antradienis, sausio 13, 2009

Porno chic

Porno šik Pornografija kaip agitacija

[Projektui „Fotografija“]

Agitacija (pr.), 1. raginimas masių pasireikšti viešame socialiniame ir politiniame gyvenime … ; 2. tam tikrų idėjų skleidimas arba dirvos parengimas toms idėjoms skleisti; 3. kurstymas, traukimas, savo idėjoms šalininkų ieškojimas. (Tarptautinių žodžių žodynas, 1936)

The term "porno chic" was first used in the early 1970s to describe the wave of pornographic movies like Deep Throat … that appeared in mainstream moviehouses of the United States for the first time. … For a period of two or three years it was fashionable to watch and discuss such films. … Actress Linda Lovelace once stated at that time that she believed that the porn industry would merge with the mainstream film industry. (Wikipedia)

... the proximity of sexual organs to those of elimination ... . Hustler’s favorite joke is someone accidentally defecating in church. (Laura Kipnis)

Pornografija – pavyzdinis vaizdinės manipuliacijos atvejis. Ne tik tuo atžvilgiu, kad joje itin dažnai pasitelkiamas retušavimas ir kitoks manipuliavimas vaizdu, bet pirmiausia ta prasme, kad visų žanrų ir formų pornografija visuomet buvo kaltinama žalingu poveikiu. Sakoma, kad pornografija propaguoja tam tikrą gyvenimo būdą. Ką ir kaip propaguoja pornografija, už ką ji agituoja ir kuo manipuliuoja? Per pastaruosius 30 metų, ypač skilus feministiniam judėjimui, į šiuos klausimus buvo pateikta begalybė prieštaringų atsakymų.

XX amžiuje pornografija suvaidino neeilinį vaidmenį viešojoje arenoje. Paminėsiu du momentus: pornografijos vaidmenį debatuose apie žodžio ir saviraiškos laisvę („galiausiai ne kas kitas, o pornokaralius Larry’is Flyntas – ne kairė, ne avangardas – negrąžinamai išplėtė politinio kalbėjimo parametrus“ [Kipnis, 1992, 234]) ir feministinio judėjimo skilimą (antrosios feminizmo bangos pabaigą), kurį lėmė priešiškų feminisčių stovyklų susirėmimas dėl pornografijos.

Neįmanoma paneigti feminisčių nuopelnų aiškinant pornografijos kaip manipuliacijos reikšmę. Tačiau daug sunkesnis uždavinys pasirodė esąs klausimas apie pozityvią pornografijos reikšmę. Didžiausias iššūkis sex-positive feministėms ir kitiems, mėginantiems paaiškinti pornografijos socialinį politinį vaidmenį bei jos santykį su liberaliaisiais idealais, – kaip nusakyti pornografijos turinio santykį su jos socialiniu vaidmeniu. Kitaip tariant, kaip pornografijos manipuliacija susijusi su jos agitacinėmis galiomis?

Nors pornografijai labai tinka posakis „kažkas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, ar iš antro žvilgsnio įmanoma pačiose pornografinėse scenose įžvelgti ką nors, kas paaiškintų, tarkime, pornografijos kultūrinį ir politinį vaidmenį demokratijos procese? Ko siekė Larry’is Flyntas, kas mėnesį veltui siųsdamas po Hustler egzempliorių kiekvienam Kongreso nariui? (Teismas pripažino, kad Konstitucija neleidžia to uždrausti.) Ko jis būtų pasiekęs, jei būtų įgyvendinęs savo sumanymą rodyti pornoklipus prezidento rinkimuose, kur dalyvavo kaip kandidatas? Kodėl liberalizmo klasikas Ronaldas Dworkinas kėlė klausimą, ar mes turime teisę į pornografiją?

Feministinio porno kūrėja Audacia Rey, pasisakydama dėl money shot scenų pornofilmuose (taip vadinamos scenos, kai veikėjas išlieja sėklą sekso partnerei ant veido), teigia, kad jokie vaizduojami sekso veiksmai nėra savaime blogi, nes viskas priklauso nuo konteksto. Tuo metu alternatyvaus porno kūrėjos Erikos Lust nuomone, pati teisingo ir neteisingo sekso idėja yra absurdiška. Demokratinė pornografijos misija – „reprezentuoti moterų fantazijas ir troškimus – visus įmanomus“. „It’s feminist to suck dildos, but it’s not feminist to suck cocks??? Come on!” – rašo filmo Five Hot Stories for Her autorė.

