celibato kultūros blogas

Žmonės, darantys iš Lietuvos seksą

2010-06-23T11:22:00.014+02:00

Pagaliau mus pasiekė reprezentatyvokos Lietuvos gyventojų apklausos apie Sekso partiją rezultatai. Juos paanalizuosime kitame įraše.

Tyrimų ir konsultacijų įmonė „Synopticom Ad Research“ 2010 m. birželio 8-16 d. atliko Lietuvos 5 didžiųjų miestų populiacijos (nuo 18 m. iki 55 m. amžiaus) apklausą internetu.

Apklausos imtis: 340 respondentų. Respondentai iš duomenų bazės atrinkti atsitiktinės, kvotinės atrankos būdu; imtis formuota reprezentatyviai pagal šias socialines-demografines charakteristikas: 1) amžius; 2) lytis; 3) gyvenamoji vieta, gyvenamosios vietos tipas (dydis).

Tyrimo rezulatatai:

„Kokia pirma mintis, asociacija Jums kyla, pamačius šį pavadinimą: „Lietuvos sekso partija“?“ (proc. nuo visų apklaustųjų, N = 340) [Paliesk, kad padidėtų]

Kiti atsakymai: „Kažkokia, kažkieno reklama, reklaminis triukas“ (1,2 proc.), „Įdomu, įdomi partija“ (1,2 proc.), „Svingeriai“ (1,2 proc.), „Žmonės liberaliai nusiteikia sekso klausimais, nesidrovintys apie tai kalbėti, gal net parodyti“ (1,2 proc.), „Prostitucija, moterys plaštakės, prostitučių partija“ (1,2 proc.), „Popsas, populistiška, dar viena populistiška partija“ (0,9 proc.), „Artėja pasaulio pabaiga, kur eina pasaulis…“ (0,9 proc.), „Nerimta. Neaišku, kokius politinius klausimus spręs“ (0,9 proc.), "Creazy" kompanija, keistuoliai, kažkas keisto“ (0,9 proc.), „Iškrypėliai“ (0,9 proc.), „Gera, naudinga nauja partija, jėga“ (0,9 poc.), „Tie, kurie per daug susirūpinę seksu, rūpinasi tik seksu“ (0,9 proc.), kt.

Kodai	2. Kaip Jūs vertintumėte, jei šiuo metu iš tikrųjų būtų įkurta politinė partija pavadinimu „Lietuvos sekso partija“?	Paminėjusių sk.	%
	Gera idėja, Lietuvai reikėtų tokios partijos	8	2,4%
	Blogiau nebus, tokia partija nebūtų blogesnė nei esamos partijos	50	14,7%
	Tai galėtų būti tik pokštas, realios tokios partijos neįsivaizduoju	135	39,7%
	Absurdiška idėja, nesąmonė	106	31,2%
	Nesuprantu, ką seksas turi bendro su politika	90	26,5%
	Lietuvai tokia partija šiuo metu nereikalinga	24	7,1%
	Lietuvai tokia partija būtų žalinga	13	3,8%
	Tokia partija man būtų nepriimtina dėl moralinių priežasčių	34	10,0%
	Tokia partija darytų neigiamą poveikį nepilnamečiams	40	11,8%
	Neturiu nuomonės	5	1,5%
2	Maniau, didesnės gėdos Lietuvai nei Valinkso partija negali būti - klydau	1	0,3%
3	Kad jau tokia partija yra, tiksliau - partijų koalicija	1	0,3%
4	Dar labiau sumenkintų politikos vaidmenį	1	0,3%
5	Aš neturiu nieko prieš seksą, bet Lietuvoje jo neįsivaizduoju	1	0,3%
6	Man nusispjaut ant visų partijų	1	0,3%
7	Patektų į Seimą, nes mūsų žmonės labiau balsuoja "prieš", o ne "už"	1	0,3%
8	Geriau būtų idiotų partija	1	0,3%
9	Patiktų jei vadovautų šiai partijai D.Prunskienė, būtų juokinga	1	0,3%
10	Jei turim Valinsko partiją, kodėl negalėtume turėti tokios?	1	0,3%
11	Iš pavadinimo neaiški partijos idėja	1	0,3%
12	Neturi nuomonės, nieko neatsakė	1	0,3%

	Iš viso:	340	100,0%

Kodai	APIBENDRINTAI (eilės tvarka)	Paminėjusių sk.	%
	Tai galėtų būti tik pokštas, realios tokios partijos neįsivaizduoju	135	39,7%
	Absurdiška idėja, nesąmonė	106	31,2%
	Nesuprantu, ką seksas turi bendro su politika	90	26,5%
	Blogiau nebus, tokia partija nebūtų blogesnė nei esamos partijos	50	14,7%
	Tokia partija darytų neigiamą poveikį nepilnamečiams	40	11,8%
	Tokia partija man būtų nepriimtina dėl moralinių priežasčių	34	10,0%
	Lietuvai tokia partija šiuo metu nereikalinga	24	7,1%
	Lietuvai tokia partija būtų žalinga	13	3,8%
	Gera idėja, Lietuvai reikėtų tokios partijos	8	2,4%
	Neturiu nuomonės	5	1,5%
	Kita	11	3,2%

"Laisvi" atsakymai į klausimą, "kokios asociacijos kyla":

Pikul ir Valinskiene - pirmosios naujos Valinsko partijos nares

Orgijos

Kubilius+Valinskas

Pirma mintis: tai zmoniu bendrija, kuria vienija tikslas spresti siu dienu aktualijas, susijusias su sekso klausimais (gejai, baznycia ir lytiniai santyiai ir t.t.) :)

Reklaminis triukas su demesi patraukianciu pavadinimu

Laisvalaikio, nevaržomo, atviro, ne itin patrauklaus, riboto

Kažkokia nesamonė, net ilgiau pamąsčius niekas nesusigalvoja.

zmones darantys is lietuvos sexa

Skirmantas Valiulis

Lesbietės, sekso prekių parduotuvė, iškrypėliai

Nekyla

Gal kokia mažumų partija.

su lygiomis galimybėmis

iškrypėlių ir svingerių bendruomenė

protiska negalia turinti partija.

simbolis

Ir vėl seksas... Dabar jau ir politikoje.

Olialia produktai

Tokios dar nebuvo, o reikėtų, nes didžioji dalis suaugusių piliečių "vartoja" seksą.

seimas

seksualus zmones

uoj

istvirkimas

pernelyg issisokantis pavadinimas- nebalsuociau :)

Kazkas tikrai su gejais susija.

vyras su kelnaitėm

nekyla visiskai jokiu minciu, tai eilinis pavadinimas, kaip ir tautos prisikelimo partija ar kita

nuostaba

Nuogas Kubilius, šalia nuogos ale "Olialia" pupytės. :D

...hedonizmas

LSP

netradicinė orientacija

Švietimas apie seksą visuomenėje.

kažkas turi gerą jumoro jausmą, tačiau už "rimtą pinigą" nepriimu.

ir taip visi dulkina per visus galus

Nesveika partija

viskuo nusivyle zmones

Zmones liberaliai nusiteikia sekso klausimais

Oho!

Meilė

Seksas be skausmo

prostitucija

Trispalvė

Daug sekso.

moterys plastakes

pedofilai

Praplikusių senukų pasistumdymas

Karstu zmoniu samburis - tapome liberalesni uz olandus.

Prostituciu partija

NETURI KĄ VEIKTI

jiems laikas gydytis

Gašlu, amoralu.

nieko naujo

Dar viena Remigijaus Vilkaičio pastanga sugrįžti į "Dviračio žinių" eterį.

vergės

Ir vėl nauji mokesčiai

Žmonių grupė, vienijama pomėgio seksui.

kazkas tyciojasi is populistiniu partiju:)

tai labai seksuali draugija,bet tokioje partijoje nenoreciau buti,nes esu istikimas savo zmonai

reklama isprotejo galutinai

"Gėjų lyga" eina į seimą.

Linas Karalius

Šustauskas girtas šokantis

siuolaikinis jaunimas

Kažkam sekso trūksta

Itin laisvų pažiūrų lytinių santykių požiūriu šalininkų partija

eiline lempa

Tur būt Lietuvos valstybėje krizė eina į pabaigą

Na manau kad isteigti tokia partija butu naudinga visuomenei, ji galetu svietiejiskomis paskatomis padeti geriau suprasti sexualinius santykius, kovoti pries pedofilija ir panasiai.

valinskiene

laisvamanija

nenormalūs

Nagi, nagi... Bet skambūs pavadinimai žada tą patį nuobodulį, tą žinome iš patirties.

Kaip idomu?!

simpatiškos merginos su bikini

Prieš tai paprastai susikuria dar Alaus mėgėjų partijos

geda lietuvos

šoumenai

tai jega

Gražulis

Lochai, geriau būtų skersūjų partija tai bent ant visų galėtų dėti skersą

Asocijuojasi su laisvu elgesiu.

Kažkoks šūdas

Viskas puiku,galbut Lietuva taps rimtesne siuo poziuriu

kažkas labai nori išsiskirti šokiruodami liaudį, kadangi skambūs ar skandalingi pavadinimai visuomet traukia akį

dar labiau sugadintu politikos vaidmeni dabartineje ir taip sunkioje padetyje

aš nieko prieš seksą, bet Lietuvoje jo neįsivaizduoju

Labai patiktų jei vadovautų šiai partijai D. Prunskienė

Turim Prisikėlimo show, kodėl negalėtume turėti ir Sekso partijos. Tik kokio sekso?

tegu uzsypysa man buvo sunki diena

Yra pavyzdžių, KURIUOS NORISI PAIMTI

2010-06-16T12:54:00.005+02:00

"Активистка Коза с Каспером Ненаглядным рисуют Космический Хуй на репетиции акции."

Atostogaudami nepraraskime įkvėpimo.

«Хуй в плену у ФСБ!». Новая акция группы Война. Леня Ёбнутый арестован! Суд над Нашим Президентом!

Kodėl Garliava nėra mano svajonių sala (papildyta)

2010-06-03T13:27:00.010+02:00

Lietuvoje menkai žinomos disciplinos - kultūrinės kriminologijos specialistai yra pažymėję, kad dažnai nusikaltimai - ypač įspūdingesni, rezonansiniai - virsta ekranu ar scena, į kurią žmonės projektuoja (perkelia) savo nerimą, baimes bei pyktį.

Klasikinis pavyzdys čia - serijinio žudiko figūra. Liguistas dėmesys serijinio žudymo fenomenams, kurie sudaro be galo mažą visų nusikaltimų nuošimtį, aiškintinas tuo, kad žudikas maniakas įkūnija engiamų žmonių nerimą dėl sisteminės ("serijinės") valstybės prievartos jų atžvilgiu (skurdas, karai, nelygybė). Bet kartu serijinio žudiko figūra tą prievartą neutralizuoja ir psichologizuoja: politinių problemų nelieka, kai sisteminė prievarta paverčiama "individualiu psichopatijos atveju". Tuomet ir problemų sprendimas atrodo labai paprastas: sušaudyti blogio įsikūnijimą, pašalinti psichopatą - štai sprendimas.

Kitaip tariant, tokiu būdu sisteminės socialinės ekonominės ir politinės prievartos problemos kartu (tuo pačiu judesiu) ir pripažįstamos, ir neigiamos. Šį neigiantį pripažinimą arba pripažįstantį neigimą daktaras Freudas vadino Verneinung, psichologiniu NE, kurį mažylis taria sau matydamas, kad motina neturi varpos.

Kaip visa tai pritaikyti Drąsiaus Kedžio istorijos pagimdytam "judėjimui" ir su juo susijusiems įvykiams Garliavoje?

Kedofilais praminti Kedžio gerbėjai jo istoriją pateikia kaip "pedofilijos dramą".

Nevengdami plataus masto apibendrinimų, kedofilai save pačius (kaip "Lietuvos atstovus") apibūdina kaip prievartos ir neteisybės aukas, o tos prievartos šaltiniu skelbia pedofilų klaną.

Ši pozicija verta atidaus perskaitymo. Čia konkrečios šeimos drama pakylėjama į tokias alegorines aukštumas, kad virsta Tėviškos Valdžios žaginamos Liaudies drama. O valdžia yra ne kas kita kaip teisėtos prievartos monopolis.

Taigi čia esama politinės potekstės, "pripažįstama" sociopolitinė prievarta.

Kita vertus, ši potekstė niekuomet taip ir neišlenda iš potekstės, nes visa tai siūloma suprasti paraidžiui, kaip konkrečios šeimos, esą nukentėjusios nuo pedofilų klano, tragediją.

Kitaip tariant, sisteminio išnaudojimo problemos šiame scenarijuje virsta šeimos drama, o teisėtos valstybinės prievartos problemos virsta "pedofilų klano grėsme".

Daugelis komentuotojų mano, kad kedofilų judėjimo "sėkmę" (populiarumą) lemia tai, kad jie manipuliuoja "vaikų saugumo" korta, kuri jaudina visus be išimties. Su tokia nuomone sunku sutikti:

vaikų saugumas niekam nerūpėjo mažiausiai 18 metų, nors siaubo istorijos šia tema pasakojamos nuo pat nepriklausomybės atgavimo.

Už vaiko teisių apsaugą atsakingos tarnybos daugelį metų kartojo, kad vaikus mušantys, prievartaujantys ir žaginantys tėvai, "artimieji", įtėviai, giminės, sugyventiniai yra nepakeliamas iššūkis valstybei.

Tipiška istorija: tėvo ilgą laiką žaginta mergaitė po "apžiūros" valstybės įstaigoje grąžinama mylinčiam tėvui.

Taip nusišalindama ir susilaikydama, valstybė, galima sakyti, perleidžia, "deleguoja" savo turimą teisėtos prievartos monopolį Tėvui-Žagintojui.

Prie smurto ir seksualinės prievartos kultūros daug prisidėjo įstatymai, labai palankūs namuose smurtaujantiems vyrams. Teismų sprendimais iš tokių namų iškeldinamos moterys su vaikais, o ne smurtautojai.

Pastaruoju metu girdime apie vaikų grobimą ir seksualinį išnaudojimą užsienyje, patyčių ir seksualinės prievartos kultūrą mokyklose ir internato tipo įstaigose.

Ne veltui net vyriausias prokuroras linkęs šlapintis į kelnes, kai išgirsta apie "vaikų namų auklėtinius su plytomis rankose". Valstybė ne tik nedidina investicijų į tyrimus, prevenciją ir kvalifikacijų kėlimą, bet ir baigia sunaikinti turimus prevencijos instrumentus ir socialines paslaugas.

Žiniasklaida pranešė, kad Garliavoje prie Kedžių namų susirinkę žmonės tikrino atvykstančių valstybės įstaigų atstovų dokumentus ir sprendė, ką įleisti, o ko - ne. Taigi šiuo atveju irgi akivaizdus valstybinio suverenumo "delegavimas" tam tikrai grupei, o plačiau imant - "teisingumą įgyvendinančiai" miniai.

Taip pat būtina turėti omenyje, kad pedofiliją skatina (drąsina) ankstyva mergaičių (hetero)seksualizacija šeimoje ir mokykloje - vadinamasis "rengimas motinos vaidmeniui". Mergaitės nuo mažens pratinamos suprasti, kad būdamos gražios, meilios ir mokėdamos patikti, jos sulauks "teigiamų" vyrų reakcijų. Kitaip tariant, pati tradicinė Lietuvos kultūra pateisina, sankcionuoja "gerąją pedofiliją".

Nenuostabu, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas legalus "sutikimo amžius" - kada vaikas jau "pajėgus" duoti sutikimą lytiškai santykiauti - yra 14 metų.

Nenuostabu ir tai, kad teikdama siūlymą padidinti sutikimo amžių iki 16 metų, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė yra priversta kartu kelti klausimą apie legalų santuokos amžių:

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė iš esmės pritarė atskirais projektais siekiamam tikslui – įtvirtinti aiškią amžiaus ribą - 16 metų, nuo kurios nepilnametis asmuo galėtų duoti sutikimą dėl lytinio santykiavimo. ... Vaiko teisių apsaugos kontrolierė iš esmės pritaria, kad turi būti peržiūrėta ir pakelta žemutinė santuokinio amžiaus riba. .... 14 metų vaikai dar per jauni tuoktis .... (2009 m. ataskaita, 33 psl.)

