininkas (vadovas) naudoja patyčias kaip valdymo strategijos metodą. Patyčiomis ugdomas  nuolankumas ir agresyvumas. Lygia greta įsigali ir seksualinė prievarta darbo aplinkoje.

Nesaugumo ir baimės atmosferą Lietuvos visuomenėje nuolat palaiko tokie faktoriai kaip nerimas dėl laikino darbo, atlyginimo „pagal darbo rezultatus“ sistema, socialinės apsaugos neprieinamumas. Nusižeminimo įsikūnijimas yra skurstančiųjų darbuotojų klasė.  

Neoliberaliajai rinkos demokratijai būdingas nuolatinis visuotinis nestabilumas stumia žmones ieškoti „tikrumo“ iliuzinėse užuovėjose. Žymi neoliberlizmo kritikė Naomi Klein konstatuoja: „Skausmingi Rusijai ir Rytų Europai skirtos šoko terapijos padariniai ..., atsaini dešimčių milijonų žmonių atskirtis, įvykdyta laisvosios rinkos ideologų, [lėmė tai, kad] išdidūs gyventojai, ... puldami pažeidžiamiausias savo grupes, siekia atsikovoti nacionalinę savigarbą“ („Šoko terapija“, Vilnius, „Kitos knygos“, 2009, vert. G.Pulokas ir kt., p. 449).

„Smulkųjį terorą“ darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose ir gatvėje atitinka bendra visuomenės fašizacija: gyventojų neatsparumas autoritetizmui, tendencija patirtą represiją paversti nukreipta agresija bei jautrumo degradavimas – „desensitizacija“, šiaip jau būdinga karinių konfliktų zonoms. Socialinė atjauta virsta kritikos taikiniu.

Niekas nebesistebi, kai banko vyr. ekonomistas sako, kad „žmogus pats kaltas, jei miršta skurde“ – tarsi pateisindamas tokius incidentus kaip benamių terorizavimas, kankinimas, žaginimas ir žudymas (pvz., Marijampolėje). Teisėjas gali nuspręsti, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, lydimas skanduotės „Juden raus“ (žydus – lauk!), esą išreiškia „Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad „valdžia priklauso lietuviams, t.y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“.

Laikraštis pirmame puslapyje kursto „ruošti beisbolo lazdas“. Prof. Landsbergis ragina nesirūpinti dėl ekstremistų eitynių pagrindinėmis miestų gatvėmis. O buvęs premjeras Kubilius teisina viešų asmenų polinkį virsti „personažais“ ir tūkstančių stebėtojų akivaizdoje teisti visus, kuriuos tie personažai laiko „šūdais“.

Filosofas Slavojus žižekas yra kalbėjęs apie beribį visuomenės „kultūringumą“ – meną nieko nepastebėti ir nekreipti dėmesio. Kad kultūringumas išties būna begalinis, liudija kad ir ES senbuvės Graikijos pavyzdys. Neonacistinė „Aukso aušros“ partija turi 18 vietų Parlamente, ją remia 10 proc. gyventojų (3-a pagal populiarumą). 2012 m. šalyje užfiksuota per 200 rasistinio smurto incidentų.