sekmadienis, vasario 22, 2009
CITATA KARNAVALUI
trečiadienis, vasario 18, 2009
VAKARO SKAITINIAI LOVOJE
Jeigu priešistorinius piešinius olose laikysime “pornografija” (o juose dažnai vaizduojami lytiniai aktai ir organai), tai teks konstatuoti, kad visa kultūra ir civilizacija kilo iš pornografijos.
Pornografinis vaizdas pasižymi galia judinti kūną ir formuoti geismą, įtikinti savo realumu ir net mobilizuoti kovai (pvz., už laisvę), o tai potenicialiai pavojinga visuomenės tvarkos požiūriu.
Net teisėjai (Vakarų šalyse) yra konstatavę, kad pornografija – tai ne sekso atvaizdavimas ar diskusija, o tarsi pats seksas.
Senovės graikų žodis pornographos reiškė “rašymą apie prostitutes”. XVIII amžiuje šis žodis įgijo medicininę reikšmę: “prostitučių ir prostitucijos aprašymas kaip viešosios higienos objektas”. Tik XX amžiuje šalia medicininės reikšmės atsirado ir tokia: “prostitučių ir jų globėjų gyvenimo aprašymas; iš čia – nešvankių dalykų vaizdavimas literatūroje ir mene”.
Katalikai visada vertino ikonų galią žadinti doras mintis, bet kartu smerkė viazdinius, vedančius žmogų iš doros ir skaistybės kelio, ypač erotinius vaizdus. Todėl buvo sugalvotas argumentas, kad vaizdai tiesiogiai veikia elgesį. Tarpininko vaidmenį šiame poveikio procese atlieka vaizduotė.
Teologai seniai buvo perspėję, kad atvaizduose reikia saugotis viso to, kas žadina geismą. Aišku, šitas perspėjimas buvo adresuotas paprastiems žmonėms, liaudžiai. Dievo tarnai jautė pareigą prižiūrėti paparastų žmonių lytinį gyvenimą. Tai nebuvo sunkus uždavinys, nes anais laikais žmonės neturėjo prieigos prie pavojingų vaizdų. Mėgautis erotiniais paveikslais privačiose kolekcijose galėjo sau leisti tik aristokratai.
Bet XVII a., kai literatūra ir vaizdai tapo prieinami ir paprastiems žmonėms, “masėms”, atsirado “nepadorių” knygų apibrėžimas. Tai kūriniai, kuriuose "atvirai aprašomi" lytiniai aktai bei lyties organai ir kurie skirti "sužadinti" seksualinį susijaudinimą bei suteikti malonumą.
Nuo tada prasidėjo susirėmimai dėl to, kas leistina, ką galima ir ko negalima vaizduoti ir kaip tai daryti.
Vaizduotė visais laikais kėlė nerimą religijų gynėjams ir kitiems prižiūrėtojams. Ir katalikai, ir protestantai reguliariai skelbė Kryžiaus žygius prieš vaizduotę, kurią laikė pavojingu fantazijos mechanizmu – sritimi, kur žmogus sueina į kontaktą su piktosiomis dvasiomis ir pačiu Velniu.
Vaizduotė įsivaizduojama kaip tai, kas gali vaizdiniais sugundyti kūniškai nusidėti. Todėl vaizduotė nusipelno cenzūros: nekontroliuojama (nepri-žiūrima) ji gali sukelti daugybę apgailėtinų padarinių, tokių kaip tingumas, ligos i r t.t.
Viazduotės organas yra akys. Filosofai mokė, kad akys yra problemiškas organas: jos gali perimti burnos funkcijas, gali būti godžios ir rajos, netgi gali veikti kap lytinių organų tęsinys ar pakaitalas.
Filosofas Karlas Rosenkrantzas teigė, kad šiaip žmogaus kūnas ir jo genitalijų zonos yra šventas ir nuostabus savo natūralumu, bet jo negalima vaizduoti seksualiai susijaudinusio. Konkrečiai vyro seksualinio susijaudinimo raiška – lyties organo erekcija – yra, anot filosofo, geriausias bjaurumo estetikos pavyzdys.
Anot Rosenkrantzo, erekcijos apimtas vyro lyties organas įgyja bjaurią formą, atrodančią neproporcingai viso kūno atžvilgiu.
Erekcija yra vienas iš dviejų dalykų, kurių nevalia vaizduoti atvaizduose. Antrasis iš tų dviejų dalykų yra Dievas.
Erekcijos klausimu savo nuomonę yra pareiškęs ir vienas iš Bažnyčios tėvų, Šv. Augustinas. Anot jo, Adomas, dengdamas savo lytį figos lapu, gėdijosi ne nuogumo, o to fakto, kad jo lyties organai juda be jo, kaip šeimininko, sutikimo.
