[Štai taip kalbėjau Naujosios
Kairės konferencijoje 2012 m.
Sutrumpinta ir pašukuota šio teksto versija paskelbta šios savaitės Šiaurės Atėnuose]
Nors
negaliu padaryti įspūdžio kokiais nors statuso simboliais, kurie rodytų mano
institucinę tapatybę ir „dvelktų“ autoritetu, bet neseniai sugrįžau iš Briuselio,
kur pagyvenau pusę metų - ten man ir kilo mintis pabazarinti šia tema.
Kas mane
pažįsta, žino, kad mėgstu pakalbėti neaktualiomis temomis. Pvz., apie celibatą,
pornografiją. Ir šiandien noriu pakalbėti neaktualia tema – vakarietiška
orientacija, whadafuck.
Šiandien
mes pratinami apie vakarietišką orientaciją kalbėti būtuoju laiku. Pvz.,
visuomenės veikėjas D. Kuolys neseniai pasakė, kad nuo tada, kai Lietuvos
Respublika įstojo į „struktūras“ (ES, NATO), (cituoju iš atminties) „Vakarai
atpažįsta Lietuvą kaip savą“. Europarlamentaras L. Donskis teigia, kad
(cituoju tiksliai) „į Vakarus integravomės sėkmingai“.
Andrius
Bielskis primena, kad „Lietuva 2004 m. referendume dėl narystės ES
vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „pro-vakarietišką“
orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus,
kad [užsienio žiniasklaidoje] Lietuva [buvo pavadinta] labiausiai
„pro-vakarietiška“ visuomene visoje Rytų Europoje“. (Terminą „provakarietiška“
Andrius visur rašo su kabutėmis.)
Šis
terminas – provakarietiška orientacija – praėjusio amžiaus pabaigoje politologų
buvo importuotas į lietuvišką kontekstą iš anglų kalbos. Vėliau kalbininkai
uždraudė priešdėlį pro-, taip atsirado vakarietiška orientacija (kaip ir
europietiška politika vietoj pro-europietiškos).
Jei
pagūglintumėt, įsitikintumėt, kad angliškas „pro-western orientation“ yra
neįpareigojantis apibūdinimas, kuriuo gali būti žymima nepastovi arba neesminė
laikysena ar taktika, tam tikras šalies arba grupuotės nusiteikimas sudaryti
laikiną aljansą arba išreikšti politinę paramą Vakarų šalių iniciatyvoms. Tam
tikrose situacijose „vakarietišką orientaciją“ gali pademonstruoti ir tokios
šalys, kaip Pakistanas arba Azerbaidžanas, nors šiaip jos nepasižymi dideliu
vakarietiškumu.
Net tais
laikais, kai Lietuvos Respublika tik orientavosi, bet dar nebuvo tariamai
galutinai integruota į Vakarus, vakarietiška orientacija oficialioje
retorikoje buvo traktuojama kaip turizmo sąvoka, kaip itinerary, kelionės
eiga, orientuota į kelionės tikslą. Tikslas visada buvo patekti į „struktūras“,
o procesas – etapais (dienomis, valandomis) suskirstyta kelionė.
Tiesa,
prieš pat jau minėtą referendumą buvo kiek suintensyvėjusi ideologinė
propaganda, ir tam tikru metu, bent jau retorikoje, būta mėginimų vakarietiškos
orientacijos prasmę išskleisti šiek tiek plačiau nei „NATO“ ir teisė
išvažiuoti.
Bet
šiandien galime drąsiai teigti, kad dabartiniams konservatoriams, taip pat
daugeliui signatarų ir politikos veikėjų, kurie šiandien atrodo labai pavargę
ir pervargę, net visai nusibaigę, nes skelbia visokius atsišaukimus apie tai,
kad Europos Sąjunga baigia pribaigti Lietuvą, ypač tiems signatarams, kurie bendradarbiauja
su neonacių organizacijomis ir stoja kovon su "pedofilų klanais", – jiems
„provakarietiška orientacija“ visada buvo siužetas ekstravagantiškoms
fantazijoms puoselėti.
Būdingiausi
šių fantazijų pavidalai yra 1) fantazija, kad Vakarai – tai krikščioniška
kultūra ir taškas; 2) kad egzistuoja kažkokie Vakarai be narkotikų, sekso, be
gėjų, be lesbiečių ir be komunistų ir kad Lietuva integravosi būtent į tuos
Vakarus be narkotikų, sekso, be gėjų, be lesbiečių ir be komunistų. Tie
fantazmiški Vakarai – tai net ne Vatikanas, nes ten, iš visko sprendžiant,
esama bent jau gėjų.
