Apie Laisvės Partijos pilkojo kardinolo Šimašiaus sąsają su kraštutinės dešinės Alt Right sąjūdžiu [PAPILDYTA]

R. Šimašius, vadovavęs Lietuvos laisvosios rinkos institutui, tapatinasi su „austrų ekonomikos mokykla“ ir identifikuojasi kaip dešinysis libertaras, „anarcho-kapitalistas“.

Pagrindiniai šios mokyklos ideologai yra Murray Rothbard ir Hans-Hermann Hoppe. Šimašius neslepia, kad Hoppe yra jo „mėgstamiausias filosofas“. Pastarasis (itin kontroversiškas veikėjas, Alt Right ikona) LLRI kvietimu viešėjo  bei skleidė žinią ir Lietuvoje - renginys reklamuotas antrašte „Laisvės propaguotojai iš viso pasaulio pirmą kartą rinksis Lietuvoje“. 

Rothbard nuolat linksniuojamas LLRI produkcijoje, jam buvo dedikuotas LLRI rašinio konkursas: „Pasak LLRI prezidento Remigijaus Šimašiaus, šių metų rašinio konkursui pasirinktas autorius, kuris akademinį jaunimą turėtų sudominti nagrinėjamų temų gilumu … . Kviečiam nesibaiminti“. 

LLRI glaudžiai bendradarbiauja ir su JAV įsikūrusiu Ludwigo von Miseso institutu, kuris yra labai svarbus Alt Right idėjų sklaidai.

Hoppe ragino atsikratyti „moterų, ypač vienišų motinų, juodaodžių, … homoseksualų ir lesbiečių ir transseksualų privilegijų“, mat visi jie, esą, naudojasi aukos statusu ("women, and in particular single mothers, blacks, browns, Latinos, homosexuals, lesbians, bi and transsexuals . . . awarded victim status and accorded legal privileges through non-discriminatory or affirmative action decrees").

Jis taip pat ragino uždaryti visus „universitetų padalinius, atsakingus už juodaodžių, Lotynų Amerikos kultūros, moterų, lytiškumo ir queer tyrimus“ (university departments for black, Latino, women, gender and queer studies).

Hoppe žodžiais, libertarinėje socialinėje sistemoje tuos, kurie pasisako už lygybę „reikia fiziškai atskirti ir pašalinti iš visuomenės“ (there can be no tolerance toward democrats and communists in a libertarian social order. They will have to be physically separated and expelled from society).

Hoppe mentorius Rothbard ragino „atsikratyti bomžų“ (get rid of the bums) ir pjudyti juos policija (unleash the cops).

Šių nuostatų atgarsį girdime ir Šimašiaus pasisakymuose apie „bomžus“.

Antrindamas Rothbardui, Hoppe ragino lygybės šalininkus „mušti, kol taps klusnūs” (must be beaten into submission).

Hoppe smerkė „priverstinę“ imigrantų ir kitų grupių integraciją ir ragino užtikrinti jų atskyrimą ir natūralų konkuravimą su kitomis visuomenės sekcijomis, pavyzdžiui, privatizuoti mokyklas.

Rothbard ir Hoppe dažnai cituoja „socialinės biologijos“ ir „rasializmo“ proponentus (Richard Lynn, J. Philippe Rushton), kurie protinius pajėgumus sieja su kaukolės ir penio dydžiu.

Antai kalbėdamas apie PAR, Rothbard sakė, kad geriausias sprendimas Pietų Afrikai – ne aparteido panaikinimas, o „Didysis Aparteidas“ (Grand Apartheid) – absoliuti segregacija.

Hoppe įkurta Property and Freedom Society (PFS) tapo Alt Right ideologų tribūna: čia nuolat kalba tokie kraštutinės dešinės ideologai ir „akademinio rasizmo“ šaukliai kaip Jared Taylor, „žmonių bioįvairovės“ proponentas Steve Sailer, ektremistinių pažiūrų anti-imigracijos aktyvistas Peter Brimelow ir psichologas „rasialistas“ Richard Lynn.

PFS pasisako už „privačios teisės visuomenę“, demokratijos minimumą ir visų išteklių privatizavimą.

Rothbardas rėmė neokonfederatų (baltųjų separatizmo) sąjūdį, buvo vadinamojo „Paleo aljanso“ lyderis, leido leidinius, kuriuose buvo publikuojamos karikatūros, vaizduojančios siauraakius velnius, puolančius laisvės statulą, ir kritikuojamas „civilizacijos nuosmukis“.

Jis teigė, kad egalitarizmas yra „blogis“ ir „antižmogiškas“ (“antihuman“, “evil”).

Anot Rothbardo, “protinių pajėgumų nelygybė susijusi su genetika” (the genetic basis for inequality of intelligence).

Rothbardo žodžiais, „biologija – tai uola egalitairinių fantazijų kelyje. Maištas prieš biologinę tikrovę yra maištas prieš gamtos tvarką“ (Biology stands like a rock in the face of egalitarian fantasies; the egalitarian revolt against biological reality [is a revolt against the] very organization of nature).

Šios minties atgarsį girdime Šimašiaus mintyje: „žmogaus teisės yra ne valdžios, bet gamtos reikalas. Su gamta nepasiginčysi“. O štai ir išsamesnis paaiškinimas, kas čia per reikalas: „Žmonės, kurie gerbia prigimtinę pasaulio tvarką, turėtų atkreipti dėmesį, kad ekonominė tvarka yra jos dalis“.

Hoppe 2017 m. sakė, kad „Alt Right neklysta pripažindami, kad nelygybė yra neišraunama duotybė”. (recognize from the outset, as the Alt Right does, the inequality … as an ineradicable datum of the human existence)

Su šia libertarizmo srove susijusios įstaigos Europoje (pvz., Hayeko institutai) tiesiogiai bendradarbiauja su kraštutinės dešinės politinėmis organizacijomis, pvz., Laisvės Partija Austrijoje ir „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Neigdamas rasinių ir seksualinių mažumų teisių ir viršnacionalinių institucijų svarbą, Rothbard citavo Miseso mintį, kad “rasės skiriasi protiniais ir valios pajėgumais, todėl jų gebėjimai suformuoti visuomenę – be galo nelygūs” (races do differ in intelligence and will power, ... they are very unequal in their ability to form society).

Rothbard ragino remtis dešiniojo populizmo jėgomis (right-wing populism).

Daugiau apie visa tai žr. čia.