Anot Bažnyčios tėvo, erekcijos apimta lytis – tai atvaizdas žmogaus, maištaujančio prieš Dievą. Kylanti varpa yra maištaujančio žmogaus – sukilėlio – simbolis. Kyla klausimas, kas ką kontroliuoja.
antradienis, vasario 17, 2009
EUROPOS SAJUNGOS GYVYBES PASLAPTIS
Agenturos pranesa, kad pasigirsta balsu, nuogastaujanciu del Europos Sajungos ateities, kuri butu juoda, jeigu gilejant krizei salys nares uzdarytu savo rinkas. Bet rinkos ekspertai nelinke nusiminti: anot ju, Europos Sajungos islikima (amzinuma) garantuoja DIRTY SECRET OF ENLARGEMENT: salyse naujokese visuomet bus juodadarbiu, norinciu dirbti purviniausius darbus salyse senbuvese. Stai kur Europos amzinos jaunystes paslaptis.
penktadienis, vasario 13, 2009
EROTINĖS SAVIRAIŠKOS DEMOKRATIZACIJA: VALENTINO IR JANINOS DIALOGAS
trečiadienis, vasario 11, 2009
Jaunuolis su gvazdiku atlape
pirmadienis, vasario 09, 2009
Kvaišalai
penktadienis, vasario 06, 2009
DIALOGAS SU KALINIAIS
pirmadienis, vasario 02, 2009
Pasiilgai normalios laisvės?
Vyrų striptizas moterų kalėjime: precedentas
[šio straipsnio komentarai Delfyje – jei nebijai, liesk čia.]
Kodėl vyrų striptizo grupės pasirodymą vienintelėje Lietuvoje moterų įkalinimo įstaigoje – Panevėžio moterų pataisos namuose pavyko surengti tik iš antro karto ir kodėl iš antro karto pavyko surengti šį pasirodymą?
Pataisos namų viršininko teigimu, pirmasis mėginimas žlugo dėl kilusio ažiotažo ir dėl to, kad sulaukta skambučio iš Seimo.
Todėl šį kartą pataisos namų vadovybė elgėsi kitaip. Renginys buvo slapta suderintas, bet apie jį nebuvo iš anksto pranešta. Bausmės atlikimo įstaigos vadovas pabrėžė, kad šio renginio „neuždraudė“ Kalėjimų departamento vadovybė.
Striptizo grupė sutiko koncertuoti veltui, todėl pataisos namai galėjo „sau leisti“ šią pramogą.
Anot „Panevėžio balso“, grupės vadybininkas „džiaugėsi renginiu, juolab kad rankomis liesti pusnuogių vyrukų nebuvo leista“. Žodį „juolab“ šiame sakinyje galima suprasti visaip: kad šokėjams būtų buvę ne taip džiugu, jei moterims būtų buvę leista juos liesti rankomis arba kad draudimas liesti rankomis suteikė papildomo džiaugsmo; bet svarbiausia šito „juolab“ funkcija čia yra, aišku, įteigti, esą čia kalbama apie tai, kas savaime akivaizdu, bendražmogiškai suprantama.
Žiniasklaidos reportažuose iš renginio daug vietos buvo skirta pataisos namų gyventojų reakcijoms ir atsiliepimams apie vyrų pasirodymą. Šokėjų grupės vadybininkas moterų reakcijas kvalifikavo taip: nuteistosios elgėsi „kaip normalios moterys“. Reportažuose buvo pabrėžiama, kad moterys programą sutiko „ovacijomis, šūksniais ir spiegimu“.
Iš videomedžiagos akivaizdu, kad nuteistosios geba daug sklandžiau dėstyti savo įspūdžius nei šokių grupės nariai. Šie mėgino lyginti pataisos namų publiką su moterimis laisvėje: esą moterys laisvėje „daug pavojingesnės“, ypač „girtos“. „Vyrukai buvo daug saugesni, nei rodydami programą laisvėje esančioms moterims. Dažnai po tokių pasirodymų namo vyrai grįžta apdraskyti. Juolab kad [vėl tas „juolab“] moterys vartoja alkoholį, atsipalaiduoja ir pradeda raganėti“, – rašė „Panevėžio balsas“. Vis dėlto, šokėjai prisipažino, kad šokti buvę nejauku: tarp žiūrovių buvo apie 40 moterų, kalinčių už žmogžudystes.
Tai, ką vyrai parodė pataisos namų gyventojoms, nebuvo striptizas griežtąja prasme, o tik „erotiniai šokiai su subtiliais striptizo elementais“. Vertindamas moterų reakcijas vienas iš šokėjų apibendrino: „Moterys ir Afrikoje moterys“. Grupės vadybininkas neslėpė pasididžiavimo dėl to, kad tokio pobūdžio pasirodymas moterų pataisos namuose – „pirmas toks ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje“.
Pataisos namų viršininkas paaiškino, kad šiuo renginiu siekta auklėti moteris, joms parodyti, ko jos neteko atsidūrusios už grotų. „Tokiais ir panašiais renginiais moteris ruošiame laisvei. Galbūt tai jas privers susimąstyti, ką prarado pateksusios į pataisos namus? … Nemanau, kad įkalinimo įstaigos gyventojoms negalima rodyti tokių programų. Jos – normalios moterys, vyrukų pasirodymą sutiko taip pat, kaip ir laisvėje esančiosios… Tai nebuvo striptizas tikrąja to žodžio prasme ir įstaigos sienų nesudrebino.“
Šokėjai savo sprendimą koncertuoti veltui paaiškino taip: tai – dovana kalinčiosioms artėjančios Tarptautinės moters dienos bei Šv. Valentino dienos proga. Tai, ką darė šokėjai, „Panavėžio balsas“ apibūdino kaip „kraujo kaitinimą“ moterims.