(Prisimenu,
kadaise, kai buvau jaunas doktorantas ir stažavausi Čikagoje, kartą nuėjau į
kažkurį iš lietuvių fondų prašyti papildomos finansinės paramos. Ankštoje
patalpoje prietemoje sėdėjo į raganą panaši bobutė, rankas sudėjusi ant storos
atverstos knygos. Kai paaiškinau reikalą, ji netikėtai pribloškė mane klausimu „Ar
tiki Dievą?“ Neatsimenu, ką atsakiau, greičiausiai teigiamai, nes norėjau nuo
bobutės numelžti babkių, bet tada ji galutinai pritrenkė mane pareikšdama, kad „Vilniaus
universitete – vieni komunistai“… Dabar suprantu, kad jos akyse ir aš buvau
komunistas.)
Čia
norėčiau įterpti lingvistinę pastabą, kad vėliau nereikėtų nukrypti.
Kaip
žinote, žodis orientacija yra rytietiškos orientacijos, jis nurodo rytų kryptį:
„oriens“ reiškia rytai.
Junginys
vakarietiška orientacija yra iš tų atvejų, kai kalboje susiduria loginės
priešingybės, šiuo atveju rytai ir vakarai, ir susiduria taip, kad, formaliai
žiūrint, junginys atrodo absurdiškas. Tačiau, nors žodyje orientacija įrašyta
rytų kryptis, jis gali žymėti bet kurią kryptį. Tai metoniminė sąvoka, ir čia
nieko unikalaus nėra, kalboje pilna tokių metonimijų. Pvz., žodis rankšluostis
kalba apie rankas, bet rankšluosčiu galima šluostyti, aišku, ne tik rankas
(dalis vietoj visumos).
Taip
funkcionuoja kalba: kiekvienas žodis turi savo atminties archyvą, savo istoriją,
bet tardami tą žodį nepaisome jo pirminės istorinės reikšmės: jau įvykęs
metoniminis reikšmės poslinkis yra neatšaukiamas. Niekas negali pareikalauti
paisyti tik paraidinės reikšmės ir, tarkime, junginį „vakarietiška orientacija“
paskelbti absurdu. Vakarietiška orientacija yra visiškai logiškas žodžių
junginys.
Šis
pavyzdys – gera iliustracija ar metafora, parodanti, kaip funkcionuoja kultūros
atmintis: egzistuoja tam tikras „pasąmonės“ klodas, akto metu nereflektuojamų
atminties įrašų klodas, programa, sudaranti bet kokio reikšmingo komunikavimo
pagrindą, kurio galima nežinoti: ta atmintis turi būti užmiršta, kad būtų
įmanoma prasmingai kalbėti.
Juk mes
nežinome vartojamų žodžių istorinės kilmės: ką mūsų mitiniai protėviai turėjo
omenyje pirmą kartą tardami Rytai, Vakarai... Galbūt šitie garsai ar garsų
dariniai kilo iš kokio nors kruvino aukojimo akto. Bet mes negalime ir
neprivalome apie tai galvoti vartodami žodžius rytai, vakarai arba sąvoką vakarietiška
orientacija. Išprotėtume, jei kiekvieną kartą tardami vakarietiška orientacija
reflektuotume rytietišką žodžio orientacija orientaciją arba galimai
kanibališką visų kalbos garsų ar darinių kilmę.
Taigi mes
nepaisome savo kalbos pagrindo, nereflektuojame medžiagos, iš kurios nuaustos
mūsų bendravimo priemonės, kitaip tariant – nepaisome tam tikrų materialių savo
saviraiškos ir bendravimo prielaidų, sąlygų ir pagrindų, kad galėtume
efektyviai ir prasmingai bendrauti ir veikti.
(Aktualus
pavyzdys, kaip mes neįtardami nevaldome komunikacijos „nustatymų“, yra, žinoma,
Feisbukas. Mūsų „profilių“ naujienų srautus organizuoja tam tikri algoritmai,
kurie visada „sureikšmina“ populiariausius arba korporacinius „postus“; jums
asmeniškai svarbi ar įdomi informacija tame hitų sraute dažnai lieka nematoma,
bet jums atrodo, kad viską „apžvelgiate“ ir visus savo „draugus“ stebite
vienodai dėmesingai...)
