Kodėl Garliava nėra mano svajonių sala (papildyta)

Lietuvoje menkai žinomos disciplinos - kultūrinės kriminologijos specialistai yra pažymėję, kad dažnai nusikaltimai - ypač įspūdingesni, rezonansiniai - virsta ekranu ar scena, į kurią žmonės projektuoja (perkelia) savo nerimą, baimes bei pyktį.

Klasikinis pavyzdys čia - serijinio žudiko figūra. Liguistas dėmesys serijinio žudymo fenomenams, kurie sudaro be galo mažą visų nusikaltimų nuošimtį, aiškintinas tuo, kad žudikas maniakas įkūnija engiamų žmonių nerimą dėl sisteminės ("serijinės") valstybės prievartos jų atžvilgiu (skurdas, karai, nelygybė). Bet kartu serijinio žudiko figūra tą prievartą neutralizuoja ir psichologizuoja: politinių problemų nelieka, kai sisteminė prievarta paverčiama "individualiu psichopatijos atveju". Tuomet ir problemų sprendimas atrodo labai paprastas: sušaudyti blogio įsikūnijimą, pašalinti psichopatą - štai sprendimas.

Kitaip tariant, tokiu būdu sisteminės socialinės ekonominės ir politinės prievartos problemos kartu (tuo pačiu judesiu) ir pripažįstamos, ir neigiamos. Šį neigiantį pripažinimą arba pripažįstantį neigimą daktaras Freudas vadino Verneinung, psichologiniu NE, kurį mažylis taria sau matydamas, kad motina neturi varpos.

Kaip visa tai pritaikyti Drąsiaus Kedžio istorijos pagimdytam "judėjimui" ir su juo susijusiems įvykiams Garliavoje?

Kedofilais praminti Kedžio gerbėjai jo istoriją pateikia kaip "pedofilijos dramą".

Nevengdami plataus masto apibendrinimų, kedofilai save pačius (kaip "Lietuvos atstovus") apibūdina kaip prievartos ir neteisybės aukas, o tos prievartos šaltiniu skelbia pedofilų klaną.

Ši pozicija verta atidaus perskaitymo. Čia konkrečios šeimos drama pakylėjama į tokias alegorines aukštumas, kad virsta Tėviškos Valdžios žaginamos Liaudies drama. O valdžia yra ne kas kita kaip teisėtos prievartos monopolis.

Taigi čia esama politinės potekstės, "pripažįstama" sociopolitinė prievarta.

Kita vertus, ši potekstė niekuomet taip ir neišlenda iš potekstės, nes visa tai siūloma suprasti paraidžiui, kaip konkrečios šeimos, esą nukentėjusios nuo pedofilų klano, tragediją.

Kitaip tariant, sisteminio išnaudojimo problemos šiame scenarijuje virsta šeimos drama, o teisėtos valstybinės prievartos problemos virsta "pedofilų klano grėsme".

Daugelis komentuotojų mano, kad kedofilų judėjimo "sėkmę" (populiarumą) lemia tai, kad jie manipuliuoja "vaikų saugumo" korta, kuri jaudina visus be išimties. Su tokia nuomone sunku sutikti:

vaikų saugumas niekam nerūpėjo mažiausiai 18 metų, nors siaubo istorijos šia tema pasakojamos nuo pat nepriklausomybės atgavimo.

Už vaiko teisių apsaugą atsakingos tarnybos daugelį metų kartojo, kad vaikus mušantys, prievartaujantys ir žaginantys tėvai, "artimieji", įtėviai, giminės, sugyventiniai yra nepakeliamas iššūkis valstybei.

Tipiška istorija: tėvo ilgą laiką žaginta mergaitė po "apžiūros" valstybės įstaigoje grąžinama mylinčiam tėvui.

Taip nusišalindama ir susilaikydama, valstybė, galima sakyti, perleidžia, "deleguoja" savo turimą teisėtos prievartos monopolį Tėvui-Žagintojui.

Prie smurto ir seksualinės prievartos kultūros daug prisidėjo įstatymai, labai palankūs namuose smurtaujantiems vyrams. Teismų sprendimais iš tokių namų iškeldinamos moterys su vaikais, o ne smurtautojai.

Pastaruoju metu girdime apie vaikų grobimą ir seksualinį išnaudojimą užsienyje, patyčių ir seksualinės prievartos kultūrą mokyklose ir internato tipo įstaigose.

