ketvirtadienis, kovo 05, 2009

Rinkos erotika

Daugumoje meilės romanų be perstojo plepama apie kerus, apsvaigimą ir kitokią intoksikaciją. Ir apie iškreiptą pasaulio vaizdą, erotinio objekto idealizavimą bei kitas patologijas ir klaidas.

Kita vertus, meilės šneka visuomet yra be galo blaivi. Visi puikiai, net atmintinai žinome, kad meilei jokių žodžių negana”. Jokie sakiniai negali perteikti meilės.

Taigi meilės romanai ir jų autorės/-iai puikiai suvokia savo pasakojimų bejėgiškumą ar net nepajėgumą. Bet jiems tai ne problema! Priešingai: tai ir yra neišsenkamas erotinis šaltinis, visų „serialų“ variklis.

Rousseau personažė meilės laiške rašo:

Meilė yra ne kas kita kaip iliuzija: ji pati sau susikuria pasaulį; apsupa save objektais, kurie neegzistuoja... O kadangi visus jausmus meilė paverčia vaizdiniais, tai jos kalba visuomet perkeltinė.

Šis meilės dienoraštis, kaip matome, neturi iliuzijų dėl savo pajėgumo perteikti” meilę žodžiais. Jis sako žodžius apie meilę (gal ir meilės žodžius), bet iš tikrųjų kalba apie tai, ko neįmanoma pasakyti.

Tai būdinga alegorijoms, tokioms kaip šio blogo viršelyje pavaizduota Angelina su svarstyklėmis.

Iš vaikystės prisimename, kuo intriguodavo pasakėčios. Iš jų pasakojimo neįmanoma atspėti, koks bus moralas. Todėl pabaigoje visos pasakėčios pereina prie pamokymų. Pasakėčios žino apie savo nepatikimumą.

Panašiai ir meilės pasakojimuose: kadangi jokie žodžiai negali išsakyti to jausmo”, čia pilna visokių raginimų, moralizavimų, maldų, padėkų, pažadų ir prakeiksmų. Tai iki skausmo pažįstama iš meksikietiškų serialų.

Tokiu būdu meilės pasakojimai siekia pelnyti autoritetą tarp skaitytojų ir žiūrovų. Nepaisant visko, širdis vis tiek supranta kitą kenčiančią ir mylinčią širdį, ar ne?

Taip ir vyniojasi sekama seka: serialas, pasakojimas, pasaka, pasakėčia su užuomazga, kulminacija ir atomazga, įžanga, išvadomis ir moralu.

Visokie reikalavimai, grasinimai, moralai ir horoskopai geri tuo, kad jie tik žada išsipildyti ateityje, kitoje serijoje.

Laisvoji rinka, mon amour

Nors kapitalizmo ideologiją ištiko krizė, jos sraigteliai dar iš inercijos sukasi.

Ji apibūdinama kaip „drakoniška filosofija”, paramstyta keliomis metaforomis: rinka kaip visa lemiantis Dievas; „nematoma ranka”; ir „pajėgiausiųjų išlikimas”, lūzerių pražūtis.

Lietuviškuose propagandiniuose tekstuose laisvoji rinka iškyla kaip erotinis objektas: teisingumo ministro Šimašiaus žodžiais, „iš tikrųjų laisvosios rinkos grynuoju pavidalu nėra ir nebus”.

Anot buvusio Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus, „rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį”. Geriausiu atveju įmanoma „pasiekti tik santykių, labiau panašių į rinką”.

Pavyzdžiui, laisvoji rinka turėtų skatinti žmonių iniciatyvą – bet ją slopina. Turėtų klestėti konkurencija – bet klesti monopolijos. Turėtų daugėti laisvės – bet daugėja priespaudos ir išnaudojimo. Verslininkai turėtų nekęsti valdžios kišimosi – bet patys kreipiasi į valdžią paramos arba kovodami su konkurentais – ir t.t.