Jau kartą
pavartojau terminą pasąmonė ir iškviečiau Freudo šmėklą. Jei prisimintume
psichoanalitinį laisvų asociacijų metodą – su kuo mums greičiausiai asocijuojasi
žodžiai materija, materializmas? Neatlikau jokių kiekybinių tyrimų, bes esu
tikras, kad materializmas nuolat asocijuojamas su Vakarais ir šiuolaikiniu
gyvenimo būdu, o kiek kitam kontekste materializmas siejamas su bedievyste,
ateizmu. Jei kas ir atsimena šnekas apie Marxo istorinį dialektinį materializmą
iš anų laikų, būtų galima kirsti lažybų, kad niekas ne(be)žino, ką tai reiškia.
Žodžiu,
materializmo reputacija mūsų krašte labai prasta, ne veltui tais laikais, kai
posovietinė Lietuvos Respublika turėjo apsispręsti, o tiksliau jau buvo
apsisprendusi dėl savo geopolitinės orientacijos, troško integruotis į Vakarų
struktūras, vakarietiška (arba europietiška) orientacija buvo siejama su
krikščionybės istorija, o Vakarai – su „dvasinėmis vertybėmis“.
Vėliau, kai
pavyko įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, daug kas puolė smerkti „įsigalėjusį
vakarietišką materializmą“ ir „dvasinių vertybių nuosmukį“. Viešieji kalbėtojai
ir kalbėtojos pamėgo moralizuojančių pastorių laikyseną ir stilių. Dešinieji
operavo Vatikano įsakymais, o kairesnieji vanojo nesusipratusias mases dėl šių
pasyvumo, kvailumo, priklausomybės nuo masinės kultūros ir kitų nuodėmių.
Vadinamųjų
patriotinių jėgų mobilizaciją, kurios neatsiejamas elementas yra
euroskepticizmas, galima aiškinti ir kaip bendros Europos krizės simptomą:
Europos Sąjungoje aštrėjant lėšų deficitui, ilguoju laikotarpiu tokie
ultraeuroskeptiški judėjimai valdžioje gali tapti palankiu veiksniu siekiant legitimuoti
ES paramos arba solidarios plėtros mažinimą. O dar ilgesnio laikotarpio
požiūriu, jeigu įsivaizduotume ne tik lėšų deficitą bet ir išteklių karus,
kurie galėtų kilti dėl klimato kaitos, liliputinės šalelės būtų tiesiog
pasmerktos atsiskyrimui ir izoliacionizmui.
Ir iki 2004
m., ir vėliau buvome pratinami žodžių junginyje vakarietiška orientacija
girdėti pasyvią reikšmę: orientacija kaip orientavimas (reglamentai,
direktyvos...). Bet sena politologinė geopolitinė schema, pagal kurią procesas
buvo vaizduojamas kaip besivystančios rytinės dalies integracija į
išsivysčiusią vakarinę dalį, atrodo nebeadekvati nuo tada, kai „paaiškėjo“, kad
vakarinė dalis paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį taip pat išgyveno
neoliberalinę revoliuciją. Griežtai imant, reikėtų sakyti kad Vakarų Europa
vejasi Rytų Europą, nes pastaroji nuo pat pradžių buvo eksperimentinė triušidė
neoliberalizmo inžinieriams, tuo metu vakaruose dar reikėjo (ir tebereikia)
sunaikinti daugybę užsilikusių socialinės gerovės barjerų.
Nors
visokiems pastoriams labiausiai kliūva „įsigalėjęs materializmas“, mano
nuomone, pastarųjų dešimtmečių socialiniam politiniam klimatui Lietuvoje daug
žalingesnis buvo tam tikras idealizmas.
Čia galiu nurodyti tik keletą jo aspektų: pirmiausia – politinio ir socialinio
proceso ir progreso psichologizavimas ir personalizavimas.
Viešojoje
retorikoje progresas dažnai siejamas su sąmoningumo ugdymu, o pasiekimai arba
nesėkmės – su asmeninėmis psichologinėmis žmonių savybėmis. Kraštutinio
idealizmo atveju pavadinčiau įsivaizdavimą, kad yra įmanomas toks dalykas kaip
grynai konceptualus, abstraktus, nuo jokios praktinės patirties nepriklausomas
žmogaus teisių pripažinimas ir tolerancija to žmogaus atžvilgiu.
Imkime
labiausiai nuvalkiotą pavyzdį: LGBT teisės. Kraštutinis idealistas
įsivaizduoja, kad nors gėjai ir lesbietės Lietuvos viešajame ir kultūriniame
gyvenime praktiškai nematomi, visuomenė gali (galėtų) juos „pripažinti“ grynai
abstrakčiu, juridiniu filosofiniu „žmogaus teisių“ lygmeniu, nieko negirdėdama, nežinodama,
nematydama ir nesuprasdama apie tuos žmones.