Šimašiaus pažiūros: antisocialumas, sadizmas

Laisvės partijos pilkojo kardinolo Šimašiaus retorika primena minėtųjų libertarizmo ikonų diskursą. Pažymėtinas sarkastiškas požiūris į socialines problemas ir sadistinis tonas kalbant apie socialiai marginalizuotas grupes. Socialinė nelygybė ir skurdas aiškinami „prigimtine tvarka“.

Šimašius yra ne kartą piktai pasisakęs prieš lygybę ir išjuokęs socialinį rūpestį.

Norintieji laisvės ir gerovės turėtų pasveikinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“. Apie išvarytus benamius Šimašius ironiškai rašė: „Gaila bomžų, kurie ką tik neteko nakvynės vietos“.

Anot Šimašiaus, kadangi „žmonės, gaunantys paramą iš kitų visuomenės narių, nejaučia dėkingumo“ (tik pavydą!), tai būtų gerai, jei žmonės „patys iki galo patirtų savo sprendimų pasekmes“ – dabar tam trukdo visokios socialinės apsaugos: „Ligų gydymą pats būsi paprašytas susimokėti. Pats turėsi atsakyti“ už savo ligas, gyvenimo būdą – ir mirtį.

Šimašių siutina tai, kad žmonės linkę „nustoti dirbti arba savo varganą atlyginimą tiesiog pragerti“. Tie, kurie „neturi daug pajamų, turi daug laiko vaikščioti pas gydytojus. Dėl savo polinkio vartoti medicinos paslaugas ir laiko turėjimo jie suvartoja resursus, skirtus visai visuomenei“!

Todėl „norint sveikatos sistemą pastatyti nuo galvos ant kojų, reikia, kad už paslaugas egzistuotų tikra kaina“. „Privatizavimas yra vienintelis tikrai geras sprendimas.“

Taip pat ir „visuotiniam švietimui užtikrinti rinkos mechanizmas vienintelis gali garantuoti tokias paslaugas, kurios reikalingos“.

„Iki šiol privatizavimas visose srityse davė didžiausią naudą. Ir mokyklų, ir ligoninių, ir miškų, ir bet kurios kitos valdiškai valdomos sistemos atveju.“

Tuo tarpu „išmokos vaikams, apmokamos atostogos motinoms, nemokamas pradinukų maitinimas daro didžiulę žalą, bet apie ją drįsta sakyti tik LLRI [Lietuvos laisvosios rinkos institutas]“.

Laisvės partijos programoje žadama: „Pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Anot Šimašiaus, „prigimtinėje“ tvarkoje „didžiausias viešas interesas, kokį gali turėti žmonių bendruomenė, yra nuosavybės teisės gynimas.“

O darbo sutartys žiauriai varžo „privačius žmonių santykius“, nes „šalių lygybę pakeičia darbuotojo gynimas“.

„Alternatyvios dešinės“ („alt-right“) libertarizmas. Šis dažnai internete perkuriamas memas austrų mokyklos ekonomistus Murray Rothbard, Hans-Hermann Hoppe ir Ludwig von Mises vaizduoja alternatyvios dešinės ikonos „varlės Pepės“ stiliumi. Fone – geltona ir juoda anarchokapitalizmo vėliava.

 

Painiava dėl laisvės (po rinkimų)

Daugelį nustebinusi Laisvės partija pateikia save kaip tiesiog laisvės partiją – todėl verta, nors ir po rinkimų, pasiaiškinti, kodėl ši partija yra dešinioji, o ne tiesiog partija, ir kuo skiriasi jos linksniuojama laisvė nuo jos rinkėjų pageidaujamos (ar įsivaizduojamos) laisvės. 

Mane labiau nustebino P. Gražulio sėkmė. (Priskirčiau šį fenomeną tai pačiai kategorijai kaip brolių Lavrinovičių reklaminį populiarumą: panašu, kad moterų skriaudimas didina viešo subjekto patrauklumą kai kurių vartotojų/rinkėjų akyse.)

Tačiau šį kartą – ne apie tai, kuo mus nustebino rinkėjai, o apie tai, kas dar iki rinkimų stebino pačius rinkėjus.

Laisvė laisvei nelygu

Teko susidurti su žmonių sumišimu ir nuostaba, kai pasakydavau, kad Laisvės partija – prieš lygybę. „Kaip tai?“ – klausdavo jie.

Tokia rinkėjų nuostaba yra, žinoma, simptomas.

Tiesiog šiai partijai taip puikiai pavyko pateikti save kaip „tiesiog“ partiją ir tiesiog laisvės partiją, kad klausimas, kokių pažiūrų ši partija ir kokia laisvė čia reklamuojama, sukelia reakciją „Tu mane užklupai nepasiruošusį“. 

Žinomiausi šios partijos nariai jau seniai ir ne kartą yra piktokai pasisakę prieš lygybę. Todėl man atrodo paradoksalu, kad juos palaiko daug homoseksual(i)ų rinkėjų, kurie (-ios) šiaip jau kovoja už lygybę ir už saviraiškos laisvę.

Liberalų kalba laisvė visuomet yra ekonominė laisvė. Antai A. Armonaitės kolega R. Šimašius pats identifikuojasi kaip libertaras - anot Vikipedijos (angliškos), dešinysis libertarizmas gina anarcho-kapitalizmą, t. y. nevaržomą, laissez-faire kapitalizmą ir rinkos „savireguliaciją“.

R. Šimašius ir A. Armonaitė pasisako už „minimalią (beveik nulinę) valstybę“, t. y. už tai, kad valstybė nesikištų į „natūralius“ rinkos procesus ir leistų ekonomikai reguliuotis pačiai. (Net komentuodama karantiną, A. Armonaitė priekaištavo valstybei, kam ši nurodinėja žmonėms, ką daryti – apie tai žr. mano ankstesnį komentarą.)

Aišku, tai tik idealas – daugelis  verslų neišgyventų be valstybės subsidijų, mokestinių lengvatų ir viešojo sektoriaus užsakymų. Tačiau šis idealas yra politinis instrumentas, leidžiantis riboti valstybės pagalbą piliečiams, ypač socialinę paramą.

Laisvės partijos programoje žadama: „pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Tikėjimas, kad rinka pati su-si-reguliuoja, o gyvenimas (rinkoje) pats atrenka vertus išgyventi, yra žiauri (sadistinė) pasaulio vizija, kuriai prigijo socialinio darvinizmo vardas.

Panašiai kaip vadovėlinėje Č. Darvino teorijoje apie natūralią atranką, R. Šimašiaus ir A. Armonaitės vizijoje visi mes „vienodomis sąlygomis“ (t. y. nereguliuojamoje rinkoje) privalome kovoti už išlikimą, o išlikusieji ir yra tas laisvės elitas, kuris nusipelno laisvės.