Žodžiu, Lietuvos kultūra kankinasi svajodama kaip nors atskirti gerąjį pedofilą nuo blogojo pedofilo, t.y. Tautos reprodukcijai naudingą "labai jaunų mamyčių" meilę nuo pavojingos pedofilijos (ūsuotas iškrypėlis krūmuose). Deja, jų atskirti neįmanoma.

Nenuostabu ir tai, kad daugumą pedofilijos incidentų sudaro vyrų seksualinės prievartos prieš mergaites atvejai.

Tokios reakcijos kaip Garliavos stiliaus kedofilija leidžia politikams išvengti pareigos spręsti sistemines problemas (pvz., kaip turi būti organizuotas vaiko teisių užtikrinimas, prievartos prevencija ir kiek lėšų būtina skubiai investuoti į socialines paslaugas vaiko teisių srityje).

Tokie skandalai tampa dūmų uždanga, kuria prisidengę valdantieji konservatoriai su "krikščionimis demokratais" gali toliau sėkmingai naikinti socialinių paslaugų sistemą ir viešąjį sektorių apskritai (arba, kaip pažymėjo Kasparas P., prastūminėti nešvankias Darbo kodekso pataisas).

Kurstant abstrakčią anti-pedofilinę ir "antisisteminę" isteriją, sociopolitinės prigimties nerimas paverčiamas fantastine "keršto drama", kurioje vaikas, o iš tikrųjų grėsmingai nusiteikę dėdės "ginasi" nuo "pedofilės motinos" ir kitų pavojų.

Kedofilijai būdinga tai, kad neaiškumas ir netikrumas čia virsta absoliučiu aiškumu ir fanatiška "tiesa". Sisteminis blogis - teisinės prievartos problemos - čia paverčiamos suasmenintu, veidą ("ūsus") turinčiu pavojingu priešu.

Su Seimo narių pagalba galbūt tikimasi plėsti "išimties darymo" galimybes, įteisinti teismo apėjimo/tiesioginio teisingumo praktikas, gerinti sąlygas šmeižtui - politinės kontrolės įrankiui.

Šiame kontekste neo-naciukų organizacijos finansavimas per ministeriją (t.y. valstybinis palaiminimas) neatrodo nei atsitiktinis, nei "išimtinis".

Europai reikėjo papų ir verkšlenančių berniukų?

2010-05-29T13:28:00.011+02:00

Importuoju iš atviros Feisbuko grupės "Celibatas tau":

KK: InCulto disco šortai Europai pasirodė nepakankamai sexy...

Vyrai iš tiesų scenoje atrodė susikaustę, tarsi drovėtųsi patys savęs. Ne veltui Didžiulis prisipažino, kad gastrolėse jautėsi nejaukiai, "kaip mėsos gabalas, kaip merga su miniaku".

Šiemet Eurovizija sukėlė minčių apie savotišką "kartelinį susitarimą". Atrodo, dauguma šalių suprato, kad labai efektyvi formulė (ypač krizės sąlygomis) yra deleguoti pagal grožį atrinktas solistes, atliekančias lyrines dramatines giesmes.

Kai dainos visos vienodai lyriškos ir neatskiriamai dramatiškos, pagrindiniu "vertinimo" kriterijumi tampa atlikėjos amžius ir grožis.

Tokiu būdu jau vieną gilią permainą išgyvenusi Eurovizija (turiu omenyje "balkanizaciją" - patriotinį balsavimą už "savus") išgyvena kitą transformaciją: iš "tautų mugės" ir popso šventės ji virsta moterų grožio konkursu.

JB: manau, cia reiketu ivesti dar viena kriteriju: tos merginos stauge is sirdies gelmiu apie savo besikankinancias tautas: Ukraina (kaip visada apie savo nepavykusias permainas), Gruzija - raudona balta, Izraelis, nors sisyk ir ne su zvakelemis rankose, bet savo taikdariskuma isreiske zvakeliu imitacija sviesomis.

RG: Šiemet Europai reikėjo papų ir verkšlenančių berniukų...

Sekso aukojimas

2010-05-27T13:08:00.004+02:00

Lietuvos gyventojų seksualiniai interesai yra paaukoti.

Šiuo atveju žodžiui "aukoti" teikiu prasmę "išsižadėti vardan strateginių tikslų", visiškai atsisakyti siekiant pripažinimo, sudeginti siekiant palankumo.

Anksčiau rašiau, kad esama kelių stovyklų, kurios "siūlo savo vėliavą" seksualinio išsilaisvinimo kovai. Dabar noriu strategiškai išsižadėti šio teiginio.

Iš tikrųjų, kaip žinote, visos trys mano paminėtos "stovyklos" turi rimtų motyvų verčiau atsiriboti nuo bet kokių sąsajų su seksualiniais interesais nei siūlyti vėliavą kovai už juos.

Daugelis "feministinės" stovyklos atstovių yra linkusios asocijuoti seksą su smurtu, prievarta, išnaudojimu, žeminimu, nelygybe, komercija, prekyba žmonėmis, stereotipais.

Moterų organizacijos daugiausia rūpinasi smurto prieš moteris bei šeimos santykių problemomis. Šis kontekstas - labai nepalankus sekso temoms, nes populiariuose žiniasklaidos tekstuose ir diskusijose seksas dažniausiai asocijuojamas su nešvariais ir nesveikais vyro "poreikiais" ir jo agresija moters atžvilgiu.

Be to, kadangi moterys aktyvistės aplinkybių verčiamos daugiausiai kalbėti apie moterų teises ir lyčių lygybės užtikrinimą, jos privalo saugoti ir puoselėti savo viešąjį autoritetą, kuris turi joms padėti kalbėti apie moterų problemas "neužgaunant" jautrios "paprastų Lietuvos žmonių" klausos (jausmų).

Sekso temos ir seksualinių interesų viešas gynimas neprideda taškų kalbėtojo/-s viešajam autoritetui masėse.

Gėjų ir lesbiečių stovyklos padėtis - dar žiauresnė. Šios stovyklos atstovai siekia visuomenės pripažinimo ir pagarbos - siekia būti pripažinti "normaliais". O kadangi visuomenė juos ir jų seksualumą laiko nenormaliais, tai vienintelė išeitis gėjams ir lesbietėms - apsiskelbti belytėmis būtybėmis.

Tą jie ir daro, viešose diskusijose kruopščiai atsiribodami nuo bet kokių seksualinių "asociacijų". Pvz., prieš GLBT eitynes Vilniuje ir po jų dažnai kartotas argumentas buvo tas, kad šios eitynės neturi nieko bendro su "vibratoriais apsikaišiusiais vyrais latekso rūbais".

O ką daryti vibratoriais apsikaišiusiems vyrams latekso rūbais? Žodžiu, vibratoriais apsikaišę vyrai latekso rūbais čia aiškiai įvardijami kaip tas atpirkimo ožys (gal gaidys), kurį reikia paaukoti vardan pripažinimo ir respekto.

Žmogaus teisių stovyklos žodyne apskritai nėra žodžio seksas. Europos Sąjunga mums gali pasiūlyti krūvą teisių (į viską), bet, skirtingai negu vibratorius, žmogaus teisės negali atstoti sekso, todėl pasirūpinti seksu - kaip ir švietimu bei kultūra - Europos Sąjunga patikėjo mums patiems.

Pagaliau, ir neo-liberaliniai rinkos santykiai yra be galo palankūs sekso aukojimui.

Neo-kapitalistinė marketokratija ne tik sėkmingai remiasi iš socializmo paveldėtomis darbo jėgos disciplinavimo tradicijomis, bet ir kuria naują po-socialistinio drausmingumo kultūrą (normų režimą).

Imkime vieną aspektą: švietimo/ugdymo.

Mokykloje mokiniai mokomi (jeigu iš viso mokomi), kad seksas yra grėsminga pagunda, kurios reikia vengti. Kita vertus, ten daug kalbama apie šeimą taip, tarsi santykiai šeimoje būtų seksualiai nekalti, tarsi seksualinis potraukis priešingai lyčiai nebūtų seksualinė orientacija. Žodžiu, "normalūs" seksualiniai santykiai piešiami kaip apskritai NESEKSUALINIAI santykiai (neseksualinis heteroseksualizmas).

Bet aišku, giliausias paradoksas - tai, kad tokio lytinio ugdymo tikslas - išmokyti vaikučius nesuprasti sekso klausimų, vengti sekso temų ir veiksmų, saugoti ir puoselėti infantilizmą.

Viešojo ugdymo marketizavimas ir "rezultatų vadybos" modelių įdiegimas mokyklose padarė ugdymo įstaigas priklausomas nuo "pasiekimų".

O "pasiekimus" reikia įrodyti viešai pripažįstamomis formomis, kaip antai egzaminų rezultatų statistika. Konkurencijos principas švietimo sistemoje reiškia, kad ugdymo įstaiga bus gyvybiškai suinteresuota tokiomis programomis, kurios gali užtikrinti pripažinimą, dorą reputaciją ir tolesnį/didesnį finansavimą.

Savaime aišku, kad tokioje atmosferoje kokios nors permainos ar revoliucingi požiūriai seksualinio ugdymo srityje neturi jokių šansų.

Šurmulys žiniasklaidoje, "tradicinių šeimos vertybių" gynėjų reakcijos yra mirtinas pavojus įstaigai, drebančiai dėl savo finansinės padėties. (Beje, tas galioja ir ministerijoms.)

Prie mokinių ir mokyklų "rezultatų" galima pririšti viską: mokytojų atlyginimą ir karjeros galimybes, įstaigos finansavimą ir programų turinį. Todėl seksualinis ugdymas kaip toks tampa labai rizikingu bizniu.

Tie, kas sako, kad viskas priklauso nuo "mokytojo asmenybės", pamiršta, kad net didžiausia asmenybė yra bejėgė prieš tokį Motinos Rinkos spaudimą.

Eurovizijos prognozė

2010-05-26T23:28:00.003+02:00

Lietuvos atstovams seksualūs blizgantys šortai padės užimti kokią 10 vietą, bet monotoniška melodija ir suvaržyti judesiai (susilaikymas) scenoje neleis užimti aukštesnės vietos.

Šiemet laimės biški juokinga, bet visko prifarširuota prancūzų grupė, kurių daina panaši į futbolo himną:

2 tezės Lietuvos sekso partijos strategijai

2010-05-23T12:20:00.008+02:00

I tezė

Tirdami interneto pornografijos vartotojų vyrų elgesį ir reakcijas, mokslininkai pastebėjo, kad tas pats vartotojas vienaip reaguoja į sekso vaizdinius kitų vartotojų draugijoje ir visaip kitaip - būdamas vienas.

Būdamas tarp kitų vyrų, pornografijos vartotojas reaguoja į sekso vaizdinius "pagal protokolą", t.y. "atlieka" privalomas reakcijas pagal jam ir jo draugams įprastą vyriško vaidmens scenarijų.

Tačiau reikšdamas reakciją individualiai, tas pats vartotojas linkęs atpalaidouti smaugiantį kaklaraiščio mazgą ir daug "rizikingiau" aiškinti savo jauseną.

Moralas: Siekiant seksualinio mentaliteto pažangos, Lietuvoje reikia plėsti individualios lytinės patirties erdvę ir siekti, kad silpnėtų vadinamųjų "broliškų" disciplininių kolektyvų įtaka individualiai vyrų psichikai.

Šiuo požiūriu tokios tendencijos kaip socialinių erdvių (pvz., interneto pažinčių portalų, klubų ir kultūrinių renginių) sparti komercializacija (brangimas, neprieinamumas) yra labai neigiama, žalinga ir pavojinga tendencija.

Būtina kurti alternatyvas ne(be)prieinamoms viešosioms erotinėms (arba potencialiai erotinėms) komercinėms erdvėms. Tai - esminis seks(alum)o išviešinimo, viešumo politikos elementas.

II tezė

Ne vienas teoretikas yra pažymėjęs, kad "juokas yra juridinis fenomenas" (Deleuze). Kitaip tariant, juokas signalizuoja "susidūrimą" su draudimu ir nusižengimo pavojumi.

Lietuvos viešajai erdvei (ne tik internetui, bet ir "gatvei" plačiąja prasme) labiau būdinga intensyvi patologinės prigimties spazminio juoko forma, artimesnė "patyčioms".

Tai, kad sekso temos kelia gyventojams "spazmines" reakcijas, yra signalas, kad ši sritis (seksas) vis dar yra tabu zona, susijusi su intensyviomis asmeninėmis įtampomis ir nusižengimo baime.

Moralas: reikia intensyvinti pastangas "desakralizuoti" ir demistifikuoti sekso (temų) sritį.

Aršiausiai tam priešinsis "vidurinės klasės", t.y. vidutinių pajamų pakankamai išsilavinę žmonės, kuriems į galvą įkalti XIX a. drovumo ir skaistybės idealai su rusiško sovietinio "respektabilumo" priemaišomis.

Plius, jie iracionaliai baiminasi dėl savo vaikų ir visomis progomis stumia mintį, kad seksas (seksualiniai interesai) - tai "komercija". Fu*k them.

Sekso partijos vėliava

2010-05-21T01:17:00.006+02:00

"Lietuvos sekso partija" - sėkmei pasmerktas eksperimentas

Tyčia pakišau nuorodą į Australijos sekso partiją, kad viskas neatrodytų tik humoras. Galima ginčytis, ar kas nors Lietuvoje galėtų įgyvendinti tokią idėją (Sekso partijos) - atvirai pasakysiu, manau kad ne (niekas, išskyrus mane) - dėl daugybės priežasčių, kurių čia dėl vietos stokos nevardinsiu.

Tačiau pats VERTIMO AKTAS - ta prasme, mėginimas išversti į lietuvių kalbą (ir kodą) australų patirtį ir to vertimo atskleidžiami SKIRTUMAI, taip pat mūsų reakcijos į tuos skirtumus (ir į pačią idėją) yra gana reikšmingi EKSPERIMENTINE PRASME.

Pirmiausia, tampa akivaizdus paradoksas: nors lopatologai mus moko, kad politinių partijų paskirtis yra atstovauti žmonių interesams, tačiau partijos ir judėjimai visų pirma vertinami pagal jų galimybes "laimėti rinkimus". Tai akivaizdus absurdas: išeina, kad tie interesai, kurie "neturi šansų" laimėti rinkimų, negali būti ir atstovaujami. O kaipgi demokratija, teisingumas ir t.t.?

Taigi viena iš priežasčių, kodėl Sekso partijos idėja gali atrodyti "nerealistiška", yra tas lopatologinis kompleksas.

Kita priežastis - stereotipų pančiai. "Sekso partija" gali asocijuotis su Alaus gėrėjų ir pan. partijomis. Tačiau australų pavyzdys įrodo, kad tai - visai kito tipo projektas, nė kiek nepanašus į Alaus gėrėjų partiją.

Prie australų pavyzdžio aš dar sugrįšiu rašydamas bloge, bet dabar noriu labai glaustai pasakyti, kodėl manau, kad būtent seksualinės politikos judėjimas/iniciatyva šiuo metu yra aktualiausias Lietuvai.

Seksualumo (raiškos) varžymas tapo pagrindine forma konservatyviųjų jėgų reakcijos prieš demokratijos sklaidą. Kita vertus, kedofilija ir kiti fenomenai rodo, kad su lytiškumo sfera susiję daugybė Lietuvos visuomenės patologijų. Pvz., socialinė įtampa ir nerimas dėl vaikų virsta pedofilijos pato-fobija, nors tikros smurto prieš vaikus ir moteris, prievartos ir pedofilijos problemos lieka visiškai užleistos ir nesprendžiamos.