Čia verta
prisiminti Marxo tezę, kad tik „materialių sąlygų“ pokytis daro įmanomas
socialines permainas. Pamenu, dažnai prajuokindavau žmones tokia informacija,
kurią kadaise aptikau žiniasklaidoje: didelį procentą sado-mazo klubų lankytojų
Vokietijoje sudaro 35-40 metų moterys, kurių profesija – buhalterės.
Šiam
pavyzdžiui pritaikius lietuviško psichologizavimo ir personalizavimo schemą,
iškart matosi jos neadekvatumas: pvz., nesąmonė būtų teigti, kad 35-40 metų
buhalterės Lietuvoje, skirtingai nei jų kolegės Vokietijoje, nesilanko
sado-mazo klubuose Lietuvoje todėl, kad jos puoselėja kitokį gyvenimo būdą ir
renkasi kitus prioritetus gyvenime. Nesąmonė! Arba kad jos tiesiog nenori
lankytis tokiuose klubuose, arba kad jos turi visas galimybes rinktis „vokišką“
gyvenimo būdą, bet sau nieko neleidžia dėl konservatyvių tradicijų naštos.
Niekai!
Šiuo atveju
mes nieko negalime pasakyti apie Lietuvos buhalterių psichologiją ar jų
neįsisąmonintas teises, NES LIETUVOJE PAPRASČIAUSIAI NĖRA NEI SADO-MAZO KLUBŲ,
NEI SU JAIS SUSIJUSIOS GYVENIMO BŪDO IR SEKSO KULTŪROS.
Šią
materialią aplinkybę labai lengva nu-aiškinti kaip asmeninį (ne)pasirinkimą
arba moralinį apsisprendimą.
Taigi, nors
visi nekenčia materializmo, aš norėčiau greituoju būdu pažymėti, kuo, ne tik
mano nuomone, postmarksistinis materializmas – kai kurios kūrybingos Marxo
materializmo tezės interpretacijos – atrodo aktualios mūsų kontekste.
1. Ideologija
Karlas
Marxas materializmą priešpriešino ideologijoms. Šiandien, postmarksistiniame
kontekste, ideologija apibrėžiama kaip pamatinė pažinimo (kognityvinio
diskurso) procedūra, procesas, kuriame atskirybės trinamos, naikinamos,
užmetant ant jų bendrybės kategorijų tinklelį.
Įsivaizduokite
blanką ar trafaretą su įrašu: tie X – jie visi vienodi. Jie visi yra Y. X ir Y
čia yra tuščios grafos, kurias galite užpildyti pagal poreikį („visi čigonai –
vagys“). Toks atskirybių asimiliavimas tariamo panašumo pagrindu yra ir mokslo
(teorinio pažinimo), ir neapykantos ideologijų principas.
Ideologijos
kritiką „tikresnės tiesos“ vardu čia pavadinsiu realizmu. Pvz: „čigonai – ne
vagys; čigonai yra tokie pat žmonės kaip mes, tik labai apsileidę“. Toks „realizmas“
vieną ideologinį tropą, retorinę machinaciją pakeičia kita machinacija.
Materializmas
nuo tokio realizmo skiriasi tuo, kad materializmas įvardija patį retorinių
machinacijų pagrindą – materialų kalbinį pagrindą, atminties programas, „arche-matricą“,
kuri daro įmanomas visas retorines machinacijas, realybės falsifikavimą,
telekratinį transą.
Tam, kad
taptų įmanoma materiali permaina, realistinės referencijos režimas turi būti
suspenduotas, automatinės, telekratiškai programuojamos atminties programos – sustabdytos,
kad prasidėtų rekonfigūracija ir re-instaliacija.
Įsivaizduokite
revoliucinį šūkį: “Į Bastiliją!“. Būtų absurdiška aiškinti, kad revoliuciją
gali sukelti arba sukėlė pats šūkis „Į Bastiliją!“. Tam, kad šis šūkis įgytų
revoliucinį performatyvumą, mobilizavimo jėgą, turėjo įvykti materiali permaina,
turėjo užlūžti ideologinė feodalizmo sistema, o jos atminties programos turėjo
prarasti hipnotinę nuotolinio valdymo galią. Tuomet tapo įmanoma mobilizacija,
ateities šūkio jėga, neturistinis orientyras „Į Bastiliją“ arba į Vakarus.
