sekmadienis, birželio 07, 2015

Provokacija ir tolerancija

Šį vakarą tapau provokacijos (kaip pasakytų Landsbergis) liudininku: 

būrys apsvaigusių rusų su būriu mažamečių vaikų ir blaiviai atrodančių moterų viešojo transporto stotelėje prie vyriausybės garsiai "varė ant Lietuvos", pvz., vienas iš jų skandavo: "Россия сила, Литва могила" (Rusija jėga, Lietuva kapas), taip pat šaukė "Все пидары" bei gynė keletą kitų panašių tezių. 

Stotelėje buvo daug žmonių, bet visi stoiškai toleravo šią saviraišką. Tik tokia viena etatinė močiutė, kuri prospekte nuolat kalbina visus iš eilės ir, kiek pamenu, paprastai laikosi požiūrio, kad anksčiau buvo geriau, šį kartą kiek netikėtai pareiškė (beje, kreipdamasi į mane), kad "geriau jau negrai čia gyventų negu tokie" ir "Lietuva nekalta, jei nemoki gyventi". 

Ji vienintelė narsiai replikavo tiems personažams, netgi pasitelkdama "necenzūrinę" leksiką. Tie net šiek tiek sutriko. 

Vėliau visas tas būrys sulipo į tą patį troleibusą kaip ir aš ir toliau "varė ant Lietuvos" bei bandė provokuoti keleivius. Visi viską stoiškai toleravo. 

Pagalvojau, jeigu aš taip skanduočiau man patinkančius šūkius ir kabinėčiausi prie keleivių, manęs, aišku, niekas netoleruotų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.