penktadienis, kovo 29, 2013

Sugar Man

"Kino pavasario" filmas "Searching for Sugar Man" nusipelno apibūdinimo "pavyzdingas". Jis puikiai sukonstruotas (nenuspėjamas, jei žiūri nežinodamas istorijos), pribloškia įdomia ir meistriškai išdozuota muzika bei ryškių personažų galerija, nors tai - dokumentinis filmas.

Bet aš čia norėčiau labai glaustai pakalbėti apie kai kuriuos filmo (turinio) provokuojamus klausimus.

Jis neleidžia apeiti ar išvengti klausimo, kas _lėmė_ pagrindinio personažo Rodriguezo (ne)sėkmę. Ar pats filmas (nepainioti su filmo kūrėjais) pateikia atsakymą ar bent jau medžiagos atsakymui į tokį klausimą?

Šis klausimas vertas ilgo straipsnio, nes filmas gana subtiliai traktuoja šią temą.

Nors filmo kūrėjai pateikia daug nuomonių, iš kurių galima spręsti, kad R. talentas nerado sau vietos Jungtinių Valstijų muzikos industrijoje dėl šios industrijos atstovų bukumo ir godumo, dėl tuometės ekonominės konjunktūros (nepalankių rinkos sąlygų) ir galbūt dėl R. kilmės, filmas leidžia ieškoti ir įdomesnių atsakymų į klausimą, kas lemia talento (ne)sėkmę.

Siužetas sukonstruotas taip, kad "piktos lemties" istorija netikėtai virsta _lėmimo nesėkmės_ istorija: toms jėgoms ir faktoriams, kurie turėjo galutinai nulemti herojaus nesėkmę, nepasiseka jos nulemti galutinai, taip sakant.

Toks "siužeto" (ir "lemties") posūkis provokuoja klausimą: kokiu pagrindu - ir kam - mes priskiriame (ne)sėkmės determinacijos galią.

Tarkime, herojui "nepasisekė" dėl kilmės. Ką reiškia "nepasisekė" šiame teiginyje? Net jei būtų kalbama ne apie tiesioginę diskriminiaciją dėl kilmės, o apie tuometės auditorijos prietarus ir nusistatymą prieš "lotynų" kilmės atlikėjus - "nesėkmė" tuomet reikštų, kad būta šansų "patikti"/įtikti auditorijai, bet šiam konkrečiam muzikantui to nepavyko padaryti - jam "nepasisekė".

Bet taip pat "sėkmingai" galima teigti, kad ta R. "nesėkmė" visai nebuvo atsitiktinė; priešingai - galima pagrįstai manyti, kad ji buvo neišvengiama, todėl jai net netinka vardas "nesėkmė"; auditorijos rasizmas ir muzikos industrijos komercinis bukumas nėra momentinio aplinkybių žaismo rezultatas, o nuolatinės charakteristikos.

Bet tuomet turėtume kalbėti apie sistemos (determinacijos) nesėkmę - netgi klaidą "error" prasme - ir apie herojaus (neįvertintą) sėkmę: jam pavyko apeiti lemtingą determinaciją ir "prisikelti iš numirusių" (paralelinio pasaulio tema).

Atsitiktinumo mechanizmas persikelia į kitą sceną: toks siužetas - nepatyręs sėkmės viename kontekste, herojus triumfuoja kitame kontekste - leidžia suprasti, kad talento realizacija arba kūrybinė sėkmė yra ne individo sėkmės išbandymas neperkalbamų aplinkybių akivaizdoje, o "neperkalbamų aplinkybių" išbandymas - išbandymas, kuris tik dėl to ir yra įmanomas, kad tos aplinkybės niekada nieko iki galo negali nulemti.

Aplinkybėms "ne visada pasiseka" - o tai iš esmės reiškia, kad joms _visada nesiseka_ (visada gali nepasisekti, ty jos niekada nieko nenulemia galutinai), nes jos atsitiktinės ir laikinos.