Lygybė „kertasi“ su laisve!

Kodėl Laisvės partijos libertarai – prieš lygybę? Jų argumentas maždaug toks.

„Privaloma“ lygybė prieštarauja rinkos savireguliacijai: jeigu rinka lėmė, kad mudu - nelygūs, tai (pacituosiu jų gerbiamą autorių) bet koks mėginimas atkurti lygybę „sunaikins rinkos ekonomikos savireguliavimo procesus,… labai sulėtins kapitalo formavimąsi… – visa tai reikš drastišką bendro gyvenimo lygio smukimą“.

Mat laisvė užtikrina pajamų „įvairovę“ (štai jums libertariška įvairovė). Žmonės yra įvairūs ir individualūs. Anot libertarų, pajamos niekada negali būti vienodos.

Turime (dar pacituosiu) „pripažinti faktą, kad lygybė yra nepasiekiama, nes žmonės yra neišvengiamai pasklidę erdvėje ir skiriasi tarpusavyje… Kaip niujorkiečio maudymosi malonumas gali būti palygintas su indo maudymosi Gange malonumu?“ Negali būti palygintas – nes jų pajamos „įvairios“, taigi jiedu – nepalyginamai „individualūs“.

Minėtasis gerbiamas autorius (kurį A. Armonaitė tikriausiai laiko po pagalve) netgi teigia, kad lygybė (kaip idealas) kėsinasi į individo žmogiškumą.

Formuluojant labiau ekonominiais terminais, neįmanoma absoliučiai skirtingų tipų gėrybių kažkaip išmatuoti vienodu pajamų „lygio“ matu. Iš to esą kyla išvada, kad beprasmiška siekti vienodo gerovės lygio: „Kaip būtų galima „suvienodinti“ niujorkiečio ir indo galimybes apiplaukti jachta Manheteną arba maudytis Gange?“

Ne-į-ma-no-ma.

Balsuoji už „Laisvę“ – renkiesi nelygybę: naujoviška pakuotė

Taigi čia jums ne „Visi skirtingi – visi lygūs“. Libertarams įvairovė ir skirtumai reiškia, kad galimybės yra paveldimos, mat „pasaulis neatsirado vakar“. Laisvė – tai laisvė naudotis paveldėtomis galimybėmis nebijant, kad jos bus atimtos (privačios nuosavybės argumentas).

Štai kodėl, anot libertarų, neverta svaičioti apie „vienodas starto pozicijas“. Juk gimstame skirtingose šeimose – tai nejaugi valstybė turi mus atimti iš mūsų šeimų, kad pasiūlytų vienodas sąlygas? (Maždaug toks būtų libertaro paguodos žodis su konservatyviais ar žiauriais tėvais gyvenančiam jaunuoliui.)

Laisvės partija įrodė kitoms dešiniosioms partijoms (valstiečiams, konservatoriams), kad „šeimos vertybės“ ir anti-homoseksualumo korta nėra vienintelė įmanoma pakuotė, kurioje galima prastumti stambaus kapitalo interesus. Žmogaus teisių ir žolės korta jau irgi lošia.

 

Sinchroninė degradacija: apie Butkevičiaus ir Graužinienės duetą

Per Europą ritasi naujų darbo kodeksų banga. Kodėl skirtingose vietose vienu metu, kone sinchroniškai priimami tokie panašūs darbo kodeksai ir socialiniai modeliai — intriguojantis, bet kartu banalus klausimas. Visur kyšo keleto tų pačių „konsultuojančių“ institucijų ausys. 

Bet šį kartą pažvelkime į valstybės vadovų Butkevičiaus ir Graužinienės susidainavimą protesto klausimu. Reaguodamos į sėdimąjį-gulimąjį studentų protestą prieš naująjį Darbo kodeksą, abi valdžios galvos išstenėjo po juokelį, ir abu išėjo kažkokie panašūs.

Nei Graužinienė, ne juo labiau Butkevičius niekada nepasižymėjo humoro jausmu. Bet šį kartą norime paklausti, ką jų sinchroninis nusiprunkštimas piliečių adresu sako apie jų požiūrį į pilietinę visuomenę ir kokias baimes dėl ateities išreiškia.

Paklaustas, ar nenorėtų išvaikyti protestuotojų, užėmusių vyriausybės namų prieigas, Butkevičius leptelėjo: „tegu ilsisi“. Graužinienė įkvėptai plepėjo: „Jie jauni, jiems ant kieto pagrindo pagulėti sveika. ... neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo. Bet jaunystė yra tas žavesys, kai galima net ir ant kieto pagrindo pagulėti.“

Butkevičiaus komentaras nėra atsitiktinis. Jis interpretuoja protestą kaip darbo pertrauką, taigi vertina protestą kaip tinginiavimą, neproduktyvų laiko eikvojimą. 

Kartu taip išreiškiama mintis, kad piliečiai, kaip valdiniai, yra pavargę (aišku, nuo darbo — išsekinti krūvių). O tai reiškia — nepavojingi: „ilsisi“, vadinasi, tiek išsekę, kad negali pakilti ar sukilti, netgi negali „atsistoti ant kojų“, pastovėti (už save), stoti (į kovą). 

Sakydamas „tegu“ (ilsisi), viršininkas Butkevičius išreiškia politinės klasės svają apie „nulinę“ pilietinę visuomenę, kuri negali pakilti ir sukilti. 

Tuo pačiu leptelėjimu vyriausiasis socdemas išreiškia politinės valdančiosios klasės nerimą, kad pilietinė (ypač socialinė ekonominė) sąmonė gali nubusti: maždaug „Ne, ne, geriau tegu ilsisi — tegu ilsisi ramybėje!“ Geras pilietis — miręs pilietis. Taip išreiškiama politinės klasės erotinė fantazija apie amžinu miegu užmigusią pilietinę sąmonę ir visuomenę — fantazmas apie galutinę demokratijos mirtį. Bet kartu — ir nerimas dėl galimo seniai palaidotos demokratijos prisikėlimo.

Graužinienės lyrika papildo Butkevičiaus svajones keletu svarbių akcentų. 

Loretai rūpi „jaunystės“ problematika. „Jie jauni“: čia Seimo viršininkė užkoduotai kalba apie lietuviškos demokratijos gležnumą (vos pora dešimtmečių). Ji transliuoja kleptokratų klasės („Darbo partija“) požiūrį į gyventojus: parklupdyti ir priremti prie „kieto pagrindo“ (socialinis dugnas, grabo lenta, kalėjimo grindys), gyventojai privalo būti neišsivystę ir infantilūs („jauni ir žavūs“). 

