Provokacija ir tolerancija

Šį vakarą tapau provokacijos (kaip pasakytų Landsbergis) liudininku: 

būrys apsvaigusių rusų su būriu mažamečių vaikų ir blaiviai atrodančių moterų viešojo transporto stotelėje prie vyriausybės garsiai "varė ant Lietuvos", pvz., vienas iš jų skandavo: "Россия сила, Литва могила" (Rusija jėga, Lietuva kapas), taip pat šaukė "Все пидары" bei gynė keletą kitų panašių tezių. 

Stotelėje buvo daug žmonių, bet visi stoiškai toleravo šią saviraišką. Tik tokia viena etatinė močiutė, kuri prospekte nuolat kalbina visus iš eilės ir, kiek pamenu, paprastai laikosi požiūrio, kad anksčiau buvo geriau, šį kartą kiek netikėtai pareiškė (beje, kreipdamasi į mane), kad "geriau jau negrai čia gyventų negu tokie" ir "Lietuva nekalta, jei nemoki gyventi". 

Ji vienintelė narsiai replikavo tiems personažams, netgi pasitelkdama "necenzūrinę" leksiką. Tie net šiek tiek sutriko. 

Vėliau visas tas būrys sulipo į tą patį troleibusą kaip ir aš ir toliau "varė ant Lietuvos" bei bandė provokuoti keleivius. Visi viską stoiškai toleravo. 

Pagalvojau, jeigu aš taip skanduočiau man patinkančius šūkius ir kabinėčiausi prie keleivių, manęs, aišku, niekas netoleruotų.

Feisbukas kaip skalbimo mašina

Kanclerė, aišku, koketuoja. 

http://www.independent.co.uk/news/people/angela-merkel-on-facebook-its-nice-to-have-it-like-its-nice-to-have-a-decent-washing-machine-10301726.html

Gal ir galima teigti, kad egzistuoja "priklausomybė" nuo skalbimo mašinos, bet tai absoliučiai kitokia priklausomybė nei priklausomybė nuo socialinių tinklų. (Nors soc. tinklai, be abejo, yra smegenų plovimo mašinos.)

Nors dažniausiai moralizuojama apie tai, kad virtualusis bendravimas tampa "tikro" bendravimo pakaitalu (apie tai papamokslavo ir kanclerė bažnyčioje), toks moralizavimas tėra išsisukinėjimas, kai nenorima matyti sisteminių ir struktūrinių virtualaus socialumo prielaidų. (Panašiai DG moralizuoja apie "vaikų namus" — tarsi šie egzistuotų kažkokioje beorėje erdvėje, anapus kaupimo ir kontrolės sistemos.)

Virtualioji komunikacija yra esminis kapitalistinio komunizmo bruožas. Viena iš giliausių satisfakcijų, susijusių su virtualiąja komunikacija, yra galimybė _griebtis telefono_ (kad ką nors _papostintum_), kai susiduriama su kuo nors nesuprantamu, neaiškiu, kitokiu, nepriimtinu, nereguliariu, bjauriu, žiauriu, sukrečiančiu. Tai būdas atsikratyti nesuprantamumo įtampos. 

Na, o bulingo ir mobingo malonumai — tai čia savaime aišku, goes without saying. Su virtualiosios komunikacijos institucionalizavimu socialinė pažanga tapo absoliučiai neatskiriama nuo patyčių, kontrolės ir autoritarinio disciplinavimo. Neatskiriama. Socialinė rinkodara ir priklausomybė nuo "láikų" yra neišvengiama ir neapeinama kaip mirtis.