Iki šiol kovos judėjimui už seksualinį išsilaisvinimą ir lyčių lygybę savo vėliavas pasiūlė trys stovyklos: feminisčių stovykla, "žmogaus teisių" stovykla ir gėjų/lesbiečių stovykla. Plačiausia iš šių trijų yra "žmogaus teisių" vėliava, bet žmogaus teisės ne visuomet yra veiksmingas įrankis, ypač tokiame kontekste kaip Lietuvos (daugiau apie tai pakalbėsiu kitą kartą).

Bet visas tris stovyklas sieja seksualinio išsilaisvinimo siekiai. Plius, seksualinės politikos projektas gali pritraukti žmonių, kurie nesitapatina nė su viena iš minėtų stovyklų.

Manau, "Sekso partijos iniciatyvinė grupė" galėtų būti performatyvus eksperimentas, skirtas skatinti bendrų vardiklių paiešką ir provokuoti radikalią polemiką - ne tik su seksualinės emancipacijos priešais, bet ir tarp "stovyklų".

Sekso partijos programa (pradžia)

2010-05-20T12:22:00.005+02:00

Nu ką. Pradedam rašyti Sekso partijos programą? Kad lopatologai nekaltintų "nesolidumu". Ir kad žmonės galėtų rinktis "pagrįstai", o ne vien "vadovaudamiesi emocijomis", ane? Pradžiai viską nusirašysime nuo Australijos sekso partijos. Būtų galima sudalyvauti savivaldos rinkimuose.

"Lietuvos sekso partija yra atliepis į Lietuvos seksualines ir lytines reikmes XXI a.
Ji sieks atkurti seksualinio privatumo ir viešumo pusiausvyrą, kurios neliko dėl fanatiškų politikų, moralistų ir Bažnyčios lobistų veiklos.
Žodžio ir saviraiškos laisvė žmonių lytinio gyvenimo srityje yra neatsiejama demokratinės visuomenės charakteristika, vienas iš esminių laisvos ir demokratiškos šalies kriterijų.
O šių laisvių nepaisymas ir niekinimas yra autokratijų, diktatūrų ir teokratijų požymis.
Nors daugelis Lietuvos žmonių laisvai ir tolerantiškai žvelgia į seksualinių praktikų ir lytinės saviraiškos įvairovę, politinės partijos, Seimas ir Vyriausybė vis dažniau ir pavojingiau ignoruoja seksualinius piliečių interesus ir vykdo politiką bei kuria teisės aktus, kurie riboja ir varžo seksualinę saviraišką bei žodžio laisvę, nustato nuožmias bausmes, įskaitant įkalinimą.
Sekso partija buria žmones, kuriems jau lenda per gerklę seimūnų išpuoliai ir akibrokštai prieš seksualinės saviraiškos laisves.
Sekso partija neketina toliau toleruoti didžiųjų partijų dviveidiškumo, kai demokratinės laisvės paverčiamos tik fasadine iškaba, o užkulisiuose bučiuojami žiedai Bažnyčios lobistams.

Strategijos: ..........................................

[Bus daugiau]

CELIBATAS TAU. Jauna, nesugadinta Feisbuko grupė.

2010-05-20T11:05:00.004+02:00

Mūsų senas blogas pagaliau turi savo pažinčių ir vienos nakties nuotykių viešą vietą erotikos portale Facebook.com.

CELIBATAS TAU. Čia renkasi skaistuolės/-iai.

Pirmos paskaitos išvados

2010-05-10T11:47:00.003+02:00

Jau gali naudotis pirmos "Celibato kultūros" kurso paskaitos išvadomis, kurios atsidūrė žemiau už vieną senesnį įrašą ("Prostitutės nepriklausomybė"), nes buvo pradėtos rašyti anksčiau.

Pirmos paskaitos garso įrašas čia.

Skaistybė ir homofobija

2010-05-10T11:00:00.006+02:00

Vinco A. (FB) nuotr.

Ketvirtadienį Laisvajame universitete - speciali sveikatingumo kurso "Celibato kultūra" sesija, skirta temai "SKAISTYBĖ IR HOMOFOBINIS SMURTAS".

Šiame neeiliniame kurso užsiėmime daugiausia laiko skirsime pokalbiui su klausytojais ir klausytojomis apie neapykantos motyvuojamą fizinį smurtą prieš homoseksualius asmenis.

Įžangoje apžvelgsiu duomenis apie tokio smurto formas bei dinamiką pasaulyje, pasvarstysiu apie ideologines šitokio smurto prielaidas, konkrečiai – sąsajas su seksualinės ir tautinės „skaistybės“ idėjomis.

Diskutuosime Vilniuje įvykusių GLBT eitynių sukeltas reakcijas (tiek įvykio vietoje, tiek žiniasklaidoje). Ginčysimės apie neapykantos homoseksualėms/-ams ir homofobinio smurto prigimtį bei galimas jo užkardymo taktikas bei strategijas.

Bažnyčia pataria homoseksualių polinkių turintiems asmenims laikytis skaistybės ir neturėti seksualinių santykių, t.y. „ydos“ nepaversti „nuodėme“.

Tie, kurie ragina fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, dažnai kaip motyvą nurodo tariamą grėsmę vaikų lytinei skaistybei.

Be to, gėjai ir lesbietės suvokiami kaip nacionalinio Tautos kūno parazitai, kenkėjai arba užkratas, dėl kurio tas tautinis kūnas darosi pažeidžiamas, neatsparus išorės grėsmėms.

Kitaip tariant, tai „užkratas“, atveriantis kūną įsiskverbimui iš išorės. Šį nerimą gana tiesmukai išreiškė plakatas, pastebėtas ant vieno prieš Vilniaus eitynes protestavusiųjų nugaros: „Šikna skirta kakoti“...

Vis dėlto, homofobija yra gerokai sudėtingesnis ir klampesnis reiškinys, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pvz., neapykantos motyvuojamas smurtas prieš homoseksualus arba tariamus homoseksualus yra viena iš sparčiausiai plintančių neapykantos nusikaltimų rūšių JAV. Apklausų duomenimis, iki 64 proc. amerikiečių mano, kad homoseksualumas yra nepriimtinas. Tačiau tuo pat metu apie 54 proc. respondentų yra įsitikinę, kad homofobinis smurtas irgi yra nepriimtinas.

Be to, nors didžiausi gėjų ir lesbiečių priešai yra (kai kurie) jauni vyrai, akivaizdu, kad didelė dauguma jaunų vyrų (taip pat ir Lietuvoje) nesigriebia smurto prieš gėjus ar lesbietes. Kodėl?

Prostitutės nepriklausomybė (papildyta)

2010-03-21T22:33:00.011+01:00

Celibato kultūros kursas netrukus bus tęsiamas.

Tačiau prieš tai dar noriu čia importuoti Feisbuke įsiplieskusią diskusiją apie prostituciją.

Jei nori pažinti draugą - padiskutuok su juo apie prostituciją (geriausia - apie prostitucijos legalizavimą).

Ginčą sukėlė citata iš prostitucijos teoretikės McKenzie Zeiss straipsnio " 'Too Hot for God': Beasts and Sovereigns in Prostitutes’ Discourse" (Per karšta Dievui: sugyvulėjimas ir suverenumas prostitučių diskurse).

Štai ta citata:

The decision to become a prostitute is a fundamentally sovereign decision: to declare oneself outside the law.

[Sprendimas tapti prostitute yra fundamentaliai suverenus sprendimas: pasiskelbti už teisės/įstatymo ribų.]

A pridūrė kitą citatą:

That outlaw status represents a kind of sovereignty inaccessible to those who never push the extreme limit. Fear of the extreme limit commits one to the darkness of a prison.

[Tas nusikaltėlės statusas reiškia tokį suverenumą, kuris nepasiekiamas toms ir tiems, kurie niekuomet sau neleidžia peržengti kraštutinės ribos. Kraštutinės ribos baimė pasmerkia bijantįjį kalėjimo tamsai.]

B pakomentavo:

Mano nuomone, nors ir pasirenkama savarankiškai, bet visi šie prostitučių ir prostitutų sprendimai nulemti ekonominio išskaičiavimo (skurdo, nedarbo ir t.t.) - taigi prostitucija plačiąja prasme yra valstybės prievarta. "Nė vienai vaginai nepatinka tūkstančio vyrų ejakuliacija per dieną". Prostitucija yra grynai ekonomiškai išskaičiuotas veiksmas, o jei kas sako, kad tai profesija, kuri egzistuoja ir egzistuos visados, - tai tegul pasiūlo šią profesiją savo vaikams.

C pakomentavo:

Na, dėl 'fundamentally sovereign' tai netikiu dėl psichologinių priežasčių ... . Tai yra labai 'conditionally sovereign' [sąlyginai suverenu], deja.

A: Pirmiausia, iš ko jūs sprendžiat, kad čia kalbama apie moteris, o ne apie vyrus, apie gatvės prostitutes, o ne elitines? Antra: ką daryti su prostitučių organizacijomis ir profsąjungomis, kurios reikalauja profesijos pripažinimo ir visų fundamentinių teisių? Pasmerkti? Jos ir taip pasmerktos. Trečia: nejuokinkit su tais savo "ekonominiais motyvais" ir "daliniu suverenumu". Parodykit man nors vieną visai suverenų sprendimą. Tai ką, jeigu tas sprendimas "ne visai" suverenus, tai turime atmesti prostitučių "pretenzijas" į moralinę nepriklausomybę (teisę rinktis) ir fundamentines teises? Jūs siūlote moralizuoti tas moteris ir vyrus?

B: Aš tikrai nesiūlau moralizuoti nei prostitučių, nei žigolo, tik visados būsiu prieš prostitucijos įteisinimą, nes tai yra valstybės prievarta prieš moterį. O kad yra elitinių prostitučių, kurios uždirba daugiau nei išsilavinę žmonės, - tegul dirba, bet valstybė neturėtų to skatinti. Bet dažniausiai tai yra moterys, kurioms nieko kito parduoti nebelieka - tik jų pačių kūnas.

A: T

ai tu nori, kad prostitutes moralizuotų valstybė, kišdama į kalėjimą ir taip išgelbėdama jas nuo "valstybinės prievartos"?...! Bet jeigu tu taip remi visus švenčiausius konservatorių idealus ir nepripažįsti toms moterims jokios moralinės nepriklausomybės, tai tu negali turėti jokių priekaištų valstybei, kuri skatina nepakantumą "morališkai klaidingiems pasirinkimams". Ji "saugo ir globoja" šeimą, tradicines vertybes etc.

C: Ar tu rimtai manai, kad paklusimas "kvietimui" tapti vergu (tarkime, "sąlygos spaudžia" ir "pavyzdžiai rodo", kad taip gali "išgyventi") yra suverenus moralės aktas?

B: Valstybė įvairiomis priemonėmis gali mažinti ne pasiūlą, o paklausą ir bausti sutenerius ir klientus. O prostitutes, kaip aukas, reikia integruoti į visuomenę, o ne palikti gatvėje, nes dauguma jų parsiduoda dėl narkotikų arba dėl to, kad nebegali išmaitinti vaikų. Ir tokia pozicija - visai suderinama su kairiosiomis vertybėmis ir pagarba žmogaus (moterų) teisėms, tad konservatorių (kaip ir liberalų) vertybės šiuo atveju yra atgyvenusios. Beje, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai prostitutėms buvo pasiūlyta įgyti specialybę ir darbą - 90 proc. metė savo užsiėmimą. Taigi, mano nuomone, valstybė turi gerbti žmogų ir neleisti įteisinti prievartos (nes prostitucija nėra laisvanoriška). Beje, funkcionalistai aiškina, kad prostitucija kaip tik labai padeda išsaugoti tradicinę šeimą - nes kai žmona neduoda, vyras eina pas kekšę, tuo būdu prostitucija pasitarnauja šeimos stabilumui. Taigi, prostitucijos gynimas reiškia pataikavimą heteronormatyviai ir patriarchališkai visuomenei, kurioje dominuoja vyrai.

A: 1) "suverenus moralės aktas" yra idealistinė konstrukcija; tu negali to "pareikalauti" ne tik iš prostitučių, bet ir iš jokio žmogaus; 2) jums kažkaip viskas aišku iš anksto apie visas prostitutes, jų motyvaciją ir moralę - kalbate iš Patronų pozicijos; morališkai tai kvalifikuotina kaip pasipūtimas; 3) apibendrindamas noriu atsakyti sekso darbuotojų organizacijos programiniu teiginiu: "IF YOU BELIEVE THAT ALL SEX WORK IS INHERENTLY DEGRADING OR EXPLOITATIVE TOWARD WOMEN OR MEN, PLEASE FIND SOME OTHER GROUP TO POST YOUR POST. WE DO NOT WANT THE SWEDISH MODEL - IT'S HORRIBLE FOR SEX WORKERS [http://www.iswface.org/] [Jeigu manote, kad visoks sekso paslaugų darbas yra iš prigimties žeminantis arba reiškia moterų ar vyrų išnaudojimą, - jūs ne ten pataikėte. Mes nenorime švediško modelio - tai siaubas sekso paslaugų darbuotojoms.]

Atrodo, šiuo klausimu tarp mūsų - praraja: aš besąlygiškai solidarizuojuosi su sekso darbuotojų kova už pripažinimą ir teises; pabaigai pacituosiu vieną feministę:

An important criticism came from sex workers themselves, women who felt victimised not by the exploitation of their sexuality per se, but by the hazards of their working conditions, hazards exacerbated by state restrictions and regulations. When the sex industry goes underground, these women lose the potential to organise more vocally for equitable wages, health care, and safer working conditions.

[Reikšmingų kritinių argumentų išsakė pačios sekso darbuotojos, moterys, kurios nesijautė seksualiai išnaudojamos, bet jautėsi pasmerktos būtent dėl itin pavojingų darbo sąlygų, kurias tik dar blogina valstybės varžymai ir teisės normos. Kai sekso industrija pasitraukia į pogrindį, šios moterys netenka galimybės organizuotai reikalauti padoraus atlyginimo, sveikatos apsaugos bei saugesnių darbo sąlygų.]

B: Linksti pats į dešinę su tokiu Feminizmu. Bet čia tiesiog skirtingos mūsų vertybės šiuo klausimu.

A: Mūsų ginčas - puiki iliustracija ir pavyzdys, kad Kairės/Dešinės perskyra yra politinės polemikos/kovos objektas, o ne natūrali, iš anksto aiški pozicijų/platformų padėtis. Kaip sakiau, mano įsitikinimu, būtent tavo pozicija yra pro-konservatyvi, sex-negative ir palanki dešiniųjų moralinei, religinei ir politinei hegemonijai.

B: Daug kairiųjų pažiūrų feminisčių su tavim nesutiktų. Yra olandiškas laisvės modelis, ir yra skandinaviškas - kur prostitucija laikoma nepriimtinu dalyku, ne dėl sekso, o dėl moterų išnaudojimo. Tavo pozicija yra pro-liberali - kuri viską atiduotų į rinkos rankas, atseit yra paklausa - tad negalima reguliuoti pasiūlos. Nu baigiam, nes čia pasaka be galo. Apie tai reiktų diskutuoti konferencijoje.. ;)

C: Mane stebina čia prieštaravimo sau ironija: yra aišku, kad "celibato kultūra" riboja ir iškreipia autentiško, lygiaverčio, abipusio seksualinio santykio galimybes LYGIAI taip smarkiai, kaip išnaudotojiška sekso ekonomika, prostitucija-sutenerystė.