„Ant kieto pagrindo gulėti sveika“: baimė atsidurti dugne, grabe arba kalėjime verčia „sveikai“ žiūrėti į valdžią, (san)tvarką ir save — nurimti, nesimuistyti, būti negyva mase, iš kurios spaudžiamas pelnas.

Tačiau, kaip ir Butkevičiaus sraute, Seimo lyderės nuošnekoje pasigirsta nerimo gaidelių: „neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo.“ Čia Seimo veidas Graužinienė išsako kleptokratų kartelio nerimą, kad neaišku ko galima tikėtis iš tos prie dugno prispaustos masės: „ko jie ten guli“. 

Vyriausioji Seimo atstovė išreiškia politinės klasės baimę, kad dugne užspausta masė gali būti (ir yra) mobili, judri — gali virsti sąjūdžiu, kuris neprašo leidimo, t. y. apeina kontrolę. 

„Kažkas paprašė“: panašiai kaip Butkevičius, čia Graužinienė alegoriškai kalba apie save ir savo aplinką. Maždaug: „mes viso šito neprašėme: tai ne mūsų iniciatyva, KAŽKAS atsitiko, kažkas vyksta ne pagal mūsų (klasės) scenarijų ir įsakymus. Dar kažkas be mūsų lemia procesus. Ko jie čia „guli“?“ 

Žinoma, abiejų politinių personažų juokelius galima aiškinti ir kaip jų nerimo dėl savo politinės ateities išraišką. Naujuoju Darbo kodeksu sutrumpinamos atostogos darbuotojams, bet ne Seimo nariams ir valdininkams — sau jie pasilieka visas privilegijas. O jeigu neperrinks? Rinkėjai gali  kiekvieną Seimo narį pasiųsti „pailsėti“ į rinkos džiungles. Ir Graužinienė, ir Butkevičius, aišku, tikisi, kad taip niekada nenutiks, miręs rinkėjas neprisikels.

Šalies lyderių Butkevičiaus ir Graužinienės juokavimas ir nerimavimas sinchronu reprezentuoja sutelktas elito pastangas iki rinkimų grąžinti seną skolą tarptautiniams rėmėjams ir prižiūrėtojams: „liberalizuoti“ darbo rinką, piginti darbo jėgą ir šalinti socialines kliūtis, trukdančias verslui. 

Šis duetas demonstruoja šalies politinės klasės ambiciją būti globalaus neoliberaliojo judėjimo dalimi. Jiedu įkūnija kleptokratinio cinizmo ir oligarchinio sadizmo susiliejimą laisvos degradacijos ir regreso procese.

Sakyk čyyyyz

Dabar dingtelėjo, kad dabartinio Neo-mero šypsenos efektas yra tobula simuliakrinio post-miesto "will-news" emblema: 

žinome, kad tai ne šypsena, o tokia "susiklosčiusi" veido išraiška, bet ji _simbolizuoja_ šypseną ir akceptuojama _kaip_ šypsena pataikavimo ritualuose ir ideologinėse apeigose, kuriomis iššaukiamos "pozityvumo", "augimo" ir valios galios (will-news) dvasios. 

Taip jis tęsia Zuoko inicijuotą sadistinę pijarinę ceremoniją, kai pensininkams siūloma pasivaišinti vienu nemokamu puodeliu kavos tam tikrose vietose tam, kad būtų "sugrąžinta" šypsena į jų veidus. Neoliberalinis gyvenimo-kreditan ir pasiaukojimo Rinkai idealas.

Plius minus vienas kitas chemikalas — koks skirtumas?

Kodėl jie valgo patobulintą maistą, o mes — ne?

 

Nors Jungtinės Amerikos Valstijos yra strateginis Lietuvos partneris, Europą ir Ameriką skiria daugybė skirtumų. Pavyzdžiui, amerikiečiai nevengia genetiškai modifikuoto maisto, mėsą plauna chloru, galvijus šeria hormonais, naudoja Europoje uždraustus chemikalus ir pesticidus (net 82 pesticidai, draudžiami Europoje, amerikiečiams tinka) ir t.t. Iš kur tiek skirtumų? 

Kodėl išvis egzistuoja tokie skirtumai? Amerikiečiai galėtų pasakyti: „Pažvelkite į mus! Mes sveiki, gražūs ir klestintys.“ Ar Europa turėtų užsispyrusi laikytis savo principų, jeigu jie trukdo, pavyzdžiui, plėsti prekybą su Amerika? Kodėl amerikiečiai gali valgyti patobulintą maistą, o mes ne? Kodėl europiečiai bijo visokių endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, o amerikiečiai nedaro iš to didelės problemos?

Ar gali amerikiečiai iš tikrųjų „gerbti“ Europos skirtumus? Derybiniu požiūriu visi Europos standartai yra kliūtys prekybai, t.y. neracionalūs išsigalvojimai.

Nesuderintas klausimas: ko nori 79 proc. gyventojų?

Prezidentė D.Grybauskaitė sako, jog 79 proc. Lietuvos gyventojų nori, kad kuo greičiau būtų užbaigtos ES derybos su JAV dėl laisvosios prekybos sutarties (angl. TTIP). Neaišku, kaip europiečiams sekasi derėtis su amerikiečiais, nes derybų procesas įslaptintas. Europos Komisija nenoriai kalba šia tema, ypač kilus protestams ir pasigirdus reikalavimams išvis nutraukti derybas. 

Iš visko sprendžiant, derybos nelengvos, ir tai suprantama: juk bet kokių derybų tikslas — susitarti dėl nuolaidų ir tarpusavio kompromisų.

Europos Komisija, atsakinga už įslaptintas derybas su JAV, yra paskelbusi komentarą, esą ir Europoje, ir JAV maisto sauga ir kiti standartai užtikrinami vienodai efektyviai, tik skirtingomis priemonėmis, todėl tų priemonių suvienodinimas — tik techninis klausimas. Aišku, kyla klausimas: jeigu standartai užtikrinami vienodai veiksmingai, kam reikia juos suvienodinti?

2014 m. paskelbta amerikiečių ataskaita rodo, kad labiausiai Amerikos pusę nervina europiečių užsispyrimas genetiškai modifikuoto maisto klausimu. Per 12 metų Europos įstaigos nepriėmė nė vieno pasiūlymo įteisinti naują genetiškai modifikuotą produktą. 2006 m. JAV apskundė Europos Sąjungą Pasaulio Prekybos Organizacijai. 