Filmo pasakotojai pasakoja, kaip jiems pasisekė paneigti mitus apie herojaus galutinę lemtį ir legendą apie jo mirtį scenoje. Iš esmės tai pasakojimas apie lemties ir determinacijos mitologiją, kurioje tai, kas atsitiktina ir laikina, virsta "būtinybe ir neišvengiamybe".

Tai būdinga ideologinėms mistifikacijoms: pvz., diskriminacinės ideologijos (rasizmas etc) visada apeliuoja į "šventą raštą", amžinąsias vertybes, kraują ir dirvą ir pan. Rasizmas siekia paneigti savo laikinumą ir laikiną sėkmę.

Būtų galima išmėginti ir tokios interpretacijos sėkmę: šis filmas - apie kapitalizmo kaip sistemos laikinumą ir liberalizmo sėkmės ideologijos sėkmės laikinumą ir atsitiktinį pobūdį.

sekmadienis, kovo 17, 2013

Kam ezoterinio nacizmo? Pigiai

Šįryt panaršiau internetą ir mąstau, kad ideologiniame fronte mūsų nepakankamai įvertintas priešas (ar net konkurentas) yra neopaganizmas (inkorporavęs ir daug vadinamojo ezoterinio nacionalsocializmo elementų).

Prisipažinsiu, turėjau mažai progų ir nemačiau reikalo pasidomėti šitos sub/para-politinės ideologijos būkle, bet dabar žiūriu, kad tai gana lanksti ir "inclusive" platforma.

Verta atkreipti dėmesį, kad bent pora pastarojo meto rezonansonių istorijų lietuviškame kontekste - gimdymo namuose skandalas ir nacionalistų eitynės - turi akivaizdžių sąsajų su neopagonišku ideologiniu kontekstu.

Todėl nekeista - nors aš pats feisbuke iš pradžių tai pavadinau "tautiniu chaosu" - kad pagarsėjusi pribuvėja, kuria domisi teisėsauga, LNK televizijos koncerte, skirtame žmogaus teisių temai (ES finansuojamas projektas), pakalbinta apie "persekiojimą" dėl gimdymo namuose, staiga prabilo apie kovo 11 eitynes ir pagyrė jų dalyvius už tai, kad jie "žino savo teises".

Neopaganizmo apeliacija yra pajėgi mobilizuoti skirtingas grupes (pvz., ne paslaptis, kad ir tam tikra dalis žaliųjų veikėjų ir grupių yra neopaganistai), bet svarbiausia, neopaganizmas pasižymi chameleoniškos adaptacijos geba ir savybe sukelti painiavą ir požymių sąmyšį: nacionalistų eitynės būtų šviežias pavyzdys, bet tas pribuvėjos pasisakymas ES žmogaus teisių projekto kontekste man priminė kitą atvejį: pirmas (ir gal iki šiol vienintelis) muzikos festivalis, gavęs paramą iš ES struktūrinių fondų, yra "Mėnuo Juodaragis" - praktiškai neonacionalistų vasaros stovykla; kiek žinau, šitas festivalis buvo paremtas praktiškai be konkurencijos - kaip "įvairovės ir kūrybiško tradicijų puoselėjimo" projektas...

Neverta ir sakyti, kad neopaganistinės veiklos visada lengvai gali prisišlieti prie visų oficialių valstybės remiamų "etninės kultūros išsaugojimo" projektų. Tautinių švenčių uzurpavimas tebuvo rutininė bendros strategijos tąsa.