"Suverenus" moralės aktas yra prieinamas kiekvienam mąstančiam, kantiška prasme -- tai pasirinkimo elgtis kitaip, nei "spaudžiamam aplinkybių ir pavyzdžių", pagal geriausius pamąstomus standartus aktas. Fiziškai ir kognityviai dažniausiai nemalonus, tačiau psichologiškai labai terapinis aktas. Išsivadavimo ir emancipacijos, brandos aktas. Ir čia net ne apie patį seksą, o kaip ta lytinė funkcija naudojama -- ar vergovinei simbiozei su "galingesniais ir stipresniais", nuolatiniam "Stokholmo sindromui" (ką aš girdžiu iš "Mes nenorime skandinaviško modelio" -- tas pats kas "Mes nenorime, kad mus išvaduotų, tegu mus pisa už pinigus ir toliau"), AR seksui kaip laisvam, visapusiškam apsikeitimui su Kitu. Tai man net nerūpi, kokiomis etiketėmis Tu mano poziciją vadinsi čia :D

A: Kantas, jei užmiršai, yra vienas iš celibato kultūros protagonistų, nes jis mokė, kad reikia atsikratyti visų "patologiškų paskatų", įskaitant simpatiją kitam asmeniui, esą mylėti (gyvenimą) reikia grynai iš pareigos. Todėl jo etika vadinama sadistine. Galiu tik apgailestauti, kad tavo pagarba kito(s) apsisprendimui baigiasi tada, kai tau atrodo, kad ji/s neatitinka suverenumo standarto/idealo (dėl tavo paties apsisprendimų, aišku, abejonių nekyla...). Taigi, kiek suprantu, jeigu į tave kreiptųsi prostitučių organizacija (profsąjunga), kovojanti už policijos, sutenerių ir klientų brutalizuojamų ir žudomų sekso darbuotojų teises, jų teisę išeiti iš pogrindžio, organizuotai kovoti dėl atlyginimo ir sveikatos apsaugos, tu joms atsakytum: sorry, guys, jūs sergate Stokholmo sindromu, stokojate suverenumo, manipuliuojate seksu ir morale, todėl nesiartinkite prie manęs, aš visiškai pritariu konservatorių politikai laikyti jus pogrindyje ir kišti į kalėjimus, leisti sirgti ir žūti - pačios pasirinkote.

C: Tu blogai supranti :), Tavo Kanto interpretacija yra Tavo horizonto reikalas, su ja aš neketinu diskutuoti :). Jei į mane kreiptųsi prostitučių profsąjunga, aš, be momentinės pagalbos joms, dėčiau visas pastangas suteikti joms alternatyvių galimybių pelnyti pragyvenimą, pvz. tapti terapeutais :) [tiesa yra ta, kad dalis sekso paslaugų profesionalų galėtų būti neblogais holistiniais terapeutais]. Pačią verslo rūšį laikau esant ne mažiau žalingą nei mūsų kritikuojamas konsiumeristinis kapitalizmas. Tai, kad kiti patiria kančią dėl moralinio pasyvumo (ir mąstymo pasyvumo) manęs nei atstumia, nei kviečią juos kaip asmenis nuvertinti. Aš visiškai pasisakau už čia kritikuojamą skandinavišką modelį ir - taip, Tavo interpretacijos rėmuose aš "dirbu celibatui" :D (kadangi nepritarčiau prostitucijos verslo legalizavimui).

Dar skaityk:

Discussing "The Swedish Model"

Trafficking Sex Slaves Horror: Time to Challenge the Anti- Prostitution Lobby

WHO WILL RESCUE US FROM THOSE WHO WISH TO RESCUE US AGAINST OUR WILL? The Bush Administration's ill-advised efforts to rescue prostitutes who do not wish to be rescued from earning their living

Pirmos paskaitos išvados

2010-03-06T21:53:00.010+01:00

Tęsinys. Pradžia čia.

Pirmos paskaitos garso įrašas čia.

Mūsų objektą - celibatą - patogiausia suvokti kaip ekonomiją: taupymą, tausojimą, nesidalijimą, su(si)laikymą, rezervavimą, konservavimą.

Be to, "celibatas" yra transformacijos principo vardas: tai procesas, kuris, pvz., "nekaltą" Šv. Pauliaus teiginį "Gerai daro vyras, neliesdamas moters" paverčia sekso prakeiksmu; loginę grandinėlę galima būtų rekonstruoti taip:

"jeigu vyras gali susilaikyti nuo sekso (neturėti lytinių santykių), tai yra gerai" (galimybės teiginys) ->
"jeigu vyras negali susilaikyti nuo sekso (turi lytinių santykių), tai yra blogai" ->
"vyras, kuris turi lytinių santykių, yra blogas" ->
"lytinių santykių turintis, nuo jų nesusilaikantis vyras - blogas, nes ->
seksas yra blogis".

Pauliaus amžininkai enkratitai visokį seksą, taip pat ir seksą santuokoje, laikė Šėtono veikimo (pagundų) sfera. Todėl šio transformacijos proceso rezultatą įvardinsime kaip sekso satanizavimą.

Celibato idėjai ar fantazijai nuo pat pradžių būdinga maniakiška, paranojiška logika: kaip įžadas, drausmės režimas arba gyvenimo būdo modelis, celibatas yra neatsiejamas nuo vis tobulesnių garantijų paieškos. Išoriškam (paviršutiniškam) sekso išsižadėjimui, pvz., paprastai kastracijai, priešpriešinama "vidinė kastracija" - moteriškam kastratui, kuris yra pernelyg pažeidus ir atviras įsiskverbimui, priešpriešinamas vyriško eunucho, vyriško kastrato idealas: vyro, kuris yra pajėgus išsikastruoti iš vidaus, t.y. išsaugoti (išlaikyti) savo seksualinį potencialą, bet laikyti jį suėmęs į nagą, valdyti geismą, tausoti ir nešvaistyti savo vyriškumo esencijos.

Sakėme, kad celibato, kaip valdymo strategijos, tikslas nėra (ir niekuomet nebuvo) pasiekti savo tariamą tikslą - visiškai "sulaikyti" seksą. Greičiau jo tikslas yra valdyti kūnų elgesį ir seksualumo sklaidą (arba komunikaciją).

Juk celibato idealai formavosi kaip reakcija į suvokimą, kad (visuotinis) celibatas yra neįmanomas.

Celibatas, kaip principas, idealas ir institucinė policinė praktika, reikalingas būtent todėl, kad, Šv. Pauliaus žodžiais, nerealistiška ir beviltiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti atsisakyti sekso. Kitaip tariant, Vatikanas reikalingas būtent todėl, kad skaistybės idealų niekas nebepaiso. Tai policinė logika.

Teigėme, kad Lietuvos seksualinę (ir seksualinę politinę) realybę daug geriau atspindi pedagoginis diskursas, o ne žiniasklaidos erotika.

Nors pedagoginis diskursas atrodo "atsilikęs", tokios pedagogikos ir jos retorikos nebūtų, jeigu neegzistuotų ją remiantis ir palaikantis konsensusas.

Pedagogika modeliuoja neklusnių, "asocialių", potencialiai pavojingų kūnų ir kūnelių valdymo ir tramdymo strategijas bei valdžios ir jos subjektų santykius (visuomeninio sambūvio idealus).

Seksualinio susilaikymo kriterijus pedagoginiam diskursui reikalingas kaip diskriminavimo, segregavimo, atskyrimo įnagis. To išmokė Šv. Paulius, kuris, paskelbdamas celibatą "išrinktųjų dovana", plačiąsias tikinčiųjų mases pavertė moraliniais nusikaltėliais ir satanizavo seksą.

Savo ruožtu puritoniškai nusiteikę įstatymų kūrėjai ir pedagogai seksualinių santykių sulaikymą valstybinės prievartos būdu susiejo su civilizaciniu progresu ir Nacijos (iš)likimu.

Prisiminkime pirmuosius teisinius svaiginimosi ir kvaišinimosi draudimus. "Natūraliais" šių draudimų taikiniais tapo beteisiai darbininkų, moterų ir imigrantų kūnai.

Tautinė pedagogika seksą traktuoja kaip ligą, kurią galima išgydyti taip, kad ji nepaliktų padarinių. Čia taip pat labai akivaizdžiai užsipuolama vaizduotė, t.y. kūrybinė mąstymo potencija, ir pats mąstymas, kaip pageidaujamų alternatyvų įsivaizdavimas:

Kad kūnui nereikalinga lytinė iškrova, jaunas vyras gali patirti stebėdamas save. ... Erekcija neverčia vyro ieškoti seksualinės iškrovos tol, kol prie šios kūno būsenos neprisijungia seksualinio pobūdžio vaizdiniai. Jiems atsiradus, erekcija tampa susijaudinimu, kuriam gali būti sunku atsispirti, tačiau vaizduotei išliekant be seksualinių vaizdinių, jaunuolis yra laisvas užsiimti bet kokia veikla, ir erekcija pranyksta nepalikdama jokių neigiamų padarinių kūno sveikatai.

Makaronai

2010-02-19T22:03:00.006+01:00

Čiao!

Sorry, kad vėl buvau dingęs be perspėjimo. Trumpam sugrįžau, kad perspėčiau, jog dabar kuriam laikui (gal kokiam mėnesiui ar ilgiau) dingsiu iš eterio dėl sudėtingų aplinkybių. Kai rasiu laiko, toliau viešinsiu savo paskaitas apie celibatą.

O tas porą savaičių, kai buvau dingęs, leidau laiką Berluskonio tėvynėje Berluskonilande (žiūrėk foto).

Apsilankiau spagečių sostinėje Bolonijoje bei užsikonservavusiame mieste-muziejuje Lukoje.

Bolonija man paliko keistos vietos įspūdį. Miesto simbolis - pasviręs falinis bokštas, patriarchalinio autoriteto krizės simbolis? (žr. foto, nors nuotraukoje pasvirimo nesimato.)

Gatvėse vyrauja rūstus proletariatas, neįtikėtinai vienodai apsirengę "paprasti žmonės". Pagrindinė miesto centro įžymybė - Viešasis centras (Centro Publico), kuriame paprasti žmonės ir bedarbiai skaito laikraščius (žr. foto), kai kurie tiesiog šildosi ir miega kėdėse, o imigrantų jaunimas visą dieną būriuojasi prie įėjimo ir foje.

Bolonija - gūdi provincija, niekas nešneka angliškai, net turizmo informacijos centre. Studentai skundžiasi policijos brutalumu universiteto rajone. Viskas brangiau palyginti su Europos sostinėmis. Prekyba neišvystyta. Maisto kultūra nesustabdomai degraduoja, norint paragauti "autentiško" itališko maisto, reikia žinoti vietas.

Viena iš didžiausių miesto aikščių kartą per savaitę virsta gariūnais, kur prekiauja imigrantai ir jų vaikai.

Yra įdomios architektūros, bet ji pajuodusi ir dėl arkadų visame mieste jos "nesimato" (sunku pamatyti).

Pvyzdingi knygynai ir viešasis transportas.

Celibatas ir seksualinis komunizmas

2010-02-01T00:19:00.007+01:00

Pirmos paskaitos ištraukos. Tęsinys.

Toliau bandome įsivaizduoti pirmuosius 2 krikščionybės šimtmečius.

Enkratitai skelbė, kad visi be išimties krikščionys yra pašaukti gyventi gyvenimą be sekso. Tačiau tuo metu, kai Paulius mokė korintiečius niekinti seksą, reiškėsi ir daugiau krikščioniškų judėjimų, kurie taip pat kaip enkratitai niekino šeimą, bet visai dėl kitų priežasčių.

Tų kitų judėjimų atstovai propagavo seksualinį komunizmą.

Jie tęsė kinikų tradicijas ir suvokė šeimą kaip turtinės nuosavybės sistemos aspektą. Šių judėjimų atstovai mokė, kad privačia nuosavybe pagrįsta visuomenės tvarka prieštarauja Kūrėjo valiai.

Abu šie judėjimai – enkratizmas ir kitas, sąlyginai vadinamas „libertinizmu“, - niekinamai žiūrėjo į šeimos instituciją ir svajojo apie Rojaus susigrąžinimą.

Skyrėsi tik būdai ar strategijos, kuriomis kiekvieno iš šių judėjimų atstovai ketino susigrąžinti Rojų.

Vieni manė, kad tiesus kelias į Rojų yra seksualinis komunizmas, t.y. sekso išlaisvinimas iš šeimos ir privatumo saitų.

Antri manė, kad tiesus kelias į Rojų yra seksualinis stalinizmas.

Taigi dar viena istorinė celibato motyvacija yra siekis susigrąžinti Rojų.

Enkratitai reikalavo, kad visi pasikrikštijusieji išsižadėtų sekso, net jei yra susituokę.

Nuosaiki enkratizmo versija, nereikalaujanti sekso išsižadėjimo iš visų krikščionių, bet skelbianti, kad tobuli krikščionys privalo būti skaistūs, tapo standartiniu visų krikščioniškų bažnyčių mokymu.

Laiške korintiečiams Paulius rašė: „Išties geras dalykas vyrui lytiškai nesantykiauti su moterimi“. Toliau jis paaiškina, kad vedęs vyras stengiasi patenkinti savo žmoną, o nevedusiam rūpi patenkinti Viešpatį.

Pauliaus plunksnai taip pat priklauso idėja, kad nesituokti yra išmintinga dėl to, kad artėja pasaulio pabaiga.

Nors Paulius pripažino, kad enkratitų reikalavimas sulaikyti nuo sekso visus pasikrikštijusius yra nerealistiškas, jis, kaip tikras jėzuitas, sugalvojo išeitį, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Paulius pačią šeimą (santuoką) interpretavo kaip celibato formą, taip sakant.

Jis sakė: „verčiau vesti, negu nuolat degti“.

Šeima yra užuovėja nuo pasileidimo. Paulius į pirmą planą iškėlė ištvirkimo pavojus, kylančius dėl seksualinės frustracijos. Argumentas už seksą santuokoje nepastebimai virto pažiūra, kad santuoka yra apsauga nuo geismo. Pati šeima yra savotiškas prezervatyvas.

Tie ankstyvieji krikščionys, kurie kratėsi šeimos ir santuokos laisvos meilės idealų vardu, filosofiškai buvo panašūs į kinikus, propagavusius nesėslų gyvenimo būdą (prisiminkime Diogeną statinėje) bei cinišką požiūrį į kūno poreikius.

Kinikų seksualinis komunizmas skyrėsi nuo ankstyvųjų stoikų komunistinių idėjų tuo, kad stoikai troško kurti kuo platesnius draugystės ryšių tinklus, socialinius tinklus. Tuo metu kinikai nekentė privačios nuosavybės visomis jos formomis, įskaitant santuoką.

Libertinai smerkė nuosavybės teisių ir monogamijos sistemą ir ilgėjosi pirmapradžio žmonijos gyvenimo būdo, "Dievo nustatytos tvarkos", kurios esmė - bendruomeninis dalijimasis gėrybėmis ir malonumais.

Vis dėlto libertinai, įsivaizduodami komunalinį seksą ir moteris kaip visų vyrų bendrą nuosavybę, žiauriai iškraipė savo mokytojų kinikų mokymą.

Kinikai pasisakė už visišką lyčių lygybę. Šiuo požiūriu net enkratitai buvo pažangesni už libertinus, nes siekė įtraukti moteris į pastoracinę veiklą.

Bet grįžkime prie kinikų požiūrio į seksą.

Kinikai mokė, kad seksualiniai kūno poreikiai yra eiliniai tarp kitų, labai nesiskiriantys nuo kitų kūno impulsų.

Todėl neverta jų pernelyg sureikšminti, bet neverta ir slopinti. Geriausia jų atsikratyti, išmesti iš galvos nedelsiant patenkinant, per daug nesirenkant su kuo.

Nenuostabu, kad kinikai buvo kaltinami tuo, kad neva mokydami filosofijos suvedžioja namų šeimininkų žmonas.

Nors neišliko jokių liudijimų, kad seksualinis komunizmas buvo praktikuojamas, kai kurie anų laikų autoriai kalba apie neva egzistavusį požiūrį, kad fizinė meilė yra mistinė komunija.

Toliau žr.: Pirmos paskaitos išvados

Celibatas ir puritonizmas (tęsinys)

2010-01-24T14:02:00.005+01:00

Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia.

Knygoje „Dope girls“ (kvaišalų mergaitės) Marek Kohn atskleidžia ryšį tarp ankstyviausių mėginimų įstatymu reguliuoti svaigalų ir kvaišalų vartojimą ir seksualinio puritonizmo bei fašistinės ideologijos, konkrečiai rasistinės eugenikos (genetinio ir civilizacinio baltųjų pranašumo teorijų).