Beje, ne tik Amerikos, bet ir Europos biotechnologijos verslo įmonės nepatenkintos ES galiojančiomis maisto saugos taisyklėmis, kurios, aišku, trukdo siekti daugiau pelno.

Iki šiol iš esmės skiriasi JAV ir ES požiūris į chemikalus. ES laikomasi atsargumo principo, pagal kurį tais atvejais, kai mokslas negali pateikti kategoriškų išvadų arba esama prieštaros, sprendimo galią turintys politikai privalo atsižvelgti į įvairius veiksnius, užuot rėmęsi vien mokslo duomenimis. O Jungtinėse Valstijose laikomasi principo, kad valdžios institucijos prieš uždrausdamos turi įrodyti, kad svarstomasis chemikalas yra kenksmingas — priešingu atveju, jei mokslinių įrodymų nėra, prekybos neleidžiama varžyti.

Todėl nesutampa ES ir JAV požiūris į didžiausias leidžiamas pesticidų likučių koncentracijas maiste. 

Kad reikalus būtų galima tvarkyti greičiau

Bet dabar, derybose su JAV, Europos Komisija siūlo supaprastinti pesticidų ir chemikalų įteisinimo procedūras, kad reikalus būtų galima tvarkyti greičiau.

Kilus skandalui dėl Amerikoje naudojamų endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, kenkiančių kūdikiams, sukeliančių vėžinius susirgimus ir vyrų nevaisingumą, Europos Komisija įsipareigojo nustatyti kriterijus šioms medžiagoms apibrėžti, tačiau sprendimą kažin kodėl atidėjo iki 2017 m. Dėl to Švedija net rengiasi paduoti Europos Komisiją į teismą.

Europos Sąjungoje uždrausti ir augimą skatinantys hormonai, kurie Amerikoje naudojami galvijams auginti. Amerikoje galvijai taip pat šeriami vaistais (pvz., raktopaminu).

Po daugelį metų trukusių ginčų Europos Komisija, spaudžiama JAV, įteisino jautienos skerdenos plovimą pieno rūgštimi. Tačiau be šio būdo, Europoje mėsą leidžiama plauti tik karštu vandeniu, o JAV taikoma daugybė įvairių cheminio apdorojimo būdų.

ES taip pat draudžiama naudoti chemikalus apdorojant paukštieną. Amerikoje paukštiena plaunama chloru.

8 iš 11 Lietuvos europaralmentarų palaimino derybas dėl ES ir JAV laisvos prekybos susitarimo (angl. santrumpa — TTIP). Susitarimas neatpažįstamai pakeis mūsų gyvenimą. 

Ne tik įdomiau maitinsimės, bet ir turėsime prisitaikyti prie daugybės permainų. Pavyzdžiui, mažės atlyginimai, didės kainos, brangs vaistai, daugės bedarbių.

O įdomiausia ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimo dalis — atskiras reformuotas tarptautinis arbitražas valstybių ir investuotojų ginčams spręsti. Jis faktiškai leis bausti valstybes, jei šalies įstatymai netenkintų investuotojo (pvz., jei jam nepatiktų minimalaus atlyginimo, aplinkosaugos, maisto saugos normos).

Net popiežius, kalbėdamas apie „šėtono išmatas“, paminėjo laisvosios prekybos susitarimus kaip būdingą dabartinės — neteisingos — pasaulio tvarkos bruožą.

Provokacija ir tolerancija

Šį vakarą tapau provokacijos (kaip pasakytų Landsbergis) liudininku: 

būrys apsvaigusių rusų su būriu mažamečių vaikų ir blaiviai atrodančių moterų viešojo transporto stotelėje prie vyriausybės garsiai "varė ant Lietuvos", pvz., vienas iš jų skandavo: "Россия сила, Литва могила" (Rusija jėga, Lietuva kapas), taip pat šaukė "Все пидары" bei gynė keletą kitų panašių tezių. 

Stotelėje buvo daug žmonių, bet visi stoiškai toleravo šią saviraišką. Tik tokia viena etatinė močiutė, kuri prospekte nuolat kalbina visus iš eilės ir, kiek pamenu, paprastai laikosi požiūrio, kad anksčiau buvo geriau, šį kartą kiek netikėtai pareiškė (beje, kreipdamasi į mane), kad "geriau jau negrai čia gyventų negu tokie" ir "Lietuva nekalta, jei nemoki gyventi". 

Ji vienintelė narsiai replikavo tiems personažams, netgi pasitelkdama "necenzūrinę" leksiką. Tie net šiek tiek sutriko. 

Vėliau visas tas būrys sulipo į tą patį troleibusą kaip ir aš ir toliau "varė ant Lietuvos" bei bandė provokuoti keleivius. Visi viską stoiškai toleravo. 

Pagalvojau, jeigu aš taip skanduočiau man patinkančius šūkius ir kabinėčiausi prie keleivių, manęs, aišku, niekas netoleruotų.

Feisbukas kaip skalbimo mašina

Kanclerė, aišku, koketuoja. 

http://www.independent.co.uk/news/people/angela-merkel-on-facebook-its-nice-to-have-it-like-its-nice-to-have-a-decent-washing-machine-10301726.html

Gal ir galima teigti, kad egzistuoja "priklausomybė" nuo skalbimo mašinos, bet tai absoliučiai kitokia priklausomybė nei priklausomybė nuo socialinių tinklų. (Nors soc. tinklai, be abejo, yra smegenų plovimo mašinos.)

Nors dažniausiai moralizuojama apie tai, kad virtualusis bendravimas tampa "tikro" bendravimo pakaitalu (apie tai papamokslavo ir kanclerė bažnyčioje), toks moralizavimas tėra išsisukinėjimas, kai nenorima matyti sisteminių ir struktūrinių virtualaus socialumo prielaidų. (Panašiai DG moralizuoja apie "vaikų namus" — tarsi šie egzistuotų kažkokioje beorėje erdvėje, anapus kaupimo ir kontrolės sistemos.)

Virtualioji komunikacija yra esminis kapitalistinio komunizmo bruožas. Viena iš giliausių satisfakcijų, susijusių su virtualiąja komunikacija, yra galimybė _griebtis telefono_ (kad ką nors _papostintum_), kai susiduriama su kuo nors nesuprantamu, neaiškiu, kitokiu, nepriimtinu, nereguliariu, bjauriu, žiauriu, sukrečiančiu. Tai būdas atsikratyti nesuprantamumo įtampos. 