Ideologinės
referencijos sustabdymo tezę noriu iliustruoti paprastu pavyzdžiu apie reklamą.
Oficiali reklamos funkcija yra „pristatyti daiktą“, jos slapta misija yra kurti
pasaulėvaizdį ir agituoti už tam tikrą gyvenimo būdą. Tačiau užtenka iš labai
arti pažvelgti į bet kurį reklamos stendą, kad įsitikintum, jog „pristatomas
daiktas“ tėra mažų spalvotų taškelių sankaupa, subatominių dalelyčių šydas,
sudarantis materialų ideologinio pranešimo pagrindą. (Kaip jas pavadinti?
Grūdeliais? gal šūdeliais?)
Kad
išvystume tuos šūdelius, kad galėtume žvelgti stingdančiu sfinkso žvilgsniu,
neatkrisdami į telekratinį transą, kad žvelgtume taip, kaip, Kanto žodžiais,
žvelgia poetai, turi įvykti fundamentali permaina, prasidėti dezorientacija,
atminties rekonfigūracija.
Materializmas
padeda atsitiktinumų žaismo nepainioti su likimu, metaforų – su realybe.
2. Antropocenas. Orientyrų
susijaukimas tiesiogine prasme
Kairė ir
dešinė – be galo reliatyvūs orientyrai, priklausantys nuo kūno pozicijos. Bet
ir tariamai stabilios geografinės metaforos, pvz., pietūs ir šiaurė, jau
pradeda destabilizuotis – minkštėti – dėl klimato kaitos.
Anot
mokslininko ir futurologo Jameso Lovelocko, iki 2040 m. Sacharos dykuma
nusidrieks iki Vidurio Europos – Paryžiaus, o šiaurės kryptimi net iki Berlyno.
Britanijos padėtis palankesnė dėl vandenyno artumo.
Anot šios
mokslinės pranašystės (kurios autorius jos išsižadėjo), kaistant klimatui,
milijardai žmonių žus, o išlikusieji susispies Arktyje, kur klimatas dar bus
pakenčiamas. Taip piešiama XXI a. pabaiga. Iki 2100 m. 80 proc. žemės
gyventojų išmirs, o klimato kaitimas truks 100 000 metų. Iki 2040 m.
daugiau nei 6 mlrd. gyventojų bus išmirę dėl potvynių, sausrų ir bado
epidemijų. Pietų Europos, pietryčių Azijos gyventojai brausis į Kanadą,
Australiją ir Britaniją. Žus augalija, Europoje sustos žemės ūkio produkcija.
Prasidės laikotarpis, žymintis dramatišką žingsnį žmonijos evoliucijos istorijoje. Vakarai virs dykuma.
Kaip
matome, šiandien turime mokslinę fantastiką tiesiogine prasme – mokslininkų
kuriamus futuristinius scenarijus. Tai netikėta permaina. Klausimas, ar ši
pranašystė pagrįsta, ar išsipildys, šiame kontekste atrodo visai nereikšmingas.
Tokie pasakojimai padeda griauti Gamtos mitą.
Ideologinės
pasakos, pavyzdžiui, reklama, dažnai apeliuoja į prigimtį, gamtą ir paprastą
pradžią (šiuo atveju – pabaigą). Bet klimatui kintant ir plintant ideologinei
sausrai, būtent materialistinė gamtos dekonstrukcija leis(tų) įsivaizduoti
ateitį be Žmogaus ir be Gamtos (mitų), žemę, materiją, išvaduotą iš
antropokratinės vergovės ir antropomorfinių vaizdinių.
Straipsnyje
„The Shape of Things to Come“ Ben Dibley pažymi, kad 12 000 metų laikotarpis,
pasižymėjęs stabiliomis planetos klimato sąlygomis ir pagimdęs žemės ūkį bei
miestų civilizaciją, baigėsi:
„Nei
pragaišties perspektyva, nei proto pažanga negali priversti atkurti ekologinės
tvarkos. ... Katastrofa jau įvyko: Gamta baigėsi, Žmogus mirė. Tai galima
teigti todėl, kad ta priešprieša, kurioje žmogus apibrėžiamas gamtos pasaulio
atžvilgiu, jau atgyveno, nes žmogus, žmogiškumas yra neatšaukiamai suaugęs su Žemės
sistemomis. Ne tik netikslinga, bet ir neįmanoma atskirti natūralaus klimato
nuo dirbtinio klimato.“
Socialinio
ir gamtinio pasaulių atskyrimas yra vienas iš surūdijusių modernybės mitų.