Audacia Ray nemano, kad „etiška(-s) ir tvirtų politinių įsitikinimų pornografė(-as)“ yra nesąmonė. Esą tokie pavyzdžiai kaip režisierės Furry Girl veganų ir vegetarų porno (ieškok VegPorn) bei kiti „jauni, technologiškai pasikaustę idealistai“, kurie pasitelkė internetą „norėdami kurti savo sex-positive kultūros vizijas“ anapus privalomo porno protokolo, rodo, kad permainos produkcijos pusėje gali radikaliai pakeisti pornovaizdo prasmę, net jei jis atrodo toks pat.

Kiti įdomūs pavyzdžiai – kontroversiška Suicide Girls tinklavietė, propagavusi nuogumą kaip moterų įgalinimo priemonę; anti-kapitalistinių aktyvistų kolektyvas Sharing is Sexy, dovanojantis savo produkciją, pagamintą pigiausiomis priemonėmis, panaudojant ne pagal paskirtį universitetų ir kitų darboviečių resursus.

Kaip jums tokia tezė: savo utopiniu aspektu pornografija agituoja prieš individualistinę kūno koncepciją, kuri pateikia kūną kaip izoliuotą uždarą vienetą ir draudžia jam dalyvauti fluidų mainuose su kitais kūnais bei neleidžia socialinės malonumo patirties, kūnų ir malonumų jungčių ir mainų? Taip Carla Freccero (1999) kalba apie socialinius judėjimus, kurie „have adopted the erotic as their domain of struggle“, bet tai visai tinka ir pornografijai. Pornografija savaip prisideda prie pastangų kūnus ir malonumus padaryti prieinamus demokratijai.

Feministinio judėjimo prieš pornografiją atstovės teigė, kad pornografija prilygsta prievartavimui (porn is the theory, rape is the practice), ir agitavo už jos ribojimus ir draudimą. Sex positive feministės pasipriešino tokiai interpretacijai, propaguodamos pozityvų požiūrį į šią kūrybos ir saviraiškos formą. Iššūkis pozityvaus požiūrio advokatei – paaiškinti pornografijos gerumą neignoruojant jos esminių aspektų ir savybių, tokių kaip paskirtis (uždegti aistrą arba būti dirgikliu masturbuojantis), paprastumas (jokių meninių ar politinių pretenzijų), neturiningumas, nenaudingumas ir t.t.

Chrestomatiniame tekste apie žurnalą Hustler Laura Kipnis mini pornografijos priešių argumentą, kad masturbacija “skatina (promotes) politinį kvietizmą” (Kipnis, 1992, 223). Anot žodyno, kvietizmas – tai „abejingumas gyvenimo įvykiams, veiklos atsisakymas, vidinės ramybės siekimas; religinė etinė koncepcija, propaguojanti pasyvumą, visišką atsidavimą dievo valiai“. Pati Kipnis, solidarizuodamasi su moterimis, kurios mėgsta pornografiją (kaip antai, S/M lesbietėmis), žurnaloHustler pasiekimą įžvelgia tame, kad oponuodamas esą mirtinai nu-retušuotam ir pro vazeliną regimam Playboy kūno etalonui, taip pat Penthouse estetikai (moters genitalijos kaip objets d’art), Hustler sukūrė neįveikiamai materialų, atkakliai vulgarų, dujų sklidiną ir išskyromis besitaškantį kūną – “nenuilstamai besipriešinantį buržuazinių manierų ir papročių jungui ... – kūną, gresiantį pratrūkti bet kurią akimirką” (225).

Tokios išmatų ir išskyrų reprezentacijos agitacinį veiksmą sudaro alegorinis procesas, leidžiantis vaizdą perskaityti kaip raginimą “šik ir dėk skersą ant (smulkiaburžuazinės) moralės”. Šiuos pornografinės reprezentacijos judesius Kipnis aiškina kaip nukreiptus prieš buržuazinį politikos projektą – kontroliuoti ir valdyti kūną, pajungti kitų kūnus. Kontrolei nepavaldaus ar kontrolės netenkančio kūno motyvas įgyja politinę potekstę. Žemos kūniškosios funkcijos tampa žemųjų socialinių klasių tropu. Nešvankumas (žema kultūra, š...) tampa dominuojančios ideologijos kritika, nukreipta prieš hegemonišką kultūrą reprezentuojantį glotnaus paviršiaus klasikinį kūną be angų, taip pat prieš klusnios, ramios ir blaivios darbo jėgos idealą.

Kūno protrūkio grėsmė ir laukimas veikia kaip užuomina į klasinės hierarchijos nestabilumą ir įtemptas policines pastangas slopinti žemųjų kūnų – minios – proveržio grėsmes. (Smulkia)buržuaziniame universume vienintelis legalus kūno išskyrų pavidalas – ašaros.