Na, o bulingo ir mobingo malonumai — tai čia savaime aišku, goes without saying. Su virtualiosios komunikacijos institucionalizavimu socialinė pažanga tapo absoliučiai neatskiriama nuo patyčių, kontrolės ir autoritarinio disciplinavimo. Neatskiriama. Socialinė rinkodara ir priklausomybė nuo "láikų" yra neišvengiama ir neapeinama kaip mirtis.

Kuo gyvena humanitarai next door

Sugalvojau kartais skelbti įdomesnių tarp/transdisciplininių "humanitarinių" studijų Vakaruose trendų apžvalgėles. Bet iš mandagumo iš pradžių dirstelėjau, kuo gyvena humanitarai next door. Čia pirmas įspūdis:

Idealas ir realybė

Vienas dešiniųjų pažiūrų ambasadorius per radiją dalijasi mintimis apie pagrindines Amerikos ir "visų Vakarų" vertybes. "Svarbiausia — žmogaus orumas." Galvoju, koks gebėjimas svarbiausias konservatoriui? Jam nereikia mokėti paneigti, kad realybė ar konkretūs incidentai prieštarauja jo idealams (pvz., idealui "Amerikoje svarbiausia žmogaus orumas"). Jam užtenka žinoti, kad svarbiausia — idealas, o realybė visai nesvarbi. Viskas niekai, kai yra idealas. Arba, kaip pasakė vienas neonaciukas, "jei myli tėvynę, visada turi atsakymą". (Šia prasme Putinas yra konservatorių idealas.) 

Dar galvoju, tas ambasadorius yra tipiškas dabartinės politinės klasės atstovas, nes jam "Vakarai" yra ne idealas, įkvepiantis kovai už progresą, o "realybė": jis pasakytų, kad čia vos ne "pareigybinis" reikalavimas — tikėti, kad Vakarai jau ir _yra_ tokie, kokie siekia būti formuluodami savo principus ir idealus.

Darbo partijos klestėjimo planas

Švietimo ir mokslo ministerijos tinklavietėje parašyta, kad ministras mėgsta medžioti. Bet ir ne medžiotojai pavers Lietuvą klestinčia šalimi. Daug daug perspektyvesnės yra tokios specialybės kaip komunikacija, tautinių ir religinių konfliktų sprendimas, vertimas ir net kosmoso turizmas.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-kaip-humanitarai-trukdo-klesteti-gamybininkams.d?id=65101019#ixzz36OwBydkT

Didelis pasididžiavimas - Ok ar ne?

Nors nesu „nuomonės lyderis“, nes aš – ne banko ekonomistas, bet noriu pareikšti nuomonę dėl vieno įsigalėjusio valstybės vadovų ir politikų įpročio.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-didelis-pasididziavimas-gerai-ar-ne.d?id=65015687#ixzz34W1mSG00

Skaičių magija

"Egzistuoja ritualizuoto stebėjimosi kultūra, kai stebimasi suprantant, kad nėra kuo stebėtis."

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-lietuva-europoje-mazoji-statistika.d?id=64954441#ixzz34VzwlCvW

Atsakymas į pilietės D. Grybauskaitės prašymą

[Šis tekstas parašytas "Delfi", bet redakcija nusprendė jo nepublikuoti]

Respublikos Prezidentė ir pilietė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime kreipėsi į „visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką asmeniškai“ su prašymu: „padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę, būkite atsvara priešiškų jėgų dezinformacijai ir propagandai“.

 

Stengdamiesi reaguoti į šalies vadovės imperatyvą visi sukasi kas kaip gali. Pavyzdžiui, Indrė Makaraitytė pasikvietė į studiją Naglį Šuliją, kad šis pakalbėtų apie Vladimiro Putino astrologinę tapatybę, nes, žurnalistės žodžiais, „įtampos daug, o aiškumo mažai“. Antipropagandinis įnirtis jau pastebimas ir kitose sferose: štai Stanislovas Buškevičius nesigėdydamas demonstruoja savo kompetenciją kino meno srityje. Inteligentai dūsauja dėl „šėtoniškos ironijos“: „autoritariniai valdovai skelbia tuos pačius principus, kaip demokratiniai“ (Arūnas Sverdiolas).  

 

Vis dėlto, norint deramai atsakyti į Prezidentės prašymą, pirmiausia reikia jį išnagrinėti, įdėmiai kaip Konstitucinis Teismas, ir suprasti.

 

Šalies vadovė kreipiasi „asmeniškai“ į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką, tačiau, aišku, tai tik retorinė priemonė kreiptis į visus bendrai ir neasmeniškai. Kaip tuomet atskirti, kam konkrečiai šis prašymas adresuotas? Vargu ar jis gali būti adresuotas tiems, kurie tarnauja priešiškoms jėgoms ir sąmoningai skleidžia dezinformaciją bei varo propagandą. Jų prašyk neprašęs, ar ne? Taigi greičiausiai prašymas adresuotas tiems, kurie gali ir nori padėti „mūsų žmonėms“, bet visų pirma patys gali „atskirti melą nuo tiesos“.

 

Kyla klausimas: jeigu jie gali ir nori atskirti melą nuo tiesos, kodėl jų dar reikia prašyti? Juk tai reiškia, kad jie to nedaro – antraip jų nereikėtų prašyti, ar ne?

 

Įsivaizduokime, kad ne Prezidentė prašo žurnalistų atskirti tiesą nuo melo, o koks nors žurnalistas kreipiasi į Prezidentę su tokiu prašymu: „Jūsų Ekscelencija, padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę“ ir t.t. ir pan. Tuoj kiltų šurmulys, nes visiems būtų akivaizdu, kad tokiu prašymu iš esmės priekaištaujama šalies vadovei, ji netgi kaltinama tuo, kad nedaro to, ką turėtų daryti.

 

Taigi ir Prezidentė savo prašymu leidžia suprasti, kad žurnalistai – aišku, tik tie, į kuriuos ji kreipiasi, o ne kiti (beviltiški) – galėtų padėti žmonėms atskirti tiesą nuo melo, bet iki šiol – iki Prezidentės kreipimosi – to nepadarė. Čia sunku išvengti klausimo, kodėl, galėdami tai padaryti, jie to nepadarė ir privertė Prezidentę nusižeminti prieš juos ir to prašyti. Gal jie gali, bet nenori? Arba atvirkščiai: negali, nors ir nori? O gal ir gali, ir nori, bet kažkodėl to nedaro?