Nors pirmųjų svaiginimosi ribojimų Britanijoje taikinys buvo gamyklų darbininkai, daugiausia nerimo politiniam elitui kėlė imigracijos procesai, būtent masinis kolonizuotų šalių gyventojų plūdimas į šalis-kolonizatores.

Kadangi tuo pat metu sparčią pažangą darė moterų socialinė emancipacija, susiklostė situacija, palanki vadinamajai moralinei panikai.

Pradėjus plisti kokaino vartojimui tarp jaunų moterų, elito vyrai pradėjo šlapintis į kelnes, ta prasme - baimintis dėl to, kad emancipuotos moterys, būdamos silpnos valios ir intelekto, gali masiškai tapti priklausomos nuo kokaino ir, jo veikiamos, taps neatsparios juodaodžių ir "rytiečių" kvaišalų platintojų seksualinei traukai, o tai galiausiai sukels rasinę ir civilizacinę katastrofą, nes baltoji rasė degeneruos.

Šis pavyzdys iliustruoja svarbiausias idėjas apie seksualumą, valią ir individą, kurias paveldėjome iš puritonizmo.

Puritonizmą galima laikyti pirmuoju nuosekliu ir ambicingu modernizavimo ar visuotinio "civilizavimo" projektu Vakarų istorijoje.

Knygoje apie socialinių malonumų kontrolę Jeremy Gilbert ir Ewan Pearson pažymi, kad puritonizmas buvo bene ambicingiausias mėginimas Britanijos istorijoje celibato idealus paversti sisteminės gyvenimo būdo reformos ir politinio valdymo projektu.

"Celibato idealai" čia žymi radikalią neapykantą kūnui, kūniškumui, juslumui ir seksualumui bei jų teikiamiems malonumams, ypač socialiniams, kolektyviniams malonumams (šokiai, mugės, sporto renginiai etc.).

Radikaliausiais pavidalais puritonizmas siekė pasitelkti gana naują valstybės mašineriją, kad įgyvendintų kaip visiems gyventojams privalomas savo pažiūras, koks gyvenimo būdas yra geriausias.

Tai būta sisteminio mėginimo perdaryti ir pertvarkyti ne tik politinę sistemą, ne tik ekonomines praktikas ir santykius, bet, svarbiausia, kasdienį visų socialinių klasių žmonių gyvenimą.

Draudimų taikiniu tapo populiarios liaudies šventes, pamažu išnyko tradiciniai šventadieniai ir poilsio dienos, užgniaužti karnavalai.

Įsivyravo kultūra, sakralizuojanti - iškelianti virš visko - darbą. Grybauskaitės stumiama nuostata, kad tie, kas gali dirbti, privalo dirbti, net jei vienintelis įmanomas darbas yra žeminantis ir gresia nežmonišku išnaudojimu, yra tipiška puritoniškos darbo etikos išraiška.

Pagrindiniai puritoniško diskurso prioritetai yra priešiškumas fiziniam malonumui; bet kokiai intoksikacijai, nereguliuojamiems socialiniams susibūrimams.

Šioje ideologijoje susilieja: metafizikos idėjos apie racionalų, save suvokiantį subjektą ir savininkiškas (nuosavybinis) individualizmas (MacPhersono terminas). Individas yra savo pajėgumų savininkas, sueinantis į santykį su kitu tik pagal sutartį.

Ši kombinacija veda prie teorijos, kad žmogiškasis subjektas yra savi-kontrolės subjektas – kad subjektas yra ne kas kita kaip savikontrolė.

Tuomet aišku, kodėl ši pasaulėžiūra tokia priešiška intoksikacijos bei ekstazės būsenoms. Kartu šios nuostatos grindžia individualizmą, o tai paaiškina jų ypatingą priešiškumą visoms socialinio malonumo formoms.

Individualistiniame pasaulio vaizde žmogiškosios būtybės yra hermetiškai izoliuoti, atskiri vienetai, vienetiniai individai, racionalūs agentai, kuriems bet kokia ekstazė arba kolektyviškumas yra pavojinga. Ekstazė reiškia „išėjimą iš savęs“. Seksualinė ekstazė bažnyčios ideologų raštuose visuomet apibūdinama kaip "išėjimas iš savęs".

Puritonizmas yra protestantiškosios etikos pavidalas, o protestantiškoji etika, kaip žinome, yra kapitalizmo pagrindas. Ji verčia kaupti ir sukaupto neišleisti tuščiai, o tik taip, kad būtų galima toliau kaupti. Tai užtikrina kapitalo kaupimąsį - kapitalizmo procesą.

Darbas puritonui yra asketinė (kūno disciplinavimo) praktika. Padorumas yra susilaikymas nuo išlaidavimo. Žodžiu, "ankstyvasis protestantizmas kaip religinis kultūrinis projektas ir ankstyvasis kapitalizmas kaip politinis ekonominis projektas yra neatskiriami".

Bus daugiau

Celibatas ir puritonizmas

2010-01-23T12:58:00.011+01:00

/Pirmos paskaitos ištraukos. Tęsinys. Pradžia čia./

Po gilaus įsiskverbimo į kultūrinės atminties archyvą, grįžkime į šviesią, sekuliarią dabartį.

Mano minėtos parlamentinės fantazijos apie "celibatą su garantija" nepasiekė tikslo, tačiau jų tikslas yra nepasiekti tikslo. Tai būdinga celibato diskursui iš principo. Celibatas visuomet buvo tam tikra metodinė ar policinė priemonė situacijai kontroliuoti, nes celibatas atsirado kaip reakcija į celibato neįmanomumą (o ne atvirkščiai).

Prisiminkime Šv. Pauliaus mintį laiške korintiečiams, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti atsisakyti sekso. Galia susilaikyti yra dovana, kuria apdovanoti tik nedaugelis, tik išrinktieji. Šiuo būdu Paulius pažemino plačiąsias tikinčiųjų mases iki bevalių avinų ir avelių rango.

Dabar siūlau pasidomėti mūsų dienų pedagoginiu diskursu, kuris tam tikra prasme geriau atspindi realią padėtį valdžios ir visuomenės santykių srityje, negu, tarkime, žiniasklaida arba mūsų pačių buitiniai įsivaizdavimai, kad celibatas "mūsų neliečia".

Vadinamosios metodinės priemonės, adresuotos pedagogams, yra ne kas kita kaip neklusnių kūnelių valdymo metodikos, įvairiapusės kontrolės įvaldymo instrukcijos valstybės ideologinio aparato pastoriams.

Atsiverskime super-oficiozinę 7 autorių parašytą ir ministerijos aprobuotą metodinę priemonę "Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Į pagalbą mokytojui" (Vilnius, 2007). Tai oficialus Lietuvos respublikos lytinio ugdymo katekizmas. Šią "mokomąją metodinę priemonę" apsvarstė ir rekomendavo spausdinti VPU Sveikatos ugdymo katedra bei Sporto ir sveikatos fakulteto taryba, recenzavo 11 recenzentų, tarp jų - Irena Degutienė.

Ja remiasi Lietuvos Republikos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, įgyvendinama pagal "Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos įgyvendinimo ... priemonę" (Ministro 2007 m. vasario 7 d. Nr. ISAK-179).

Pačius "rizikingiausius" knygos skyrius parašė arkivyskupijų šeimos centrų specialistai bei kiti bažnyčios agentai. Štai skyrių "LYTINIS POTRAUKIS IR JO VALDYMAS" parašė profesorius G. Vaitoška iš Tarptautinio teologinio instituto šeimos ir santuokos studijoms.

Remdamasis Vydūno "Gimdymo slėpiniais" bei K.Wojtylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) kūriniu "Meilė ir atsakomybė", Vaitoška siūlo atsisakyti žodžio "lytis" ir vietoj jo naudoti žodį "gimtis". Tai padės

jaunimui ... vengti atsitiktinių seksualinių ryšių .... Kada kalbame apie „lytinį“ arba „seksualinį“ potraukį arba instinktą, gyvybės dimensija lieka už dėmesio ribų; kalbant apie „gimties“ potraukį arba instinktą šio trūkumo išvengiama.

Autorius neslepia savo ambicijų ir lytinio potraukio valdymo problemą formuluoja kaip civilizacinį uždavinį: „lytinio arba gimtinio potraukio valdymas yra svarbi civilizuotos

visuomenės gyvenimo dalis". Vaitoška siūlo pasiremti prieštaringos reputacijos anglų autoriaus 1930 m. (!) "atradimu", kad

lytinių impulsų suvaldymas ... buvo stimulas aukštiems kultūriniams, socialiniams pasiekimams bei civilizacijų ekspansijai. Civilizacijoms pasiekus aukštą lygį ir susilpninus seksualinės moralės reikalavimus, prasidėdavo tolydus kultūros smukimas ir pozicijų konkurencijoje su kitomis civilizacijomis praradimas. ... Kiekviena visuomenė gali rinktis arba energingą vystymąsi, arba seksualinę laisvę....

Vaitoška griežtai bara psichoanalizę už tai, kad ji "stengiasi įtikinti pacientą, kad prieš Dievą ir žmogų jis turi tik vieną pareigą: patirti gerus orgazmus, su tinkamu „objektu“, ir reguliariai“.

Lietuvos Respublikos seksualinio geismo suvaldymo strategiją formuluojantis Vaitoška įspėja, kad "gebėjimas valdyti savo gimties galią nėra išugdomas per vieną dieną".

Kad kūnui nereikalinga lytinė iškrova, jaunas vyras gali patirti stebėdamas save, kadangi erekcija nebūtinai reiškia seksualinį susijaudinimą. Rytinė erekcija atsiranda dėl ﬁziologinių priežasčių arba bendrai rodo gerą sveikatos būklę; ji neverčia vyro ieškoti seksualinės iškrovos tol, kol prie šios kūno būsenos neprisijungia seksualinio pobūdžio vaizdiniai. Jiems atsiradus, erekcija tampa susijaudinimu, kuriam gali būti sunku atsispirti, tačiau vaizduotei išliekant be seksualinių vaizdinių, jaunuolis yra laisvas užsiimti bet kokia veikla, ir erekcija pranyksta nepalikdama jokių neigiamų padarinių kūno sveikatai.

Erekcija čia nusakoma kaip pavojinga infekcija ar uždegimas, kuris gali turėti baisių padarinių kūnui ir psichikai. Tuo metu "susilaikantis jaunuolis ne tik kad negali nuo to [nuo susilaikymo] „susirgti“, tačiau visiškai atvirkščiai – jis turi geresnių galimybių būti sveikesnis, tvirtesnis, daugiau pasiekti sporte bei gyvenime". Vaitoška apibendrina: "psichologine prasme vaikino ir merginos intymūs santykiai niekada nėra saugūs".

Nors autorius visa tai pateikia kaip argumentą apie seksualinio susilaikymo civilizacinę funkciją, kartu tai yra mintis apie seksualumo valdymo (sekso sulaikymo) politinę funkciją, todėl šis argumentas kreipia mus – mūsų kultūrinę atmintį – prie istorinių precedentų, kai siekis užkirsti kelią seksualiniams santykiams buvo grindžiamas civilizacijos gelbėjimo ir genetinio grynumo išsaugojimo tikslu.

Turiu galvoje pirmuosius įstatymus, apribojusius svaigalų ir kvaišalų vartojimą Vakarų šalyse XIX a.

Toliau žr.: Celibatas ir puritonizmas (tęsinys)

Celibatas ir kastracija (tęsinys)

2010-01-22T11:24:00.006+01:00

/Ištraukos iš pirmos paskaitos. Tęsinys. Pradžia čia./

Ritualinė kastracija buvo pakankamai išplitusi ankstyvosiose krikščioniškose kongregacijose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Krikščioniška ritualinė kastracija buvo atliekama ne vieną šimtmetį ir ne tik tarp Gnostinių judėjimų dalyvių, bet ir ortodoksų stovyklose.

Trečiajame šimtmetyje suklestėję didieji asketiniai judėjimai, iš kurių išsirutuliojo monasticizmas ir celibato filosofija, savo gretose turėjo nemažai eunuchų.

Daugelis vadinamųjų sinkretistinių judėjimų šventikų išsikastruodavo patys, savarankiškai. Jie vilkėjo moteriškus drabužius.

Pats ritualas vykdavo pavasarį. Jis prasidėdavo ekstatišku, svaiginamu pasišventėlių šokiu. Tuomet kai kurie iš dalyvių griebdavo akmeniniį peilį ir išsikastruodavo. Nupjautas sėklides jie sviesdavo į namo duris, o tuose namuose gyvenančios moterys privalėdavo paduodti jiems drabužių, kuriais jie apsirengdavo. Tuomet prasidėdavo visuotinė liaudies šventė.

Vėlesnis Bažnyčios sprendimas kriminalizuoti eunuchus liudija ritualinės kastracijos išplitimo mastus. Alegorinė Jėzaus raginimo pasidaryti eunuchais interpretacija buvo reikalinga kovoje su šia praktika.

Bažnyčios ideologai pasitelkė ne tik moralės filosofiją bet ir mediciną, kuri aiškino, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyro vyriškumui, kadangi sperma susidaro iš putų, kurios atsiranda užvirus kraujui.

Todėl jau nuo II šimtmečio medicinos žinovai atkakliai laikėsi teorijos, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyrui ir piktnaudžiavimas juo lemia vitalinės vyriškumo esencijos netektį (nuostolį). Tai gana gudrus ėjimas, nes seksas čia skelbiamas grėsme siekiant tausoti ir saugoti vyriškumą. Tuo metu kastracija, aišku, reiškia neatitaisomą vyriškumo praradimą.

Vyro uždaviniu tampa seksualinių impulsų valdymas. Taip gimė „vyriško eunucho“, t.y. save seksualiai tausojančio asketo idealas.

Ankstyvųjų krikščioniškų autorių tikslinė grupė, taikinys buvo jauni aristokratai, kuriems

kastracija buvo pernelyg ekstremalus imperatyvas.

Toks Origenas sugalvojo, kaip pasmerkti kastraciją kaip morališkai silpnesnį pasirinkimą: jis aiškino, kad tikras eunuchas yra ne tas, kuris atima iš savęs galimybę lytiškai santykiauti, o tas, kuris gali užgniaužti sekso troškimą (geismą).

Nuo tada moteriški eunuchai buvo paversti atpirkimo ožiais. Kas labiausiai nervino Bažnyčios tėvus, sužinome iš Šv. Augustino raštų, - autoriaus, kuris nemėgo vynioti žodžių į vatą:

kad ir kaip aiškintume jų šventines apeigas, ... moteriški vyrai yra prieštaravimas
gamtai.

Augustiną ypač erzino tų šventikų lytinis neapibrėžtumas:

Kaip tik vakar šie sumoteriškėję vyrai ėjo gatvėmis suveltais plaukais, išbalintais veidais, atsipalaidavę kūnu, o jų eisena buvo moteriška.

Šis aprašymas kažką primena. Taip, meilės paradus. Kaip yra pasakiusi Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje:

Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs.

Taigi jau ir pats celibatas yra degradacija kastracijos atžvilgiu, degradacija, kurios priežastis – silpnumas, baimė, valios ir atsidavimo stoka.

Asketizmo ir visiško susilaikymo - celibato - idealai formuojasi kaip kompromisas, išsisukinėjimas gavus šaukimą įrodyti visišką atsidavimą, taigi savotiškas dezertyravimas.

Čia susiduriame su begaliniu regresu, arba maniakiška celibato garantijų paieškos logika. Ritualinė kastracija buvo atmesta kaip nevisiškas atsidavimas; absoliutų pasišventimą garantuoja tik vidinis išsikastravimas - geismo suvaldymas.

Po nepilnų 2000 metų katalikiškiausia pasaulio tauta lenkai žengia naują žingsnį celibato evoliucijoje: cheminė kastracija yra ritualinės kastracijos ir geismo nuslopinimo kombinacija, realizuojanti celibatą su 100 procentų garantija.