Dėl pornografijos tvirkinamojo pobūdžio išlieta nemažai ašarų. Tačiau pornografija yra nevienareikšmė, nes teikia ne vieną poziciją identifikuotis. Antai heteroseksualios orientacijos moteris gali jaudinti gėjų pornografija (plg. moterų kuriamą gėjų porno moterims: ieškok slash fiction); jos taip pat gali tapatintis su vyro pozicija heteroseksualaus porno atveju. O Slavojaus Žižeko požiūriu, porno

žiūrovas tapatinasi [visai] ne su moterį pisančiu vyru. Moteris paprastai vaizduojama kaip ekshibicionistiškas subjektas, visiškai patenkinta tuo, ką daro, ir tuo, kad to veiksmo metu yra stebima stebėtojo, o tai gyvas kontrastas vyrui, kuris paverstas tik beveidžiu moters pa(si)tenkinimo instrumentu. … Žiūrovas tapatinasi toli gražu ne su aktoriumi vyru, o su trečia implikuojama pozicija, būtent – grynu žvilgsniu, stebinčiu visiškai patenkintą moterį. Žiūrovo pasitenkinimas yra grynai reflektyvaus pobūdžio: jis kyla iš suvokimo, kad moteris gali būti visiškai patenkinta patirdama falinį malonumą. (Žižek Reader, 1999, 92)

Tuo pat metu pornografija pasirodo esanti sudėtinga klasinio antagonizmo ir tapatinimosi medija. Pavyzdžiui, ankstyvajame Hustler (pradėtas leisti 1974 m.) klasinis priešiškumas buvo viena iš pagrindinių auditorijos jaudinimo taktikų. Čia gausu bezdančių milijonierių, apsišikusių politikų ir išnaudojamų turtuolių.

Bezdėjimas, žinoma, simbolizuoja kūno nepavaldumą ir socialinio autoriteto, privačios nuosavybės bei viešosios erdvės gadinimą, antisanitarinį išpuolį prieš valymosi ir gryninimosi pastangas. Taršą propaguoja visų kūno išskyrų vaizdiniai: šlapimas, išmatos, sperma, menstruacijų kraujas. (Hustler dažnai kėsinosi į socialinį akademinės bendruomenės – buržuazijos pakalikų – autoritetą [Mokslų daktaras – žmonai: “Eat your pussy? You forget I have a Ph.D.”] (cit. Kipnis, 1992, 228).

Seksas čia parodomas kaip komerciniai mainai, tarnavimas galiai ir prestižui (studentės verčiamos mylėtis su profesoriais už pažymį, viršininkai manipuliuoja pavaldinėmis, gydytojai – pacientėmis ir t.t.).

Tačiau toli gražu nėra akivaizdu, kad tokia klasiškai susipratusi pornografija kelia kokią nors grėsmę kultūrinės buržuazijos hegemonijai. Kaip taikliai pažymi Marcas Jancovichius, daug rimtesnė grėsmė jos autoritetui glūdi Playboy įsteigtame standarte, kuris reprezentuoja smulkiosios buržuazijos (žemesniosios vidurinės klasės) pretenzijas.

„Politiškai įsitvirtinusi buržuazija, kaip klasė, nebejaučia reikalo saugoti ir privilegijuoti klasikinį kūną. Groteskiškas kūnas seniai tapo neatsiejama buržuazinės estetikos dalimi“ (Jancovich, 2001b). Kitaip nei avangardinė pornografija, kuri pozuoja kaip estetinė vertybė, tie nešvankybių žanro kūriniai, kurie nori išlikti nešvankūs, bet kartu būti kultūringi, yra didžiausias pavojus kultūrinei buržuazijai: smulkusis buržua pernelyg pamaldžiai žiūri į aukštąją kultūrą ir, mėgindamas ją mėgdžioti ir perimti, nejučia (ir netyčia) griauna hierarchines perskyras, maišydamas aukšta ir žema.

Playboy buvo puolamas iš visų pusių ne tiek dėl „eretiškos žmogaus doktrinos“ (pasak vieno teologo), kiek dėl to, kad esą nežino savo vietos (nenori būti tik paprasta pornografija) (Jancovich, 2001a).

Naujausios tendencijos pornografinių ir gyvenimo būdo žurnalų rinkoje (Men Only, Bizarre, Razzle, FHM, Loaded, GQ, Men’s Health, Jack, Attitude, Mayfair) vaizdžiai iliustruoja šią tendenciją. Soft-core ir netgi gyvenimo būdo žurnalai vyrams perima visa daugiau konvencijų iš hardcore pornografijos ir down-market tradicijų, įpakuodami tai kaip porno-chic (stilingą formatą, kur susilieja gyvenimo būdo ir sekso temos) arba nostalginį retro-citavimą (retro-cool).