 

Pažymėtina, kad Prezidentė priekaištauja žurnalistams ne vien dėl to, kad jie neskiria tiesos nuo melo, bet ir dėl to, kad jie nepadeda to padaryti žmonėms. Kodėl jie to nedaro? Gali būti, kad jie tai daro, bet ne taip, kad padėtų žmonėms. Jie nepadeda žmonėms. Jie nepadeda žmonėms atskirti melo nuo tiesos, neinformuoja aiškiai ir suprantamai apie priešiškų jėgų kėslus.

 

Ar Prezidentės paraginti, jie nuo šiol sėkmingai darys tai, ką jau seniai turėjo daryti – padėti žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuoti apie priešiškų jėgų kėslus? Kodėl? Kodėl Prezidentės paprašyti jie nuo šiol visa tai sėkmingai darys, nors iki šiol to nepadarė? Gal jie susigės arba susivoks, nubus sąžinė? Akivaizdu, kad čia esama mįslės, paslapties, intrigos.

 

Kodėl jie nenori padėti žmonėms, jei gali? Kadangi nekalbame apie tuos, kurie nenori padėti žmonėms dėl to, kad tarnauja priešiškoms jėgoms, tenka daryti išvadą, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, bet nepadeda žmonėms, to nenori daryti dėl kitų priežasčių nei priešai. Pavyzdžiui, dėl priežasčių, susijusių su komercija, pelnodara, apskritai kapitalizmu.

 

Bet esama ir kitos – baisesnės – galimybės: gali būti, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, daro, ką gali, kad padėtų žmonėms, bet tai nepadeda. Jie tiesia pagalbos ranką žmonėms, bet žmonės vis tiek neskiria tiesos nuo melo, nemato priešiškų jėgų kėslų.

 

Negana to, neatmestina ir kraupi galimybė, kad patiems žurnalistams reikia tokios pagalbos, nes jie – tokie pat „mūsų žmonės“ kaip ir tie, kuriems reikia skubios pagalbos atskiriant tiesą nuo melo. Kartu aišku, kad ir pačios Prezidentės prašymas yra savotiškas pagalbos šauksmas, nors viskas pateikiama taip, tarsi Prezidentė padeda žurnalistams susivokti. Kaip sakoma, Prezidentė irgi žmogus, ką ji darytų be žurnalistų pagalbos?  

 

Ar lengva padaryti tai, ko prašo Prezidentė? Sprendžiant iš to, ką sako šalies vadovė, tai padaryti ir lengva, ir sunku: (kai kuriems) žurnalistams lengva, o „mūsų žmonėms“ – sunku. Todėl žurnalistai turi „padėti“ žmonėms. (Tarp žurnalistų, kaip minėta, gali pasitaikyti ir tokių, kuriems irgi sunku, tuomet juos tenka kategorizuoti kaip „žmones“ – kas turėtų ištiesti pagalbos ranką jiems?). Anksčiau ar vėliau teks iškelti klausimą: apie kokią pagalbą čia kalbama?

 

Kreipimusi Prezidentė tikriausiai siekia informuoti žurnalistus, kad priešiškos jėgos, skleisdamos dezinformaciją ir varydamos propagandą, siekia nuslėpti savo užmačias ir klasta įgyvendinti savo kėslus padarydamos taip, kad „mūsų žmonėms“ būtų neaišku ir nesuprantama, kur tiesa, o kur melas. Žurnalistų uždavinys tuomet yra informuoti žmones apie tuos kėslus ir padėti atskirti melą nuo tiesos, nes žmonės patys, be pagalbos, to negali padaryti. Nurodomos dvi priežastys, dėl kurių žmonės negali atskirti melo nuo tiesos ir suprasti priešiškų kėslų: 1) dezinformacija ir propaganda (žmonės neteisingai informuojami, juos veikia propaganda) ir 2) neaiškumas bei nesuprantamumas: žmonėms neaiškūs priešiškų jėgų kėslai, jie juos neteisingai supranta, nes priešiškos jėgos klaidina žmones neteisinga informacija ir veikia jų supratimą propagandos priemonėmis taip, kad žmonės nematytų priešiškų užmačių.

 

Kitaip tariant, priešiškos jėgos moka taip paveikti „mūsų žmonių“ gebėjimą atskirti melą nuo tiesos, kad šie žmonės (t.y. „mūsų žmonės“, o ne priešiškų jėgų agentai, kad ir kaip kartais nelengva juos atskirti) nebepajėgia atskirti melo nuo tiesos, t.y. nebegali (ir nebenori!) atskirti mūsų žurnalistų skelbiamos tiesos nuo priešiškų jėgų propagandistų skleidžiamo melo.

 

Kitaip tariant, veikiami priešų propagandos, „mūsų žmonės“ ne tik nebegali atskirti tiesos nuo melo, bet ir negali priimti mūsų žurnalistų pagalbos atskiriant tiesą nuo melo, nes jie – mūsų žmonės, tarp kurių nemažai žurnalistų – neskiria pagalbos nuo klastos! Ką daryti?

 

Jeigu „mūsų žmonėms“ reikia mūsų pagalbos dėl to, kad jie patys negali atskirti mūsų tiesos nuo priešų melo, kaip mes galime jiems padėti, jeigu mūsų tiesiama pagalbos ranka niekuo nesiskiria nuo priešo letenos? Čia neišvengiamai kyla klausimas, ką reiškia „padėti atskirti melą nuo tiesos“?

 

Ar gali būti, kad „mūsų žmonėms“ ir priešo melas, ir mūsų tiesa atrodo kaip tiesa? Na, gal tokių žmonių yra, kognityvinio disonanso atvejų būna visokių. Tačiau šis apibūdinimas geriau tinka žiniasklaidai, kuriai tinka viskas, kas didina žiūrimumą ir skaitomumą.Prezidentė ir žurnalistai galėtų pasiguosti nebent tuo, kad tokie žmonės, kuriems viskas „vienodai rodo“, ne tik priešų vado, bet ir mūsų Prezidentės tiesą laiko tiesa. Daug sunkesnis atvejis yra tie „mūsų žmonės“, kurie ir mūsų tiesą, ir priešo melą laiko melu. Ką daryti su tokiais? Jie niekuo netiki!

 

Sunku patikėti, kad „mūsų žmones“, kurie niekuo netiki, kuriems viskas – melas, suformavo priešiška propaganda. Dar sunkiau patikėti, kad žmonių „atvirumą tiesai“, kai ir draugų, ir priešų žurnalistika atrodo vienodai teisinga, išugdė priešiška dezinformacija.