Toliau žr.: Celibatas ir puritonizmas

Antra paskaita - antradienį

2010-01-21T15:02:00.004+01:00

Šaltis dar labiau stingdo, tamsa tirštėja.

Ar tapsime šėtono garbintojais, valgydami saldainius su kaukolėmis

Antra paskaita - antradienį, ten pat tuo pačiu laiku.

Celibatas ir kastracija

2010-01-20T23:59:00.010+01:00

/Ištraukos iš pirmos paskaitos/

Kalbant apie pastarojo meto įvykius, stebėtojui iš šalies galėtų susidaryti įspūdis, kad celibato idėja Lietuvoje tarsi tvyro ore, tiksliau eteryje. Niekas nebūtų labai nustebęs, jei, pavyzdžiui, Drąsius Kedys būtų ką nors iškastravęs.

Prisimename, kad kilus tarptautiniam skandalui dėl vadinamojo nepilnamečių apsaugos įstatymo, Kubilius, išreikšdamas krikščioniškojo konservatorių sparno (ar kojos ar kokio kito organo) nuotaikas, išsakė „bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimo“ idėją.

Šią ir daugelį kitų tuomet išsakytų idėjų galima drąsiai vadinti fantastinėmis, tiesiog fantazijomis.

Kadangi jų paskirtis yra dirginti jautrias vietas, siekiant tam tikro pasitenkinimo ar satisfakcijos, šias fantazijas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.

Kaip pažymėjo ekspertai, tos įstatymo pataisos ne tik negalėjo pasiekti savo tariamo tikslo, bet ir būtų sušvelninusios bausmes, numatomas už vaikų seksualinį išnaudojimą, jei būtų priimtos. Baudžiamoji atsakomybė būtų pakeista administracine. Todėl šias celibato idėjas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.

Tačiau daug įdomesnė mūsų kontekste yra ne Kubiliaus išreikšta masturbacinė fantazija apie bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimą, o kita, kiek vėliau suformuluota fantazija apie cheminę kastraciją. (Tai, kad ji virto įstatymu, niekaip nekeičia jos fantastinės esmės.)

Buvo pabrėžiama, kad cheminės kastracijos tikslas yra „nusplopinti geismą“. Ar verta priminti, kad būtent tokia per amžius buvo intymiausia ir sakraliausia daugelio autorių, rašiusių apie seksą ir celibatą svajonė: numalšinti geismą.

Šią parlamentinę cheminės kastracijos idėją (beje, pavogtą iš lenkų) galime interpretuoti kaip pačią intensyviausią pastaruoju metu celibato idėjos raišką: šiuo atveju euforiją ir galbūt net sado-mazochistinę ekstazę balsavusiems seimūnams užtikrino tai, kad cheminę kastraciją galima suvokti kaip celibatą su šimtaprocentine garantija.

Paprasta kastracija tokios garantijos neteikia: tai liudija istorinis eunuchų – kastratų valstybės tarnautojų pavyzdys.

Šioje vietoje aš noriu pradėti skverbtis gylyn į celibato termino istorinės ir kultūrinės atminties archyvą. Celibato idėjos ir tradicijų ištakos glaudžiai susijusios su kastracija.

Evangelistas Matas cituoja skandalingą Jėzaus raginimą: “... yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“

Ši evangelinė eunucho figūra tradiciškai buvo interpretuojama kaip skaistumo ir celibato simbolis. Tai kertasi su antikinėmis pažiūromis, kurios buvo itin nepalankios eunuchams kaip “trečiajam žmogaus tipui”, kuriam būdingas hiper-seksualumas ir moralinis silpnumas.

Kita vertus, daugybė šaltinių liudija, kad eunuchai buvo didžiai branginami tiek elito vyrų, tiek jų žmonų meilužiai.

Krikščionybės apologetams teko išlieti nemažai prakaito, kad paverstų eunuchą vyriškosios askezės simboliu.

Turint omenyje antikinį kontekstą Jėzaus raginimas pasidaryti eunuchais dėl dangaus karalystės skamba itin radikaliai.

Be to, Jėzus, šiaip jau noriai gydantis ir taisantis visus pasitaikančius defektus ir net galintis prikelti mirusius, šiuo atveju neužsimena apie gydymo būtinybę ir nesiima jokios gydomosios operacijos, kuri padėtų eunuchams integruotis į normalią visuomenę. Priešingai: eunuchas yra iškeliamas sektinu pavyzdžiu ir virsta Dangaus karalystės simboliu.

Tačiau ankstyviesiems krikščionims toks Kristaus raginimas neatrodė nei bauginantis, nei neįprastas. Ritualinė kastracija buvo paplitusi ir dažna religinė praktika.

Jėzus kvietė sekėjus imtis ritualinės kastracijos kaip būdo demonstruoti religinį atsidavimą ir ištikimybę.

Šis ritualas kildinamas iš pačių ankstyviausių religingumo raiškos formų žmonijos istorijoje. Jis siejamas su kultu, įvardijamu kaip Didžiosios Motinos arba Dievų Motinos kultas.

Mitai pasakoja, kad Deivė pati iškastravo savo vyrą, kai sužinojo apie jo neištikimybę; jam mirtinai nukraujavus, kaprizingoji Deivė jį prikėlė iš mirusiųjų, bet paliko kastratu.

Pagal kitą versiją, Deivės vyrą nužudė priešas ir, sudraskęs jo kūną į gabalus, išmetė į kosmosą. Vargšė Deivė ilgai rankiojo kosmoso platybėse išsibarsčiusius vyro palaikus, kol surado viską, išskyrus vieną dalį.

Toliau žr.: Celibatas ir kastracija (tęsinys)

Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?

2010-01-10T13:19:00.006+01:00

19 d. prasideda sveikatingumo kursas "Celibato kultūra". Intymiai kreipiuosi į tave melsdamas ateiti. Ką reikia turėti su savim, jau sakiau. Dreskodas:

Dažnai jauniems vyrams taip nutinka, kad net jei griežtai laiko save suėmę į nagą, jaunystės kaitra vis tiek prasimuša į išorę ir tampa geismo objektu aplinkiniams. Todėl jei kas yra jaunatviškas ir fiziškai dailus, tegul slepia savo patrauklumą tol, kol jo išvaizda pasidarys tinkama. (Šv. Bazilijus)

Visa tai galioja ir moterims.

Išvydę terminą „celibatas“, visi intuityviai suprantame, kad bus kalbama apie seksą.

Paskaitų ciklas „Celibato kultūra“ tęsia kai kurias iš temų, pradėtų plėtoti 2008 m. skaitytose paskaitose apie pornografiją.

Tuomet šalies dar nebuvo sukrėtę pedofilijos ir nepilnamečių apsaugos nuo visokių poveikių skandalai; dar nebuvo kilusi kontroversija dėl A.Šliogerio žodžio laisvės.

Šie įvykiai sukūrė naują kontekstą temai tęsti.

O šalį užgriuvusi ekonominė krizė privertė naujai pažvelgti į santykį tarp ekonominės politikos ir moralės „kryžiaus žygių“.

Šiandien liudijame dvejopą ir nepaprastai sparčią atžangą:

– nesiliauja Bažnyčios lobistų ir valdančiųjų partijų išpuoliai prieš sekuliarius visuomenės gyvenimo pagrindus (A. Kubilius gali sau leisti viešai prisipažinti, kad teisės aktus rengia kartu su „Bažnyčios teisės specialistais“);

– neregėtą pažangą daro socialinio valdžios sadizmo normalizavimas (socialinių išmokų pjaustymai; gyventojų masių aukojimas ant aukuro tiesiogine prasme, paliekant po vieną gaisrininką apylinkei, ir t.t.).

Todėl svarbu suprasti ryšį tarp tamsybininkų įgyvendinamos socialinės ekonominės politikos ir jų diegiamų „moralinių reformų“.

Šiandien verta prisiminti Wilhelmo Reicho mintį, kad pastarųjų trijų šimtų metų kapitalizmo eros ekscesai buvo įmanomi tik dėl nepaprastos masių ištvermės; norint suprasti ryšį tarp darbo jėgos išnaudojimo sąlygų ir lytiškumo slopinimo, reikia perprasti „pamatinę instituciją“, kurioje susilieja seksualiniai ir ekonominiai patriarchalinės autoritarinės visuomenės interesai.

Būtent autoritarinėje šeimoje įvyksta „struktūrinė visuomenės reprodukcija“, o Bažnyčia tik pratęsia šį procesą.

Šio proceso esmė - minčių apie seksą draudimo transformacija į mąstymo draudimą.

Analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, Reichas neabejojo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir valstybės mikromodelis.

Panaršę celibato termino istoriniame archyve, aptinkame, kad seksas ir tokie jo aspektai kaip orgazmas per amžius nedavė ramybės Bažnyčios ideologams ir veikėjams.

Panašus jaudulys ir šiandien verčia Seimo narius fantazuoti (kurti fantastinius teisės aktus) apie „bet kokios seksualinės agitacijos“ uždraudimą ir apie celibatą su garantija – cheminę kastraciją.

Kodėl ne paprastą kastraciją? Tai išties apdairu, mat iš istorijos žinome, kad eunuchai – apie kuriuos šnekėjo ir J.Kristus – buvo didžiai vertinami meilužiai, teikę oralinio ir analinio sekso paslaugas tiek elito vyrams, tiek jų žmonoms.

Anot religijotyrininkų, celibato istorijai taikytina ši formulė: „kur yra dūmų, ten turi būti liepsna“.

Taisyklės ir draudimai reiškia, kad yra ką drausti. Šv. Augustinas įspėjo vienuoles nemylėti viena kitos kūniškai, o Šv. Bazilijus mokė vienuolius slėpti savo fizinį grožį tol, kol jo nebeliks.

Nors celibatas reiškia sekso išsižadėjimą ir draudimą, tačiau, kaip įžadas, susilaikymo etika, gyvenimo būdas, valdymo modelis ir kontrolės sistema, jis neišvengiamai turi save pagrįsti tam tikra sekso ir lytiškumo teorija.

Dar Šv. Augustinas skundėsi, kad lytinė aistra ir malonumas „sukrečia visą žmogų“, nes tai esąs malonumas, kuris „pranoksta bet kuriuos kitus kūniškus malonumus“.

Potemės:

Celibatas ir orgazmas;

Celibatas ir pedofilija;

Celibatas ir fašizmas;

Celibatas ir kastracija;

Celibatas ir sadomazochizmas.

Celibatas ir vartojimas

2010-01-08T21:37:00.004+01:00

Po trumpos šventinės pertraukos (įskaitant naujaką be celibato) tęsiame. ("Celibatas ir orgazmas" bus vėliau.)

Kai kurios iš sąvokų, kuriomis celibato filosofai suvokė seksą, pvz., "(re)produktyvumas" ir "tuščias švaistymas", XVIII a. rado naują dirvą ginčuose apie vartojimo moralę.

Jau minėjome, kad dažnai Vartojimo įsikūnijimas buvo vaizduojamas kaip beribio apetito Vartotoja-Mados Auka. Seksualinis apetitas buvo sutapatintas su vartojimo apetitu, o burna pavirto vaginos ekvivalentu.

Beje, net laisvosios rinkos krikštatėvis A.Smithas pagal išsilavinimą buvo moralės filosofas ir teologas.

Antai ankstyvieji (anglakalbiai) socialistai daug investavo į "produktyvaus" ir "neproduktyvaus" darbo priešpriešą.

Produktyvus darbas - tai veikla tų, kurie gamina apčiuopiamas prekes (produktus). Ankstyviesiems socialistams ramybės nedavė tos profesijos ir darbai, kurie tiesiogiai nekuria materialios vertės. XIX a. moralistų rankose ir lūpose produktyvus darbas virto dorybe, o neproduktyvi veikla - nuodėme.

Dorybė yra naudinga, o nuodėmė yra piktnaudžiavimas. Kūno pajungimas našiai gamybai yra racionalu, o neproduktyvus energijos švaistymas - irrrrrrracionalu.

Vartojimo poreikius pradėta skirstyti į "natūralius" ir "nenatūralius".

Pirmuosius atitinka "pirmojo būtinumo" daiktai ir dalykai. O nenatūralių poreikių tenkinimas, savaime suprantama, yra prabanga, ištaiga, eikvojimas, nebūtinas liuksas.

Neproduktyvūs vartotojai buvo kaltinami nenatūralia orientacija. Jie neteisinga linkme nukreipia brangius išteklius: tenkindami savo nenatūralius poreikius, jie mažina ekonomikos pajėgumą aprūpinti daugumą vartotojų pirmojo būtinumo dalykais bei patenkinti svarbiausius tautos "gyvybinius" poreikius.

Pavyzdžiui, toks airių kooperatininkas W.Thompsonas dejavo, kad "liuksas" (luxury) žlugdo pasitenkinimą ir laimę. O taip yra todėl, kad savitikslis eikvojimas niekaip neprisideda prie produkcijos: "Vartotojas (beždžionė, karalius ar vyskupas) praryja vaisius be grąžos" (vyskupą čia reikia įsivaizduoti kaip save tenkinantį ištvirkėlį).

Garsusis J.S.Millis taip pat prikaišiojo "nenašiam vartotojui", kad šis neprisidedąs prie produkcijos ir, leisdamas pinigus malonumams ir pasitenkinimui (luxuries), nukreipia lėšas nuo našios darbo jėgos sveikatinimo ir jos gamybinių pajėgumų didinimo.

Šias pažiūras apibendrina tokio Alfredo Marshallo 10 įsakymų vartotojui: "Tavo kūnas yra nacionalinio kapitalo dalis, ... o liga - tai nuostolis nacionalinėms pajamoms".

Filantropinio judėjimo dalyviai irgi ragino uždrausti kai kurias ekonomiškai nenaudingas ir morališkai pavojingas vartojimo formas.

Evangelistų, metodistų ir verslininkų pastangos davė vaisių: draudimai užgriuvo muges, futbolo rungtynes, parapijos puotas ir daugelį kitų nesveiko pasitenkinimo formų.

XX a. įvairūs humanistai, inteligentai ir pastoriai a la Ortega y Gassett visas masinės gamybos prekes urmu paskelbė nereikalinga prabanga.

Tarp kairiųjų visada vyravo neapykanta vartojančioms liaudies masėms. Juos ypač nervino tokie masių kultūros aspektai kaip eikvojimas, ekstazė, savitikslis malonumas, nepasotinamas apetitas ir kiti kūniški kraštutinumai.

Socialistai, darbo judėjimo ir profsąjungų aktyvistai visada pasisakė už "būtiniausių poreikių" tenkinimą, bet atkakliai vengė "pasiturimo gyvenimo" temos. Todėl jie niekada taip ir nerado laiko kurti vizijoms apie galimą komfortą bei liuksą ateityje (bent jau).

Garsusis G.Orwellas keistu tonu pranašavo, kad "socializmas yra geresnis gyvenimo būdas, bet nebūtinai komfortiškesnis".

Bus daugiau

Celibato kursas prasideda

2010-01-08T01:00:00.001+01:00

Pirmos 2 celibato kultūros paskaitos vyks 19 ir 26 d. Šio mėnesio. Su savim turėti: botagėlį, vienkartinių nosinaičių.

Neprievartauk medžio

2010-01-04T22:56:00.002+01:00

Kol kas be komentaro:

A.Šliogeris:

Mane apima siaubas, kai pamatau iš medžių padarytus kubus, cilindrus, konusus ar piramides. Ar medis nori, ką jį taip prievartautų? Abejoju.
Lietuvoje dar likę senovinių pievų, tačiau jų reikia paieškoti. Mano vaikystėje tokių pievų būdavo labai daug, o kultūrinių pievų beveik nemačiau. Stebuklų stebuklai vyksta tose pievose, sėdėk, vaikščiok, ropok keturpėsčias ir matyk tą fantastišką turtą, spalvas, uosk, lytėk, ragauk, klausykis...