Šis įvykis ir jo nušvietimas žiniasklaidoje įdomus tuo, kaip čia susipina progresyvios idėjos ir ultrareakcinga ideologija, valstybės pareigūnų ir šokėjų fantazijos apie laisvę, moteriškumą ir seksualumą.
Moterų pataisos namų vadovybė, palaikoma Kalėjimų departamento, ryžosi griebtis konspiracijos, kad niekam, įskaitant parlamentarus, neleistų sužlugdyti sumanymo suteikti kalinčioms moterims erotinio pobūdžio malonumą.
Pačios žiūrovės šią patirtį apibūdino kaip tai, kas „padeda atsipalaiduoti, užmiršti rūpesčius“. Jos teigė buvus „gražu pasižiūrėti į raumenis“ ir džiaugėsi, kad „bus apie ką pasikalbėti vakare“.
Kadangi šokėjų pasirodymas pataisos namams nieko nekainavo, posakis „galėjo sau leisti“ įgyja grynai moralinę prasmę. Tai, kad renginys nekainavo nė cento, tapo tvirtu koziriu vadovų rankose: niekas negali jiems prikišti pinigų švaistymo „morališkai žalingoms“ pramogoms.
Tačiau tam, kad galėtų sau tai leisti moraline disciplinine prasme, pataisos namų vadovybė, derindama su Kalėjimų departamentu, pasirūpino doroviniu, kultūriniu, drausiminiu šio re(n)ginio pateisinimu.
Todėl apsinuoginančių vyrų kūnų reginį buvo nutarta pateikti kaip „auklėjamąją priemonę“. Kaip pridera patasios namams, auklėjimas reiškia baudimą, šiuo atveju – skaudų priminimą, „ko neteko“ kalinčios moterys. Saugumo dingstimi, o iš tikrųjų siekiant sustiprinti traumuojamąjį poveikį, žiūrovėms buvo neleista artintis prie šokėjų, jų liesti. Dėl to scena žiūrovėms virto tarsi įstiklinta vitrina su nepasiekiamais saldainiais.
Aiškindamas šio renginio prasmę galimai sunerimusiai visuomenei, pataisos namų viršininkas akcentavo įkalintų moterų „normalumą“. Šiuo atžvilgiu vyrų striptizas moterų kalėjime buvo pateiktas kaip pamoka ir laisviems žmonėms apie normalumo svarbą. Teiginiui „jos elgėsi kaip normalios moterys“ čia tenka didžiulis prasminis krūvis.
Kalėjimų departamentas ir pataisos namai suinteresuoti reklamuoti savo žmoniškumą: jie nori, kad visi matytų, jog savo globotines jie traktuoja kaip „normalias“ žmogiškas būtybes. Tačiau „normalus elgesys“ čia reiškia, aišku, visų pirma paklusnumą ir susitaikymą.
Moterys elgtųsi „nenormaliai“, jie protestuotų prieš draudimą liesti šokėjus, ne plotų, o švilptų, ne spiegtų, o keiktų pataisos namų viršininką, sukeltų riaušes, nusiaubtų savo namus, išmuštų akis ir dantis savo prižiūrėtojams, reikalautų laisvės.
Tačiau dar nenormalesnis jų elgesys būtų tuomet, jei jos atsisakytų valdžios dovanojamo normalaus malonumo ir pareikalautų ko nors naujo. Šiuo atveju, pavyzdžiui, moterų striptizo. Beje, paklaustos, kokių renginių norėtų, pataisos namų gyventojos atsakė: merginų grupių ir atlikėjo Ruslano, kuris „nors ir ne tos pakraipos, bet gražiai dainuoja“.
Sąmojus „Moterys ir Afrikoje moterys“ įtaigauja, kad net Afrikoje, kuri yra juoda skylė, kur negalioja mūsų civilizacijos normos, net ten moterys lieka ištikimos pamatinėms normoms: normaliai reaguoja ir elgiasi – nereikalauja kitokios programos, yra patenkintos tuo, ką joms siūlo jas prižiūrintys vyrai.
Praradusioms tokį normalų gyvenimą moterims siūloma susimąstyti, ko neteko.
Taigi kalėjimas pasirodo esąs tokia vieta, kur normalumo išlaikymas reikalauja įtemptų pastangų ir nuolatinės priežiūros dėl maišto grėsmės, nes gyventojai čia linkę užmiršti viešpataujančias normas.
Tuo metu gyvenimas laisvėje atrodo fantastiškas: normalios moterys čia visiškai patenkintos tomis programomis, kurias joms dovanoja normalūs vyrai (pavyzdžiui, mažesniais atlyginimais), o normalūs vyrai visiškai patenkinti kitų normalių vyrų jiems dovanojamomis programomis, reikalaujančiomis susiveržti diržus.