 

Išvados

 

Mūsų išnagrinėta Prezidentės metinio pranešimo pastraipa yra chrestomatinis atvejis, kai kalbėdama apie realias išorės grėsmes kalbėtoja tarp eilučių pasako tai, ko negali atvirai pasakyti apie grėsmingas vidaus politikos realijas.

 

Ši pastraipa – tai savotiška kripta, kurioje šalies vadovė paslepia (palaidoja) nerimą, baimes ir nepasitenkinimą, susijusį su daugeliu dabartinės Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų, tokių kaip skeptiškas ar ciniškas žmonių požiūris į valdžią, socialinė atskirtis, susvetimėjimas, nelygybė ir skurdas, komercinių principų valdoma žiniasklaida, menka vietinio elito įtaka.

 

Viena iš palaidotų fantazijų yra, be abejo, autoritarinė viešosios erdvės ir žiniasklaidos kontrolės fantazija. Prezidentei taip pat nesvetimas karikatūriškas „paprastų“ beglobių žmonių, kuriems reikia motiniškos priežiūros, vaizdinys.

Abortų draudimas ir euro įvedimas

Inteligentai ir Sąjūdžio kūrėjai paskelbė reikalavimą iš valdžios pašalinti lenkų frakciją, tačiau daugelis šį reikalavimą pasirašiusių inteligentų remia Tėvynės Sąjungos – konservatorių, tarp jų – ir Sąjūdžio kūrėjų, vaisingą bendradarbiavimą su lenkais abortų draudimo srityje. Kokia šio bendradarbiavimo sėkmės paslaptis?

 

Nepaisant skirtumų, konservatorių ir lenkų platformos panašios. Pasigilinus į šiuos panašumus, tampa akivaizdu ir tai, kad esama esminio ryšio tarp atkaklių mėginimų uždrausti abortus ir nesėkmingų mėginimų įsivesti eurą.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-abortu-draudimas-ir-euro-ivedimas.d?id=63944968

Sugar Man

"Kino pavasario" filmas "Searching for Sugar Man" nusipelno apibūdinimo "pavyzdingas". Jis puikiai sukonstruotas (nenuspėjamas, jei žiūri nežinodamas istorijos), pribloškia įdomia ir meistriškai išdozuota muzika bei ryškių personažų galerija, nors tai - dokumentinis filmas.

Bet aš čia norėčiau labai glaustai pakalbėti apie kai kuriuos filmo (turinio) provokuojamus klausimus.

Jis neleidžia apeiti ar išvengti klausimo, kas _lėmė_ pagrindinio personažo Rodriguezo (ne)sėkmę. Ar pats filmas (nepainioti su filmo kūrėjais) pateikia atsakymą ar bent jau medžiagos atsakymui į tokį klausimą?

Šis klausimas vertas ilgo straipsnio, nes filmas gana subtiliai traktuoja šią temą.

Nors filmo kūrėjai pateikia daug nuomonių, iš kurių galima spręsti, kad R. talentas nerado sau vietos Jungtinių Valstijų muzikos industrijoje dėl šios industrijos atstovų bukumo ir godumo, dėl tuometės ekonominės konjunktūros (nepalankių rinkos sąlygų) ir galbūt dėl R. kilmės, filmas leidžia ieškoti ir įdomesnių atsakymų į klausimą, kas lemia talento (ne)sėkmę.

Siužetas sukonstruotas taip, kad "piktos lemties" istorija netikėtai virsta _lėmimo nesėkmės_ istorija: toms jėgoms ir faktoriams, kurie turėjo galutinai nulemti herojaus nesėkmę, nepasiseka jos nulemti galutinai, taip sakant.

Toks "siužeto" (ir "lemties") posūkis provokuoja klausimą: kokiu pagrindu - ir kam - mes priskiriame (ne)sėkmės determinacijos galią.

Tarkime, herojui "nepasisekė" dėl kilmės. Ką reiškia "nepasisekė" šiame teiginyje? Net jei būtų kalbama ne apie tiesioginę diskriminiaciją dėl kilmės, o apie tuometės auditorijos prietarus ir nusistatymą prieš "lotynų" kilmės atlikėjus - "nesėkmė" tuomet reikštų, kad būta šansų "patikti"/įtikti auditorijai, bet šiam konkrečiam muzikantui to nepavyko padaryti - jam "nepasisekė".

Bet taip pat "sėkmingai" galima teigti, kad ta R. "nesėkmė" visai nebuvo atsitiktinė; priešingai - galima pagrįstai manyti, kad ji buvo neišvengiama, todėl jai net netinka vardas "nesėkmė"; auditorijos rasizmas ir muzikos industrijos komercinis bukumas nėra momentinio aplinkybių žaismo rezultatas, o nuolatinės charakteristikos.

Bet tuomet turėtume kalbėti apie sistemos (determinacijos) nesėkmę - netgi klaidą "error" prasme - ir apie herojaus (neįvertintą) sėkmę: jam pavyko apeiti lemtingą determinaciją ir "prisikelti iš numirusių" (paralelinio pasaulio tema).

Atsitiktinumo mechanizmas persikelia į kitą sceną: toks siužetas - nepatyręs sėkmės viename kontekste, herojus triumfuoja kitame kontekste - leidžia suprasti, kad talento realizacija arba kūrybinė sėkmė yra ne individo sėkmės išbandymas neperkalbamų aplinkybių akivaizdoje, o "neperkalbamų aplinkybių" išbandymas - išbandymas, kuris tik dėl to ir yra įmanomas, kad tos aplinkybės niekada nieko iki galo negali nulemti.

Aplinkybėms "ne visada pasiseka" - o tai iš esmės reiškia, kad joms _visada nesiseka_ (visada gali nepasisekti, ty jos niekada nieko nenulemia galutinai), nes jos atsitiktinės ir laikinos.

Filmo pasakotojai pasakoja, kaip jiems pasisekė paneigti mitus apie herojaus galutinę lemtį ir legendą apie jo mirtį scenoje. Iš esmės tai pasakojimas apie lemties ir determinacijos mitologiją, kurioje tai, kas atsitiktina ir laikina, virsta "būtinybe ir neišvengiamybe".

Tai būdinga ideologinėms mistifikacijoms: pvz., diskriminacinės ideologijos (rasizmas etc) visada apeliuoja į "šventą raštą", amžinąsias vertybes, kraują ir dirvą ir pan. Rasizmas siekia paneigti savo laikinumą ir laikiną sėkmę.

Būtų galima išmėginti ir tokios interpretacijos sėkmę: šis filmas - apie kapitalizmo kaip sistemos laikinumą ir liberalizmo sėkmės ideologijos sėkmės laikinumą ir atsitiktinį pobūdį.