Celibatas ir pomirtinis gyvenimas

2009-12-29T13:00:00.009+01:00

/Tęsinys. Pradžia čia./

Artėja pabaiga, todėl tęsiame temą.

Gilinantis į celibato temą neįmanoma išvengti mistikos ir paradoksų. Būk pasiruošusi visokiems davinčio kodams.

Celibato (idėjos) istorija prasideda paradoksu: celibato krikštatėviai suprato, kad celibatas yra neįmanomas (kaip visuotinė norma).

Celibatas gimė kaip reakcija į celibato neįmanomumą - o ne atvirkščiai.

Tarsi idėja būtų mirusi dar negimusi, ir viskas prasidėtų pomirtiniu gyvenimu.

Istoriškai pažvelgus, celibato idėja buvo neatsiejama nuo pomirtinio gyvenimo idėjos.

Per amžius bažnyčios ideologai teisino celibatą evangelistų cituojamu Jėzaus posakiu "...kaip angelai danguje".

Krikščioniškoje tradicijoje angelai su laiku tapo belyčiais padarais ir bekūnėmis dvasiomis.

Bet pirmieji krikščionys manė, kad norint užsitikrinti gerą padėtį Danguje, reikia pasimylėti su angelais.

Cituojamas Jėzus nurodo, kad Dangaus karalystėje nėra tokio dalyko kaip santuoka. Rašto aiškintojai visada aiškino, kad čia kalbama apie seks(ualum)o nebuvimą Danguje.

Čia sukasi tokia loginė programėlė: 1) jeigu seksas yra santuokos aspektas, 2) o santuokos tikslas yra giminės pratęsimas, tai 3) Danguje, kur nėra mirties, neįmanomas giminės pratęsimas, 4) taigi nėra santuokos, nėra ir sekso.

Toks aiškinimas kelia išankstinę sąlygą: susilaikyti nuo seksualesnio gyvenimo Danguje aiškinimo.

Kadangi nugalėjo interpretacija, kuri angelus supranta kaip belytes dvasias, tai tuo Kristaus posakiu buvo teisinama celibato norma vienuoliams bei celibatas kaip visuotinis moralinis idealas. Kitaip tariant, celibato įstatymas, jo valdžia ir jos įtvirtinimas priklauso nuo susilaikymo dar iki susilaikymo įteisinimo.

Tai - esminis celibato principo bruožas ir celibato kultūros paslaptis: celibatas yra save paleidžianti programa, scenarijus, galintis "užbėgti sau už akių".

Jeigu atšaukiame automatinį tokios programos "pa-si-leidimą", Jėzaus žodžiai gali skambėti kitaip: kaip iš komercinės santuokos priespaudos išlaisvinto angeliško seksualumo manifestas.

Beje, kaip žinome iš pasakojimų apie paties Jėzaus prisikėlimą, kūniška patirtis yra labai svarbus prisikėlimo ir Naujo gyvenimo aspektas.

Prisikėlęs Jėzus pasiūlė savo sekėjui:

Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną

Anot specialistų, tai leidžia spėti, kad "Jėzus bent jau paskutinėse prisikėlimo fazėse turėjo sąmonę ir jautė savo kūną".

Mirusio audinio re-animacija turėtų būti nežmoniškai skausminga. Bet jei NEsusilaikome nuo "kūniškos" interpretacijos, Jėzaus prisikėlimo istorijas galima perskaityti kaip pasakojimą apie kūną, kuris nebėra ribotumo ir baigtinumo simbolis. Išlaisvintą, laisvą ir neribotų galimybių kūną (vaikščiojimas kiaurai pro sienas etc.).

Prisikėlimo istorijos - tai savotiška kūno su visomis jo "nešvariomis" funkcijomis reabilitacija, prikėlimas naujam gyvenimui, taip pat ir angeliškam seksui be varžtų.

Toliau bus: Celibatas ir orgazmas

Išpuolis prieš celibatą

2009-12-25T18:23:00.004+01:00

Didžiausia katalikiška metų šventė - puiki proga pradėti įžangą į paskaitas apie celibato kultūrą.

Juolab kad šiemet ši šventė buvo netikėtai paženklinta savotiško išpuolio prieš celibatą: kažkokia 25-metė nesėkmingai pamėgino "apkabinti" popiežių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo jau antras jos bandymas.

Verta pradėti nuo to, kad daug kam celibatas atrodo egzotiška problema, kuri gali rūpėti tik specifinės profesijos atstovams.

Kai užsiminiau, kad ketinu kalbėti šia tema, daug kas stebėjosi ne temos pasirinkimu, o tuo, kad aš tariuosi kažką išmanantis apie tokią "specifinę" problemą.

Tai man primena ekonomikos paradoksą: nors ekonominė politika iki smulkmenų sąlygoja kiekvieno/s iš mūsų kasdienį gyvenimą, ekonomika laikoma labai specifine ekspertizės sritimi, apie kurią ne kiekvienas turi teisę kalbėti (ir turėtų nepraleisti nė vienos progos patylėti).

Kaip mėgsta sakyti L-vos sekso simbolis Brazauskas, vyriausybę turi sudaryti "specialistai".

Imtis celibato temos mane paskatino ne ti(e)k akademinis smalsumas, kiek jausmas, kad "seksualinio susilaikymo" imperatyvas smelkia daugelį dabartinės lietuvių kultūros ir kasdienio gyvenimo sričių ir aspektų. Taip pat ir su seksu(alumu) tiesiogiai nesusijusių.

Nors šiandien (įsi)vaizduojama, kad viešoji ir privačioji L-vos žmonių kultūra yra "pakankamai" šiuolaikiška, nevaržoma ir "normali" seksualiniu atžvilgiu, gal net per daug "palaida", mūsų šalyje, kaip žinome, nėra nei sekso klubų, nei sekso "kabinų", nei sekso teatrų, nei sekso viešbučių, nei meilės paradų.

Kaip statistinis pilietis sau ir kitiems pateisina tokią dalykų padėtį? Labai paprastai: "seksas nėra gyvybinis interesas; seksas neturi viešų institucinių formų, nes tai - išskirtinai privati praktika" ir pan.

Kitaip tariant, egzistuoja toks "savaime akivaizdus" supratimas, kad viešosios kultūrinės, moralinės ir juridinės nuostatos neatspindi "realios" padėties seksualinių santykių ir praktikų srityje. Seksas egzistuoja privačiai ir nepriklausomai nuo viešų draudimų bei leidimų.

Pati tokia samprata yra "celibatiška", nes ji vaizduoja seksą kaip tai, kas "susilaiko" nuo išėjimo į viešumą.

Argumentas, kad viskas, kas susiję su seksualinių poreikių tenkinimu, yra "nebūtina", t.y. nereikalinga prabanga, "liuksas", turi senas šaknis.

XIII a. krikščioniškoje teologijoje, pvz., Tomo Akviniečio kūryboje, terminas "luxuria" žymi "nusikaltimus prigimčiai", konkrečiai tokią nekaltą sekso praktiką kaip masturbacija, arba seksą su savimi.

Onanizmą smerkdami kaip "neleistiną prabangą" arba "išlaidavimą", teologai rėmėsi samprata, kad "sperma yra šventas daiktas".

Viduramžių mąstytojai buvo apsėsti minčių apie ne-produktyvų (nevaisingą) seks(ualum)ą siekiant pasitenkinimo. Tamsiųjų amžių kalba, "neproduktyvios išlaidos" yra kitas sekso vardas.

Anot Tomo Akviniečio, visoks seksas, išskyrus beaistrį santykiavimą "misijonieriaus" poza (vyras ant moters), yra neracionalus pasitenkinimas, taigi nuodėmė. Pvz., oralinis arba analinis seksas pagal apibrėžimą yra "neproduktyvus išlaidavimas".

Viduramžišku požiūriu, bet kokia erotinė lytinių organų stimuliacija (omnis luxurious attactus) siekiant malonumo yra paleistuvavimo forma.

Viduramžiškos sampratos aidų gausu švietėjiškoje buržuazinėje Kanto "gero skonio" sampratoje. Čia skonis apibrėžiamas kaip "liežuvio, gomurio ir dantenų sąlytis su išoriniu objektu". Šis pasibjaurėtinas svetimkūnio įsibrovimas į subjekto erdvę pažeidžia jo laisvę ir žmogiškumą.

Nuo Renesanso laikų kūno skysčiai ir išskyros imami traktuoti kaip "valiuta": tai, ko "valdymas" yra buržuazinė ambicija.

Šioje "ekonomijoje" vyras yra "suverenus savininkas", leidžiantis sau tik retkarčiais saikingai paišlaidauti - išeikvoti biškį turto giminės pratęsimo sumetimais.

Tuo metu moteris, kaip pasakyta Šventame Rašte, yra "pralaidus indas".

XIX a. pabaigoje į sceną įžengia nesivaldančios ir nesuvaldomos, nepasotinamos, paleistuvingai išlaidaujančios Moters-Vartotojos figūra.

Bus daugiau

Nebūtina pirkti - galima pasiimti

2009-12-24T13:23:00.002+01:00

Šitie faini. Bet L-voje toks scenarijus nepraeitų. Apsauginiai juos nusivestų į savo Tamsųjį kambarėlį ir apdorotų Busho Gvanatanamo metodais.

Ateities vizija: bankai plėš bankus

2009-12-21T22:57:00.002+01:00

Viena praėjusios savaitės kriminalinė žinutė privertė įkaisti mano vaizduotę net 18-os laipsnių šaltyje. Paanalizuokime, kas ten nutiko. Žiniasklaida rašė:

Užsienio šalyse gyvenantys tautiečiai išmoko, kaip Lietuvos bankų išduotas debetines korteles, kurių sąskaitoje švilpauja vėjai, paversti pajamų šaltiniu.
Nuostoliai, aišku, gula ant bankų pečių.
Šios debeto kortelės yra skirtos tik atsiskaityti, jų turėtojams kreditas nėra suteikiamas. Bet sukčiai rado būdą, kaip apgauti sistemą ir naudotis kreditu.
Pirmiausia kuriame nors Lietuvos komerciniame banke išsiimama debetinė kortelė, į ją įnešama nedidelė suma pinigų.
Didžiojoje Britanijoje su šia kortele automatinėje degalinėje įsipilama degalų už visą įneštą sumą. Atsiskaitant už degalus kortele, iš kliento sąskaitos turi būti išskaičiuojamas 1 svaro mokestis. Kadangi kortelėje pinigų nebėra, sistema „atrakina“ elektroninę apsaugą ir nusiskaičiuoja 1 svarą.
Taip tik mokėti skirta kortelė paverčiama neriboto kredito kortele.Tačiau afera dažniausiai pastebima negreitai, kai sukčius spėja pasisavinti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių litų.
Paaiškėjo, kad kai kurie Lietuvos piliečiai prieš išvykdami į Didžiąją Britaniją debetinėmis kortelėmis apsirūpino bent keliuose bankuose.
Iš Didžiojoje Britanijoje gyvenančių aferistų išsiieškoti nuostolius bus sudėtinga. Tikėtina, kad didžiąja dalimi šių kortelių apskritai naudojasi ne tikrieji šeimininkai, o už simbolinį mokestį iš asocialių asmenų jas įsigiję sukčiai.

Reikia pradėti nuo to, kad "debetinė kortelė" yra nesenas ir egzotiškas išradimas, skirtas neišsivysčiusioms, globalaus kapitalo neseniai kolonizuotoms šalims, tokioms kaip L-va.

Beje, pačioje pradžioje, kai bankai pradėjo dalinti tas korteles, jie dar suteikdavo tam tikrą kredito limitą net beviltiškiausiems klientams, bet reklaminiam laikotarpiui pasibaigus kredito linija užsidarė amžiams, nes plačiąsias savo klientų mases L-vos bankai traktuoja kaip beviltiškus ir nepatikimus iš prigimties.

Taip gimė DEBETINĖ KORTELĖ, kuri yra ne kas kita kaip suvaržyta arba apribota kredito kortelė, kurios kredito "kanalą" nuo nepatikimų, beviltiškų, nemokių klientų-lūzerių saugo banko SAUGOS KODAS.

Ką padarė emigrantai iš L-vos Jungtinėje Karalystėje? Jie įkišo lietuvišką debetinę kortelę į jai svetimą aplinką ir išprovokavo anglišką sistemą ir jos programą IŠ GODUMO VEIKTI PRIEŠ LIETUVIŠKĄ SISTEMĄ.

Supaprastintai tariant, angliška programa, norėdama atsiimti savo svarus, kurių nebuvo kortelės sąskaitoje, NULAUŽĖ lietuvišką saugos kodą ir patenkino angliško banko (mokėjimo sistemos) interesą, padarydama milžinišką žalą lietuviškai sistemai.

Kitaip tariant, vieno banko sistema "nesusimąstydama" (o tiksliau programiškai "mąstydama" apie savo interesą) apiplėšė kitą banką, kuris dabar negali nieko išsireikalauti atgal.

Tai nuostabus, neįtikėtinas atvejis, leidžiantis tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į ateitį, kai vis dažniau ir vis sunkiau prognozuojamais būdais sistemas ir programas bus galima išprovokuoti veikti viena prieš kitą ir - kartais - griauti ir žlugdyti jų pačių sukurtus barjerus, kuriais jos atsitveria nuo "nepatikimų ir pavojingų liaudies masių" - savo klientų.

Zuikis Pleibojus

2009-12-21T14:42:00.004+01:00

karlas marxas ore.lt:

naujienų sandėlio delfi.lt talkininkas rašė, kad "„Playboy“ pavadinimas intrigavo ir buvo pateisintas - spektaklio metu pasirodo du pikantiški, krūtis menkučiais juodais kryželiais užsimaskavę modeliai".

karlas marxas mano kitaip:

Anties „Zuikis Pleibojus“@Rusų dramos teatras, 2009-12-17

+++

Tamsos ir Šalčio kunigai

2009-12-18T22:00:00.010+01:00

Per tuos keletą mėnesių, kol nerašiau į šį blogą, Tamsos ir Šalčio kunigų čiuptuvai nesulaikomai skverbėsi vis giliau į pačias jautriausias visuomenės gyvenimo sritis.

- Kubilius paskelbė, kad beprasmiška reikalauti socialinio teisingumo, nes viską valdo "gyvenimo ir mirties dėsniai" (kirtis ant mirties);

- Degutienė, atsiskaitydama popiežiaus atstovui už nuveiktus darbus, paskelbė, kad Lietuva turi "savo tradicijas", todėl priešinosi ir priešinsis Europos peršamiems principams;

- Jėzuitas Adomėnas pasiūlė Seimui bylinėtis su Europos parlamentu;

- Kubilius viešai prisipažino, kad teisės aktus rengia "kartu su bažnyčios teisės specialistais"; pvz., jie parengė įstatymo pataisą, kuria medicinos studentams leidžiama atsisakyti studijuoti "moralei prieštaraujančias praktikas", t.y. abortą;

- Šimašius paskelbė, kad pensijos nėra jų gavėjų nuosavybė;

- Jėzuitas Valentinavičius ištiesė pagalbos ranką Kubiliui: išėjo iš LNK televizijos ir tapo premjero patarėju politikos klausimais;

- Seimas įžūliai priešinosi Grybauskaitės mėginimui pataisyti "Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio" įstatymą;

- Grybauskaitė žadėjo, bet nepasipriešino Kubiliaus ir Seimo sprendimui mažinti pensijas ir socialines išmokas.

~~~

Aš vis dar esu įsitikinęs, kad efektyvus pasipriešinimas sekuliarios visuomenės principų griovimui ir socialinio sadizmo normalizacijai yra įmanomas.

Aš turiu galvoje ne kokius nors ypatingus veiksmus, o būtent viešą kalbėjimą ir kai kurias kitas veikimo formas. Tie ir tos, kas mano, kad "jau viskas išbandyta", klysta. Tikra polemika (nuo polemos - "karas") dar nė neprasidėjo.