Ne veltui net vyriausias prokuroras linkęs šlapintis į kelnes, kai išgirsta apie "vaikų namų auklėtinius su plytomis rankose". Valstybė ne tik nedidina investicijų į tyrimus, prevenciją ir kvalifikacijų kėlimą, bet ir baigia sunaikinti turimus prevencijos instrumentus ir socialines paslaugas.

Žiniasklaida pranešė, kad Garliavoje prie Kedžių namų susirinkę žmonės tikrino atvykstančių valstybės įstaigų atstovų dokumentus ir sprendė, ką įleisti, o ko - ne. Taigi šiuo atveju irgi akivaizdus valstybinio suverenumo "delegavimas" tam tikrai grupei, o plačiau imant - "teisingumą įgyvendinančiai" miniai.

Taip pat būtina turėti omenyje, kad pedofiliją skatina (drąsina) ankstyva mergaičių (hetero)seksualizacija šeimoje ir mokykloje - vadinamasis "rengimas motinos vaidmeniui". Mergaitės nuo mažens pratinamos suprasti, kad būdamos gražios, meilios ir mokėdamos patikti, jos sulauks "teigiamų" vyrų reakcijų. Kitaip tariant, pati tradicinė Lietuvos kultūra pateisina, sankcionuoja "gerąją pedofiliją".

Nenuostabu, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas legalus "sutikimo amžius" - kada vaikas jau "pajėgus" duoti sutikimą lytiškai santykiauti - yra 14 metų.

Nenuostabu ir tai, kad teikdama siūlymą padidinti sutikimo amžių iki 16 metų, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė yra priversta kartu kelti klausimą apie legalų santuokos amžių:

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė iš esmės pritarė atskirais projektais siekiamam tikslui – įtvirtinti aiškią amžiaus ribą - 16 metų, nuo kurios nepilnametis asmuo galėtų duoti sutikimą dėl lytinio santykiavimo. ... Vaiko teisių apsaugos kontrolierė iš esmės pritaria, kad turi būti peržiūrėta ir pakelta žemutinė santuokinio amžiaus riba. .... 14 metų vaikai dar per jauni tuoktis .... (2009 m. ataskaita, 33 psl.)

Žodžiu, Lietuvos kultūra kankinasi svajodama kaip nors atskirti gerąjį pedofilą nuo blogojo pedofilo, t.y. Tautos reprodukcijai naudingą "labai jaunų mamyčių" meilę nuo pavojingos pedofilijos (ūsuotas iškrypėlis krūmuose). Deja, jų atskirti neįmanoma.

Nenuostabu ir tai, kad daugumą pedofilijos incidentų sudaro vyrų seksualinės prievartos prieš mergaites atvejai.

Tokios reakcijos kaip Garliavos stiliaus kedofilija leidžia politikams išvengti pareigos spręsti sistemines problemas (pvz., kaip turi būti organizuotas vaiko teisių užtikrinimas, prievartos prevencija ir kiek lėšų būtina skubiai investuoti į socialines paslaugas vaiko teisių srityje).

Tokie skandalai tampa dūmų uždanga, kuria prisidengę valdantieji konservatoriai su "krikščionimis demokratais" gali toliau sėkmingai naikinti socialinių paslaugų sistemą ir viešąjį sektorių apskritai (arba, kaip pažymėjo Kasparas P., prastūminėti nešvankias Darbo kodekso pataisas).

Kurstant abstrakčią anti-pedofilinę ir "antisisteminę" isteriją, sociopolitinės prigimties nerimas paverčiamas fantastine "keršto drama", kurioje vaikas, o iš tikrųjų grėsmingai nusiteikę dėdės "ginasi" nuo "pedofilės motinos" ir kitų pavojų.

Kedofilijai būdinga tai, kad neaiškumas ir netikrumas čia virsta absoliučiu aiškumu ir fanatiška "tiesa". Sisteminis blogis - teisinės prievartos problemos - čia paverčiamos suasmenintu, veidą ("ūsus") turinčiu pavojingu priešu.

Su Seimo narių pagalba galbūt tikimasi plėsti "išimties darymo" galimybes, įteisinti teismo apėjimo/tiesioginio teisingumo praktikas, gerinti sąlygas šmeižtui - politinės kontrolės įrankiui.

Šiame kontekste neo-naciukų organizacijos finansavimas per ministeriją (t.y. valstybinis palaiminimas) neatrodo nei atsitiktinis, nei "išimtinis".