Tokia Vainienė anksčiau manė, kad valstybės parama verslui – “tai kaip narkotikas, kaip kvaišalas, perdozavimas – mirtinai pavojingas. … Išmėgini pasisvaiginti … – ir gana, daryk pertrauką. Atstatyk sveikatą... Jei jūs, būdami laisvosios rinkos šalininkai, manote kitaip ir svaigstate imdami valdiškus pinigus, gerai pagalvokite, ar esate savo vietoje!”.

Taigi, panašiai kaip meilės serialuose, laisvosios rinkos neįmanoma nusakyti žodžiais: štai ta pati Vainienė barasi: „diskusijas ekonomikos tema nuodija žodynas, paveldėtas iš komunistinės praeities”.

Jauni žmonės turi įdomių minčių, tačiau... negali jų perteikti: Šimašiaus barasi: “ypač gaila, kad į stereotipų gniaužtus papuola jauni, dar tik studijuojantys žmonės”.

Problemėlė ta, kad kur pažiūrėsi, niekur rinka ne laisva ­- visur kažkokie „dviejų sistemų – rinkos ir centrinio planavimo – mišiniai, kurių sudėtis priklauso nuo laiko ir vietos aktualijų, madų ir skonių”.

Todėl, kaip kokie teologai, laisvosios rinkos propaguotojai tik viską neigia 24 valandas per parą – ir pranašauja galą: „laisvosios rinkos idėjoms atstovaujantys institutai turi daug darbo parodyti visuomenei dabartinių pensijų, sveikatos ir švietimo sistemos neišvengiamą žlugimą”.

Laisvosios rinkos idealams ištikimi piliečiai privalo nekreipti dėmesio į savo kančias ir netektis, absurdą ir neaiškumą. Priešingai – nusiteikimas kančiai ir aukai yra ištikimybės įrodymas. Kaip rašo Šimašius: „Dauguma žmonių tiesiog bijo ,laukinio’ kapitalizmo. Tačiau tai – emocinė sąvoka”.

Jau žinome, kad „rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį”. Todėl reikia džiaugtis tuo, ką turime. Pavyzdžiui, tokia Steponavičienė siūlo gėrėtis tuo, kad „negalėjimą apsirengti, panašu, yra išsprendusi rinka, pateikdama pigių dėvėtų rūbų alternatyvą”. (Įdomu, ką čia reiškia žodis „panašu”?)

Žodžiu, visos problemos virsta „gerais ženklais”. Vainienė šiandien dejuoja dėl šešėlinės ekonomikos, bet dar vakar ji teigė, kad šešėlio egzistavimas gali būti „geras ženklas” ten, kur laisvosios rinkos dar nėra (Baltarusijoje).

Ir nors rinka „grynuoju pavidalu“ neegzistuoja, jai vis tiek „reikia leisti laisvai veikti“.

Todėl laisvosios rinkos sirgaliai po įžangos visada iškart pereina prie dvasinių pamokymų, kleboniškų pabarimų, pasmerkimų, sugėdinimų ir pagyrimų. Pavyzdžiui – apie „pagrindinius paklydimus [koks žodis!], kurie nuolat lydi laisvosios rinkos kritikus”.

Didžiausia problema laisvajai rinkai yra „atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori”. Kadangi jų atskirti neįmanoma, bet kokia valstybės parama yra žalinga. Jei dar nežinai, tai užsirašyk ant kaktos, kad „už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats”.

„Padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan. – visa tai griauna visuomenės moralę, o tiesioginės paramos priemonės skatina žmones tapti skurdžiais”, – moralizuoja viena profesionali rinkos propaguotoja.

Guoda Steponavičienė, „Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti”

Remigijus Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”

„R.Vainienė šokiravo baltarusius, patarusi plėtoti šešėlinę ekonomiką”

1 komentaras:

  1. Imk ir skaityk:

    http://en.wikipedia.org/wiki/Mutualism_(economic_theory)

    http://www.mutualist.org/

    http://mutualist.blogspot.com/

    Taip, nereikia painioti laisvosios rinkos su kapitalizmu", nereikia... O tai jau vemti norisi nuo šito šūdo, rimtai.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.