~~~

Ateinančius metus norėčiau pradėti paskaitų ciklu "Celibato kultūra" Laisvajame universitete. Man labai gaila, kad net tie ir tos, kas nuoširdžiai baisisi konservų ir jėzuitų socialine politika ir jų diegiamomis "moralinėmis reformomis", dažnai nemato ryšio tarp šių dviejų politikos aspektų: socialinių sprendimų ir "moralinių" aktų. Arba, jei ir miglotai jaučia esant tokį ryšį, vis tiek tuos du aspektus svarsto atskirai.

Laikas suprasti, kad likimas mums lėmė susidurti su Tamsos ir Šalčio kunigais. Jie nekenčia visko, kas juda.

Šio blogo skaitytojai, kantriai laukę ir sulaukę mano antro atėjimo, turės išskirtinę galimybę skaityti tik bloge skelbiamą Įžangą į paskaitų ciklą.

~~~

Išgerkime arbatos, nes kova bus žiauri.

~~~

Dar žr.: Treileris (Paskaitų ciklas "Celibato kultūra");

Ištraukos iš pirmos paskaitos

Treileris

2009-12-16T22:19:00.015+01:00

Coming Soon...

Celibato kultūra

Trijų paskaitų ciklas

Dedikuojama Mantui Adomėnui

~~~

Celibatas (lot.), 1. žmonių pasakymu, gyvenimas mergystėj, arba nesituokiant; 2. griežtesne prasme, atsižadėjimas ar bent pasižadėjimas laikinai ar amžinai nesituokti; 3. katalikų bažnyčios aukštesnių šventimų dvasininkų celibatas yra: a) visiška ir amžina skaistybė; b) draudimas tuoktis, gyvent draugėj ar bendraut su kai kuriomis moterimis ir t.t.
Tarptautinių žodžių žodynas, 1936, sudarė K.Boruta ir kt.
~~~
Kai kurie žmonės valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda.
Šv. Augustinas
~~~
Seilės ... veikia kaip virškinimo medžiaga, ... jeigu turi valios neeikvoti jų blogam įpročiui [spjaudyti].
I. Kantas
~~~
Apskritai būtų visiškai išmintinga drausti agituoti už kokius nors seksualius santykius.
A. Kubilius
~~~
Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti...
A. Svastikos Sukitės Greitai – Ramanauskas
~~~
Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs.
Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje
~~~
War is not over.
Latvijos atstovų dainos Eurovizijos dainų konkurse priedainis

___________________________

Iš pirmo žvilgsnio nėra nieko bendro tarp Pertekliaus visuomenės hedonisto (-ės) ir dykumoje save kankinančio vienuolio. Tačiau celibato principo analizė leidžia parodyti, kad šis principas ir juo pagrįsta celibato kultūra kiaurai smelkia visas neo-kapitalistinių visuomenių, kuriose niekaip nesibaigia pokaris, gyvenimo sritis ir aspektus.

Celibato esmė - „neproduktyvaus išlaidavimo“ draudimas. Tokia perspektyva leidžia kartu svarstyti seksualumo formas ir ekonomikos bei vartojimo temas.

~~~

- Nors Šv. Paulius savo metu pripažino, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti lytinio susilaikymo, jis atvirai flirtavo su enkratitais, kurie manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas nedera su krikščionio pašaukimu.

- Šv. Augustinas demonizavo seksą kaip valios problemą ir įsivaizdavo, kad seksas Rojuje buvo valdomas proto. Rojuje „vyras išliedavo savo sėklą, o moteris pradėdavo kūdikį sujaudindami savo lytinius organus valingai, reikiamu laiku ir deramu laipsniu, ... o ne genami aistros“. Todėl šis bažnyčios tėvas taip žavėjosi tais, kurie „valios jėga savo užpakaliu (ir be jokios smarvės) išgauna tokius muzikinius garsus, kad atrodo, jog jie ta vieta gieda“.

(Todėl S. Žižekas priduria, kad seksualinių praktikų spektre Dangiškąjį seksą geriausiai reprezentuoja fistingas – skverbimasis į kūną ranka ir kumščiu bei sadomazochizmas.)

- Celibato idealus naujam gyvenimui prikėlė Kantas. Šis filosofas padėjo solidžius pamatus buržuazinei kūno ir proto disciplinai. Jis paskelbė „patologiškais“ visus subjektyvius kūniškus potyrius, tokius kaip skonis ir uodimas. Kantas sugalvojo filosofinį pateisinimą fiziologų idėjai, kad vitalinė individo energija yra "ribota išteklių suma". Jis daug investavo į idėją, kad individas yra suverenus savininkas, kontroliuojantis išlaidas.

- Ne atsitiktinai konsiumerizmo plitimą lydėjo moraliniai mūšiai, kaip antai kova su masturbacija kaip „neleistinu švaistymu“.

- Savo ruožtu Wilhelmas Reichas, analizuodamas „masinę fašizmo psichologiją“, pažymėjo, kad (smulkia)buržuazinė šeima yra pagrindinė fašistinio puritonizmo scena ir totalitarinės valstybės mikromodelis. Tai – vienas iš kontekstų, leidžiančių parodyti, kad celibato principą apibrėžia ne tik uždrausto objekto – sekso arba vartojimo – demonizavimas, bet ir – tuo pačiu judesiu – jo kraštutinis sudvasinimas (spiritualizacija).

Čia galima paminėti ne tik dešiniąsias (neo)liberalines kūno kankinimo vardan „augimo“ (ekonominės plėtros) ideologijas, bet ir, pavyzdžiui, kairiųjų profsąjungų tradiciją, būtent jų nenorą imtis „teisės į liuksą“ problemos, taip pat pastaruoju metu vėl suklestėjusį antivartotojišką eko-puritonizmą.

~~~

Šias temas svarstysime pirmoje ir antroje paskaitose.

Trečioje paskaitose pereisime prie ryškiausių „Celibato figūrų“ Lietuvos viešajame gyvenime aptarimo.

- Mūsų dėmesio sulauks A. Kubilius, A. Šliogeris, A. Greitai, D.Grybauskaitė ir kt.

- Kelsime klausimą, kodėl Lietuvos gyventojus taip hipnotizuoja ir mobilizuoja „pedofilijos“,

sekso ir „pasipriešinimo sistemai“ temos.

~~~

Dar žr.: Ištraukos iš pirmos paskaitos

Kankinimo kriaušė išeinamajai angai ir kt.

2009-08-05T14:50:00.007+02:00

Nuotraukose: 1. Kankinimo kriaušė makščiai, išeinamajai angai ir gerklei. 2. Pernelyg valdingos moters sukaustymas. 3. Raganos kankinimas.

Nusileisk į gražulio&kubiliaus svajonių pasaulį tik už 8 Lt!

Diržai, pjūklai, surakintos moterys ir atgailautojo drabužiai - parodoje _Viduramžių kankinimai ir bausmės_ Teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Pasirodo, šalia "pernelyg valdingų" moterų, dažniausiai būdavo kankinami blogi muzikantai.

Susijusios antraštės:

Tiems, kuriuos šokiruoja A. Kubilius ir Seimas

Sadistų koalicija: Šokdaktarių sugrįžimas

Iškabos II: SANTA

2009-08-03T12:42:00.004+02:00

Ši reklaminė iškaba mano dėmesį patraukė tuo, kaip joje dera ekstremalus realizmas ir alegorinis daugiaprasmiškumas. Iškart pajutau, kad JI ne tik agituoja, bet ir šiek tiek hipnotizuoja. Ką ji propaguoja? - paklausiau savęs.

Ši rūstaus veido nuotaka (šiek tiek primenanti Nuotaką iš KILL BILL) kabo praeiviams virš galvų, kas simbolizuoja jos dangišką prigimtį.

Pavadinimas SANTA yra užuomina į bažnyčios mokymą apie santuokos šventumą, todėl ši nuotaka, nepaisant (reto) fotografinio realizmo, simbolizuoja Santuoką kaip "šventą reikalą", šeimos vertybes.

O jos rūsti veido išraiška byloja apie šventą pareigą (tautai, tėvynei, bažnyčiai, paveldui).

Be to, kas galėtų paneigti, kad ji simbolizuoja šventą bažnyčios ir valstybės santuoką?

Valstybė ir Bažnyčia: atskirtos, bet neišskiriamos

Gražios kaimynystės pavyzdys

2009-07-31T12:07:00.002+02:00

Nuotr.: Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba - Lietuvos pramonininkų konfederacijos kaimynė.

Patogu: nereikia toli nešti vokelių.

Ultrapatriotų vertybės išniekinimas

2009-07-23T15:58:00.003+02:00

Vaizdas, nuo kurio ultrapatriotams darosi juoda akyse:

Ir tarė Viešpats: MEILĖ BUS LAISVA! (I)

2009-07-20T12:34:00.009+02:00

Šiame pranešime prisiminsime laikus, kai Jėzaus Kristaus stebuklų įspūdžiai dar buvo švieži, o jo fanų entuaziazmas - dar neišblėsęs. Kodėl pirmieji krikščionys niekino šeimą?

Apie šeimą ir jos vertybes šiandien plepa kas netingi ir visada tyčia labai neaiškiai. Pvz., ką turi galvoje Gražulis, kokie vaizdai jam iškyla prieš akis, kai kalba apie zoofiliją ir nekrofiliją?

O ką savo talpiame omenyje turi Kubilius, kai sako: "vaikus reikia saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos"? Galime tik įsivaizduoti, ką jis įsivaizduoja, ir ką konservai ir paksoidai įsivaizduoja kolektyviai...

Vien kalbiniu atžvilgiu ta frazė - saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos - būtų iššūkis net _kalbajobei_, įkūnijamai konservatorių partijos nario Algio Greitai. Ji/s nesusilaikytų nesusikeikusi.

Iš visko sprendžiant, minėtieji patronai patriarchai bando apeliuoti į _sentimentalią_ šeimos sampratą, atsiradusią XIX a., kai Katalikų bažnyčia, praradusi buvusią įtaką, nusprendė savo agitaciją ir propagandą nukreipti į vieną tikslinę grupę: namų šeimininkes su vaikais.

Apskritai reikia pasakyti, kad namų kultas yra ne tokia ir sena _vertybė_. Ją pagimdė miesčionėjimo procesas. Tuo tarpu pirmiesiems Kristaus fanams nė į galvą nebūtų atėję garbinti šeimą, namų ūkį ir sutuoktinių santykius. Juk tai taip pagoniška.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais šeima anaiptol nebuvo garbinimo objektas. Priešingai: ji buvo gana žiauriai niekinama.

Vieni manė, kad tikrasis krikščionio pašaukimas yra visiškas seksualinis susilaikymas. Savotiškai iškrypusį šio požiūrio aidą girdime ir Kubiliaus frazėje.

Kiti manė, kad gyvenimas užsidarius privačiame namų ūkyje yra nesuderinamas su Kristaus _komunija_ ir bendruomeninio gyvenimo idealais. Todėl jie propagavo gyvenimą komunomis.

Negana to, kai kurie iš pirmųjų Jėzaus sekėjų niekino šeimą kaip privačios nuosavybės santykių formą. Toks Epifanas rašė:

Dievas viską sukūrė žmonėms naudotis bendrai ir dalintis po lygiai.

Kitaip tariant, šeima ir žmonos tarnavimas vyrui yra pirmapradės Dievo tvarkos išdavystė. Šv. Paulius barėsi:

O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai

Ką reiškia būti nuosavybės objektu šeimoje, gražiai iliustruoja mafijos moterų gyvenimas, aprašytas R.Saviano. Panašiai turėtų būti ir statistinėjė Lietuvos provincijos arba oligarchų šeimoje (arba gražulio omenyje):

Jei vyras žuvo ar sėdi kalėjime, žmona turi dėvėti gedulą. Ji negali gražintis ir puoštis. Susivėlusi ir nesusitvarkiusi - taip ji rodo savo ištikimybę vyrui. Jei vyras žūva, jo moteris turi susilaikyti nuo sekso ir gali atlikti tik motinos pareigas. Kad galėtų ištekėti antrą kartą, turi gauti sūnų sutikimą ir tik praėjus 7 metams po vyro mirties. Tie, kuriems kyla pagunda dairytis į svetimas merginas, _pamaitinami smėliu_ - tox tradicinis baudimo būdas, kai į burną, nosį, ausis ir akis grūdamas smėlis, kol nusidėjėlis pamažu uždūsta. Panašiai baudžiamos neištikimos moterys. Jei suimtas mafiozas pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, jo žmoną ar sužadėtinę turi teisę išprievartauti ar nužudyti bet kuris klano vyras.

Dažnas motyvas pasakojimuose apie ankstyvąją krikščionybę - kaip _atsivertusios_ žmonos meta savo vyrus ir pabėga iš namų. Pirmieji Jėzaus sekėjai ir sekėjos ilgėjosi prarasto Rojaus ir niekino žemišką buitį, įskaitant namų ūkį. Reikia turėti omenyje, kad ir pasaulio pabaiga turėjo prasidėti netrukus.

Beje, mokymas, kad santuoka ir santykiavimas šeimoje yra skaistumo išniekinimas, dingo iš Vatikano programos tik po II susirinkimo, taigi visai neseniai.

Bažnyčios tėvas Paulius mokė, kad

išties vyrui yra gerai nesantykiauti su moterimi.

Tai esą išlaisvina maldai. Tox laisvas vyras gali atsiduoti Dievo meilei nesiblaškydamas.

Apskritai Paulius manė, kad, turint omeny artėjančią pasaulio pabaigą, tuoktis išvis neapsimoka.

Tačiau jis nebuvo susilaikymo maniakas a la Kubilius. Pauliaus manymu, verčiau jau tuoktis negu _visą laiką degti_. Kitaip tariant, šeima, santuoka yra taktinė geismo valdymo premonė.

Bet griežtesni Pauliaus amžininkai niekino santuokinį lytinį santykiavimą kaip pasidavimą Šėtono pagundai.

Kristaus fanai, praktikavę gyvenimą komunose ir vienuolijose, šitaip mėgino imituoti Kristų, kuris buvo nevedęs, neturėjo turto ir vaikų. Jėzaus sekėjams didelį įspūdį buvo padaręs jo mokymas, kad Danguje nėra santuokos, nes ten nėra mirties, todėl nereikia rūpintis giminės pratęsimu.

Viena neoficiali evangelija cituoja Kristaus žodžius, kad mirtis viešpataus tol, kol _jūs, moterys, gimdysite vaikus_.

Senovės raštuose yra užuominų, kad seksas Danguje vis dėlto egzistuoja, bet Kristus yra pabrėžęs, kad amžinajame gyvenime būsime _kaip angelai_ (aišku, tik kai kurie iš mūsų, išrinktieji, ne visi).

Poetas savo ruožtu yra išaiškinęs, kad angelai gali laisvai keisti lytį ir pavidalą, būti daugialyčiai ir šiaip visaip mainytis:

Spirits when they please
Can either sex assume, or both; so soft
And uncompunded in their essence pure ...

Viename neoficialiame pasakojime apaštalas Tomas įsiveržia pas jaunavedžius į miegamąjį (gražulio svajonė) ir informuoja juos apie tai, kad jeigu jie susilaikytų nuo _nešvaraus santykiavimo_, galėtų gyventi be rūpesčių, nes liktų ištikimi Kristui, todėl būtų išganyti. Ir atvirkščiai - jei nueis tuo purvinu keliu, jų laukia pragaištis, kurios simbolis, anot apaštalo, yra vaikai.

Iš vienodų prielaidų Jėzaus sekėjai pasidarė skirtingas praktines išvadas. Vieni savo panieką kūniškai egzistencijai išreiškė atsisakymu tenkinti kūniškus poreikius (vienuoliai). Kiti nusprendė savo kūnais dalintis su visais _kaimynais_.

Tie, kurie manė, kad žmonių išgalvoti privačios nuosavybės ir monogamijos įstatymai yra maištas prieš Dievą, svajojo apie grįžimą į Rojų, kur viskas, įskaitant seksą, buvo bendra.

(Bus daugiau)