Kalbant apie "ezoterinį nacionalsocializmą", ideologinė pasaka dėliojama maždaug taip: Vakarų kapitalistinė vartotojiška kultūra, ypač popkultūra, nuo mažens plauna žmonėms smegenis ir lėmė visuotinę dvasinę ir fizinę degeneraciją. Brukdamas popkultūrą ir vartojimą, kapitalizmas siekia alienuoti žmones, pirmiausia jaunimą, tradicijų, šaknų ir moralės atžvilgiu. Juodžiausią darbą atlieką "diversity mongers", t.y. kapitalistai, daugiausia popkultūros sferoje, kurie pratina vartotojus prie juodaodžių ir spalvotųjų kultūros kaip normos. "Juodžių kultūra" (muzika) simbolizuoja visas vertybes, kurios yra svetimos arijams (paleistuvystė, kriminalizacija etc). Tikslas - degeneruoti ir sunaikinti senąją "mūsų" rasę. Todėl susipratę jaunuoliai turi "grįžti prie šaknų". Tai padės padaryti domėjimasis arijų mitologija ir pagonybės atgaivinimo judėjimo istorija, įskaitant ritualinius ir simbolinius nacionalsocializmo (hitlerizmo) aspektus.

Neoapaganizmo lankstumą rodo ir tai, kad - skirtingai negu "tradicinis" etnocentrizmas - neopaganizmas atvirai, neišsisukinėdamas prisistato kaip daugiatautis, multikultūrinis judėjimas, jungiantis daug nacionalizmų. Todėl neopaganistiškai indoktrinuotas dalyvis/ė nemato jokių problemų semtis įkvėpimo iš visų prieinamų šaltinių, pvz., rekonstruoti "baltišką" mitologiją pagal slavų neopaganistų rašliavą ir kartu su jais vadovautis imperatyvu "Žemė, kraujas, šaknys, dvasia".

(Beje, pasirodo, "ezoterinis hitlerizmas" - tokia lanksti platforma, kad jiems nieko nereikštų net ateivius akomoduoti: "The major figure in Esoteric Hitlerism Miguel Serrano, a former Chilean diplomat, author of numerous books, including Adolf Hitler, the Last Avatar (1984), is one of a number of Nazi esotericists who regard the "Aryan blood" as originally extraterrestrial.")

Žodžiu, bent jau man šitas kontekstas leidžia šiek tiek kitoje šviesoje pamatyti ir tautistų eitynes, ir bendrą klimatą krašte, ypač tarp jaunesnių žmonių.

sekmadienis, kovo 10, 2013

Fašistinės tendencijos Patyčių eroje

Kas sieja tokius reiškinius kaip patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, neapykantos kurstymas internete ar gatvėje ir populistinių jėgų konsolidacija?

Skaitant kai kuriuos Lietuvos teismų sprendimus arba žurnalistų žinutes apie patyčias ir nacionalistinius išpuolius, gali priblokšti konkrečių teisėjų ar žurnalistų nesusigaudymas ir nuovokos stoka. Tačiau labai svarbu kelti klausimą, kaip minėtieji reiškiniai susiję su bendra Lietuvos visuomenės būkle.

Ar esama jėgų ir faktorių, kurie trukdo adekvačiai įvardyti ir įvertinti patyčių bei neapykantos kurstymo atvejus? Neribota „saviraiškos laisve“ suinteresuoti visų pirma politikai, nes viešas santykių aiškinimasis ir vadinamosios juodosios technologijos yra labai svarbi politinės konkurencijos ir priešrinkiminių mūšių dalis.

Kad patyčios ir neapykanta galėtų lietis laisvai – eteryje ir internete – suinteresuotos, žinoma, ir komercinės žiniasklaidos priemonės, nes visa tai, kas susiję su neapykanta ir žeminimu, yra „patrauklu“ skaitytojų (žiūrovų) auditorijai, o laisvojoje rinkoje auditorija yra prekė, kurią žiniasklaida parduoda reklamos užsakovams.

Šiuo požiūriu ypač pažeidžiamos yra visos visuomenės mažumos, nes antipatija arba neapykanta mažumoms yra stabilus žiniasklaidos produkcijos „patrauklumo“ šaltinis. Nenuostabu, kad per du rinkos demokratijos dešimtmečius neapykanta ir patyčios Lietuvos žiniasklaidoje – ksenofobija, antisemitizmas, homofobija, socialiai pažeidžiamų grupių žeminimas ir kitokios patyčių formos – išlaikė tvirtas pozicijas televizijos diskusijose ir interneto komentuotojų kūryboje, taip pat spaudos puslapiuose. Komercinė žiniasklaida noriai tenkina ir paniekos moterims bei jų žeminimo paklausą.

