sekmadienis, kovo 21, 2010

Prostitutės nepriklausomybė (papildyta)

Celibato kultūros kursas netrukus bus tęsiamas.
Tačiau prieš tai dar noriu čia importuoti Feisbuke įsiplieskusią diskusiją apie prostituciją.
Jei nori pažinti draugą - padiskutuok su juo apie prostituciją (geriausia - apie prostitucijos legalizavimą).
Ginčą sukėlė citata iš prostitucijos teoretikės McKenzie Zeiss straipsnio " 'Too Hot for God': Beasts and Sovereigns in Prostitutes’ Discourse" (Per karšta Dievui: sugyvulėjimas ir suverenumas prostitučių diskurse).
Štai ta citata:

The decision to become a prostitute is a fundamentally sovereign decision: to declare oneself outside the law.

[Sprendimas tapti prostitute yra fundamentaliai suverenus sprendimas: pasiskelbti už teisės/įstatymo ribų.]

A pridūrė kitą citatą:
That outlaw status represents a kind of sovereignty inaccessible to those who never push the extreme limit. Fear of the extreme limit commits one to the darkness of a prison.
[Tas nusikaltėlės statusas reiškia tokį suverenumą, kuris nepasiekiamas toms ir tiems, kurie niekuomet sau neleidžia peržengti kraštutinės ribos. Kraštutinės ribos baimė pasmerkia bijantįjį kalėjimo tamsai.]
B pakomentavo:
Mano nuomone, nors ir pasirenkama savarankiškai, bet visi šie prostitučių ir prostitutų sprendimai nulemti ekonominio išskaičiavimo (skurdo, nedarbo ir t.t.) - taigi prostitucija plačiąja prasme yra valstybės prievarta. "Nė vienai vaginai nepatinka tūkstančio vyrų ejakuliacija per dieną". Prostitucija yra grynai ekonomiškai išskaičiuotas veiksmas, o jei kas sako, kad tai profesija, kuri egzistuoja ir egzistuos visados, - tai tegul pasiūlo šią profesiją savo vaikams.
C pakomentavo:
Na, dėl 'fundamentally sovereign' tai netikiu dėl psichologinių priežasčių ... . Tai yra labai 'conditionally sovereign' [sąlyginai suverenu], deja.
A: Pirmiausia, iš ko jūs sprendžiat, kad čia kalbama apie moteris, o ne apie vyrus, apie gatvės prostitutes, o ne elitines? Antra: ką daryti su prostitučių organizacijomis ir profsąjungomis, kurios reikalauja profesijos pripažinimo ir visų fundamentinių teisių? Pasmerkti? Jos ir taip pasmerktos. Trečia: nejuokinkit su tais savo "ekonominiais motyvais" ir "daliniu suverenumu". Parodykit man nors vieną visai suverenų sprendimą. Tai ką, jeigu tas sprendimas "ne visai" suverenus, tai turime atmesti prostitučių "pretenzijas" į moralinę nepriklausomybę (teisę rinktis) ir fundamentines teises? Jūs siūlote moralizuoti tas moteris ir vyrus?
B: Aš tikrai nesiūlau moralizuoti nei prostitučių, nei žigolo, tik visados būsiu prieš prostitucijos įteisinimą, nes tai yra valstybės prievarta prieš moterį. O kad yra elitinių prostitučių, kurios uždirba daugiau nei išsilavinę žmonės, - tegul dirba, bet valstybė neturėtų to skatinti. Bet dažniausiai tai yra moterys, kurioms nieko kito parduoti nebelieka - tik jų pačių kūnas.
A: T
ai tu nori, kad prostitutes moralizuotų valstybė, kišdama į kalėjimą ir taip išgelbėdama jas nuo "valstybinės prievartos"?...! Bet jeigu tu taip remi visus švenčiausius konservatorių idealus ir nepripažįsti toms moterims jokios moralinės nepriklausomybės, tai tu negali turėti jokių priekaištų valstybei, kuri skatina nepakantumą "morališkai klaidingiems pasirinkimams". Ji "saugo ir globoja" šeimą, tradicines vertybes etc.