Akivaizdžiausiu (smulkia)buržuazinio kapitalistinio drausminimo objektu šiame postmodernistiniame pornopasaulėvaizdyje lieka vyro kūnas. Jis vaizduojamas kaip mechaninis prietaisas, valdomas (s)ekspertų (Attwood, 2005, 87). Geismo tenkinimas rodomas kaip susvetimėjimo smelkiamas fizinio darbo procesas. Pornovyras niekuomet nerodo nė ženklo malonumo ar pasitenkinimo. Jis rūstus ir nebylus, susikaupęs triūsia.

Ir švelnesnėje, ir šiurkštesnėje masinėje porno neliečiami lieka pora tabu: vyro kūnui neleidžiama virsti erotiniu apžiūrinėjimo objektu; vyro kūnas lieka uždaras, neleidžiantis įsiskverbimo (Attwood, 2005, 87).

Hustler groteskiško porno tradicijos tęsiantys žurnalai Bizarre, FHM, Maxo Hardcore’o, brolių Farrelly’ių filmai, net Jackass televizijos laidos sietinos su sena sadistine vyriško kūno vaizdavimo tradicija, įkvėpta dviejų tūkstančių metų senumo Vakarų tradicijos vaizduoti fiziškai sužalotą nuogą vyrą kaip ikoną. Šis reprezentacijos režimas leidžia vaizduoti vyrišką kūną tik kankinystės, baudimo, žalojimo ir skrodimo kontekste. Žvilgsniui čia keliama sąlyga žvelgti su baime, neapykanta, pasibjaurėjimu arba agresija (Attwood, 2005, 90).

Seksas šiame asketiškame pasaulėvaizdyje virsta juodu darbu, planingu triūsu siekiant konkretaus tikslo. Čia akivaizdus prieštaravimas tarp postmoderniojo seksualinio etoso (sekso išvadavimas iš reprodukcijos; seksas kaip poilsis ir saviraiška; geismo demokratizacija; demokratinis abipusis interesas…) ir (vyro) kūno instrumentalizavimo.

Ar gali (kitokia) pornografija agituoti prieš (tokią) pornografiją (arba už pajungto kūno išvadavimą)? Viena pornotradicija prieš kitą? Kodėl ne, jei pornografija galėjo pati save demonizuoti – nuo pat pradžių ir tiesiogine prasme, pavyzdžiui, 1975 m. filme Angel Above Devil Below (mergina masturbuodamasi prisišaukia patį Šėtoną...).

Dedant daugtaškį pažymėtina, kad visoms polemikos pusėms nemaloniausias yra klausimas apie natūralumą. Jeigu kai kurie vaizdai atrodo natūraliau nei kiti, tai logiška manyti, kad natūralumas yra tam tikras (at)rodymo būdas, vaidyba. Pornografija, galima sakyti, propaguoja tokį požiūrį. Seksas nebūtinai rodo atlikėjo seksualinę tapatybę (pavyzdžiui, heteroseksualaus porno aktorius gali būti homoseksualus; celibato besilaikantis kunigas gali būti heteroseksualus – ir t.t.). Partnerystės atlikėja(-s) gali būti brutaliai išnaudojamas arba moralinio imperatyvo verčiamas atlikti savo vaidmenį.

Šaltiniai

Feona Attwood (2005). “‘Tits and ass and porn and fighting’: Male heterosexuality in magazines for men,” International journal of cultural studies, Volume 8(1), 2005. 83–100.

Carla Freccero (1999). Popular Culture: An Introduction. New York: New York UP.

Mark Jancovich (2001a). “Placing Sex: Sexuality, Taste and Middlebrow Culture in the Reception of Playboy magazine,” Intensities: The Journal of Cult Media, Two.

Mark Jancovich (2001b) “Naked Ambitions: Pornography, Taste and the Problem of the Middlebrow”, Scope: An Online Journal of Film Studies, June, 2001.

Laura Kipnis. “(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading Hustler,” R. Guins and O. Z. Cruz, eds. Popular Culture: A Reader. London: Sage, 2005. 223–240.

The Žižek Reader (1999), eds. E. Wright and E. Wright. Oxford, UK and Mass., USA: Blackwell.

1 komentaras:

  1. Oho... super straipsnis... ir dar su šaltiniais :) Ir pritaikyti būtų galima, pavyzdžiui, politinei agitacijai. Būtų žymiai lengviau apsispręsti, už ką balsuot, ir visas seimas atjaunėtų kaip mat :)

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.