Analizuojant neapykantos ir patyčių kultūros prielaidas, būtina matyti platesnį kontekstą. Vakarų sociologai pažymi, kad laikotarpį nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio (nuo „1990 m.“) galimą įvardinti kaip Patyčių erą. Pavaldžiųjų žeminimo, negailestingo komercinimo tendencijos sietinos su neoliberalizmo ideologijos ir valdymo praktikos triumfu Vakaruose ir Rytuose.

Šiam laikotarpiui būdinga brutalių vadybos metodų ir patyčių darbe įsigalėjimas. Kaip mokytojas „orkestruoja“ patyčias siekdamas kontroliuoti klasę, taip ir vadybininkas (vadovas) naudoja patyčias kaip valdymo strategijos metodą. Patyčiomis ugdomas  nuolankumas ir agresyvumas. Lygia greta įsigali ir seksualinė prievarta darbo aplinkoje.

Nesaugumo ir baimės atmosferą Lietuvos visuomenėje nuolat palaiko tokie faktoriai kaip nerimas dėl laikino darbo, atlyginimo „pagal darbo rezultatus“ sistema, socialinės apsaugos neprieinamumas. Nusižeminimo įsikūnijimas yra skurstančiųjų darbuotojų klasė.  

Neoliberaliajai rinkos demokratijai būdingas nuolatinis visuotinis nestabilumas stumia žmones ieškoti „tikrumo“ iliuzinėse užuovėjose. Žymi neoliberlizmo kritikė Naomi Klein konstatuoja: „Skausmingi Rusijai ir Rytų Europai skirtos šoko terapijos padariniai ..., atsaini dešimčių milijonų žmonių atskirtis, įvykdyta laisvosios rinkos ideologų, [lėmė tai, kad] išdidūs gyventojai, ... puldami pažeidžiamiausias savo grupes, siekia atsikovoti nacionalinę savigarbą“ („Šoko terapija“, Vilnius, „Kitos knygos“, 2009, vert. G.Pulokas ir kt., p. 449).

„Smulkųjį terorą“ darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose ir gatvėje atitinka bendra visuomenės fašizacija: gyventojų neatsparumas autoritetizmui, tendencija patirtą represiją paversti nukreipta agresija bei jautrumo degradavimas – „desensitizacija“, šiaip jau būdinga karinių konfliktų zonoms. Socialinė atjauta virsta kritikos taikiniu.

Niekas nebesistebi, kai banko vyr. ekonomistas sako, kad „žmogus pats kaltas, jei miršta skurde“ – tarsi pateisindamas tokius incidentus kaip benamių terorizavimas, kankinimas, žaginimas ir žudymas (pvz., Marijampolėje). Teisėjas gali nuspręsti, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, lydimas skanduotės „Juden raus“ (žydus – lauk!), esą išreiškia „Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad „valdžia priklauso lietuviams, t.y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“.

Laikraštis pirmame puslapyje kursto „ruošti beisbolo lazdas“. Prof. Landsbergis ragina nesirūpinti dėl ekstremistų eitynių pagrindinėmis miestų gatvėmis. O buvęs premjeras Kubilius teisina viešų asmenų polinkį virsti „personažais“ ir tūkstančių stebėtojų akivaizdoje teisti visus, kuriuos tie personažai laiko „šūdais“.

Filosofas Slavojus žižekas yra kalbėjęs apie beribį visuomenės „kultūringumą“ – meną nieko nepastebėti ir nekreipti dėmesio. Kad kultūringumas išties būna begalinis, liudija kad ir ES senbuvės Graikijos pavyzdys. Neonacistinė „Aukso aušros“ partija turi 18 vietų Parlamente, ją remia 10 proc. gyventojų (3-a pagal populiarumą). 2012 m. šalyje užfiksuota per 200 rasistinio smurto incidentų.