C: Ar tu rimtai manai, kad paklusimas "kvietimui" tapti vergu (tarkime, "sąlygos spaudžia" ir "pavyzdžiai rodo", kad taip gali "išgyventi") yra suverenus moralės aktas?
B: Valstybė įvairiomis priemonėmis gali mažinti ne pasiūlą, o paklausą ir bausti sutenerius ir klientus. O prostitutes, kaip aukas, reikia integruoti į visuomenę, o ne palikti gatvėje, nes dauguma jų parsiduoda dėl narkotikų arba dėl to, kad nebegali išmaitinti vaikų. Ir tokia pozicija - visai suderinama su kairiosiomis vertybėmis ir pagarba žmogaus (moterų) teisėms, tad konservatorių (kaip ir liberalų) vertybės šiuo atveju yra atgyvenusios. Beje, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai prostitutėms buvo pasiūlyta įgyti specialybę ir darbą - 90 proc. metė savo užsiėmimą. Taigi, mano nuomone, valstybė turi gerbti žmogų ir neleisti įteisinti prievartos (nes prostitucija nėra laisvanoriška). Beje, funkcionalistai aiškina, kad prostitucija kaip tik labai padeda išsaugoti tradicinę šeimą - nes kai žmona neduoda, vyras eina pas kekšę, tuo būdu prostitucija pasitarnauja šeimos stabilumui. Taigi, prostitucijos gynimas reiškia pataikavimą heteronormatyviai ir patriarchališkai visuomenei, kurioje dominuoja vyrai.
A: 1) "suverenus moralės aktas" yra idealistinė konstrukcija; tu negali to "pareikalauti" ne tik iš prostitučių, bet ir iš jokio žmogaus; 2) jums kažkaip viskas aišku iš anksto apie visas prostitutes, jų motyvaciją ir moralę - kalbate iš Patronų pozicijos; morališkai tai kvalifikuotina kaip pasipūtimas; 3) apibendrindamas noriu atsakyti sekso darbuotojų organizacijos programiniu teiginiu: "IF YOU BELIEVE THAT ALL SEX WORK IS INHERENTLY DEGRADING OR EXPLOITATIVE TOWARD WOMEN OR MEN, PLEASE FIND SOME OTHER GROUP TO POST YOUR POST. WE DO NOT WANT THE SWEDISH MODEL - IT'S HORRIBLE FOR SEX WORKERS [http://www.iswface.org/] [Jeigu manote, kad visoks sekso paslaugų darbas yra iš prigimties žeminantis arba reiškia moterų ar vyrų išnaudojimą, - jūs ne ten pataikėte. Mes nenorime švediško modelio - tai siaubas sekso paslaugų darbuotojoms.]
Atrodo, šiuo klausimu tarp mūsų - praraja: aš besąlygiškai solidarizuojuosi su sekso darbuotojų kova už pripažinimą ir teises; pabaigai pacituosiu vieną feministę:
An important criticism came from sex workers themselves, women who felt victimised not by the exploitation of their sexuality per se, but by the hazards of their working conditions, hazards exacerbated by state restrictions and regulations. When the sex industry goes underground, these women lose the potential to organise more vocally for equitable wages, health care, and safer working conditions.
[Reikšmingų kritinių argumentų išsakė pačios sekso darbuotojos, moterys, kurios nesijautė seksualiai išnaudojamos, bet jautėsi pasmerktos būtent dėl itin pavojingų darbo sąlygų, kurias tik dar blogina valstybės varžymai ir teisės normos. Kai sekso industrija pasitraukia į pogrindį, šios moterys netenka galimybės organizuotai reikalauti padoraus atlyginimo, sveikatos apsaugos bei saugesnių darbo sąlygų.]
B: Linksti pats į dešinę su tokiu Feminizmu. Bet čia tiesiog skirtingos mūsų vertybės šiuo klausimu.
A: Mūsų ginčas - puiki iliustracija ir pavyzdys, kad Kairės/Dešinės perskyra yra politinės polemikos/kovos objektas, o ne natūrali, iš anksto aiški pozicijų/platformų padėtis. Kaip sakiau, mano įsitikinimu, būtent tavo pozicija yra pro-konservatyvi, sex-negative ir palanki dešiniųjų moralinei, religinei ir politinei hegemonijai.
B: Daug kairiųjų pažiūrų feminisčių su tavim nesutiktų. Yra olandiškas laisvės modelis, ir yra skandinaviškas - kur prostitucija laikoma nepriimtinu dalyku, ne dėl sekso, o dėl moterų išnaudojimo. Tavo pozicija yra pro-liberali - kuri viską atiduotų į rinkos rankas, atseit yra paklausa - tad negalima reguliuoti pasiūlos. Nu baigiam, nes čia pasaka be galo. Apie tai reiktų diskutuoti konferencijoje.. ;)
C: Mane stebina čia prieštaravimo sau ironija: yra aišku, kad "celibato kultūra" riboja ir iškreipia autentiško, lygiaverčio, abipusio seksualinio santykio galimybes LYGIAI taip smarkiai, kaip išnaudotojiška sekso ekonomika, prostitucija-sutenerystė.
"Suverenus" moralės aktas yra prieinamas kiekvienam mąstančiam, kantiška prasme -- tai pasirinkimo elgtis kitaip, nei "spaudžiamam aplinkybių ir pavyzdžių", pagal geriausius pamąstomus standartus aktas. Fiziškai ir kognityviai dažniausiai nemalonus, tačiau psichologiškai labai terapinis aktas. Išsivadavimo ir emancipacijos, brandos aktas. Ir čia net ne apie patį seksą, o kaip ta lytinė funkcija naudojama -- ar vergovinei simbiozei su "galingesniais ir stipresniais", nuolatiniam "Stokholmo sindromui" (ką aš girdžiu iš "Mes nenorime skandinaviško modelio" -- tas pats kas "Mes nenorime, kad mus išvaduotų, tegu mus pisa už pinigus ir toliau"), AR seksui kaip laisvam, visapusiškam apsikeitimui su Kitu. Tai man net nerūpi, kokiomis etiketėmis Tu mano poziciją vadinsi čia :D
A: Kantas, jei užmiršai, yra vienas iš celibato kultūros protagonistų, nes jis mokė, kad reikia atsikratyti visų "patologiškų paskatų", įskaitant simpatiją kitam asmeniui, esą mylėti (gyvenimą) reikia grynai iš pareigos. Todėl jo etika vadinama sadistine. Galiu tik apgailestauti, kad tavo pagarba kito(s) apsisprendimui baigiasi tada, kai tau atrodo, kad ji/s neatitinka suverenumo standarto/idealo (dėl tavo paties apsisprendimų, aišku, abejonių nekyla...). Taigi, kiek suprantu, jeigu į tave kreiptųsi prostitučių organizacija (profsąjunga), kovojanti už policijos, sutenerių ir klientų brutalizuojamų ir žudomų sekso darbuotojų teises, jų teisę išeiti iš pogrindžio, organizuotai kovoti dėl atlyginimo ir sveikatos apsaugos, tu joms atsakytum: sorry, guys, jūs sergate Stokholmo sindromu, stokojate suverenumo, manipuliuojate seksu ir morale, todėl nesiartinkite prie manęs, aš visiškai pritariu konservatorių politikai laikyti jus pogrindyje ir kišti į kalėjimus, leisti sirgti ir žūti - pačios pasirinkote.
C: Tu blogai supranti :), Tavo Kanto interpretacija yra Tavo horizonto reikalas, su ja aš neketinu diskutuoti :). Jei į mane kreiptųsi prostitučių profsąjunga, aš, be momentinės pagalbos joms, dėčiau visas pastangas suteikti joms alternatyvių galimybių pelnyti pragyvenimą, pvz. tapti terapeutais :) [tiesa yra ta, kad dalis sekso paslaugų profesionalų galėtų būti neblogais holistiniais terapeutais]. Pačią verslo rūšį laikau esant ne mažiau žalingą nei mūsų kritikuojamas konsiumeristinis kapitalizmas. Tai, kad kiti patiria kančią dėl moralinio pasyvumo (ir mąstymo pasyvumo) manęs nei atstumia, nei kviečią juos kaip asmenis nuvertinti. Aš visiškai pasisakau už čia kritikuojamą skandinavišką modelį ir - taip, Tavo interpretacijos rėmuose aš "dirbu celibatui" :D (kadangi nepritarčiau prostitucijos verslo legalizavimui).
~
Dar skaityk:

šeštadienis, kovo 06, 2010

Pirmos paskaitos išvados

Tęsinys. Pradžia čia.
Pirmos paskaitos garso įrašas čia.
Mūsų objektą - celibatą - patogiausia suvokti kaip ekonomiją: taupymą, tausojimą, nesidalijimą, su(si)laikymą, rezervavimą, konservavimą.
Be to, "celibatas" yra transformacijos principo vardas: tai procesas, kuris, pvz., "nekaltą" Šv. Pauliaus teiginį "Gerai daro vyras, neliesdamas moters" paverčia sekso prakeiksmu; loginę grandinėlę galima būtų rekonstruoti taip:
"jeigu vyras gali susilaikyti nuo sekso (neturėti lytinių santykių), tai yra gerai" (galimybės teiginys) ->
"jeigu vyras negali susilaikyti nuo sekso (turi lytinių santykių), tai yra blogai" ->
"vyras, kuris turi lytinių santykių, yra blogas" ->
"lytinių santykių turintis, nuo jų nesusilaikantis vyras - blogas, nes ->
seksas yra blogis".
Pauliaus amžininkai enkratitai visokį seksą, taip pat ir seksą santuokoje, laikė Šėtono veikimo (pagundų) sfera. Todėl šio transformacijos proceso rezultatą įvardinsime kaip sekso satanizavimą.
Celibato idėjai ar fantazijai nuo pat pradžių būdinga maniakiška, paranojiška logika: kaip įžadas, drausmės režimas arba gyvenimo būdo modelis, celibatas yra neatsiejamas nuo vis tobulesnių garantijų paieškos. Išoriškam (paviršutiniškam) sekso išsižadėjimui, pvz., paprastai kastracijai, priešpriešinama "vidinė kastracija" - moteriškam kastratui, kuris yra pernelyg pažeidus ir atviras įsiskverbimui, priešpriešinamas vyriško eunucho, vyriško kastrato idealas: vyro, kuris yra pajėgus išsikastruoti iš vidaus, t.y. išsaugoti (išlaikyti) savo seksualinį potencialą, bet laikyti jį suėmęs į nagą, valdyti geismą, tausoti ir nešvaistyti savo vyriškumo esencijos.
Sakėme, kad celibato, kaip valdymo strategijos, tikslas nėra (ir niekuomet nebuvo) pasiekti savo tariamą tikslą - visiškai "sulaikyti" seksą. Greičiau jo tikslas yra valdyti kūnų elgesį ir seksualumo sklaidą (arba komunikaciją).
Juk celibato idealai formavosi kaip reakcija į suvokimą, kad (visuotinis) celibatas yra neįmanomas.
Celibatas, kaip principas, idealas ir institucinė policinė praktika, reikalingas būtent todėl, kad, Šv. Pauliaus žodžiais, nerealistiška ir beviltiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti atsisakyti sekso. Kitaip tariant, Vatikanas reikalingas būtent todėl, kad skaistybės idealų niekas nebepaiso. Tai policinė logika.
Teigėme, kad Lietuvos seksualinę (ir seksualinę politinę) realybę daug geriau atspindi pedagoginis diskursas, o ne žiniasklaidos erotika.
Nors pedagoginis diskursas atrodo "atsilikęs", tokios pedagogikos ir jos retorikos nebūtų, jeigu neegzistuotų ją remiantis ir palaikantis konsensusas.
Pedagogika modeliuoja neklusnių, "asocialių", potencialiai pavojingų kūnų ir kūnelių valdymo ir tramdymo strategijas bei valdžios ir jos subjektų santykius (visuomeninio sambūvio idealus).
Seksualinio susilaikymo kriterijus pedagoginiam diskursui reikalingas kaip diskriminavimo, segregavimo, atskyrimo įnagis. To išmokė Šv. Paulius, kuris, paskelbdamas celibatą "išrinktųjų dovana", plačiąsias tikinčiųjų mases pavertė moraliniais nusikaltėliais ir satanizavo seksą.
Savo ruožtu puritoniškai nusiteikę įstatymų kūrėjai ir pedagogai seksualinių santykių sulaikymą valstybinės prievartos būdu susiejo su civilizaciniu progresu ir Nacijos (iš)likimu.
Prisiminkime pirmuosius teisinius svaiginimosi ir kvaišinimosi draudimus. "Natūraliais" šių draudimų taikiniais tapo beteisiai darbininkų, moterų ir imigrantų kūnai.
Tautinė pedagogika seksą traktuoja kaip ligą, kurią galima išgydyti taip, kad ji nepaliktų padarinių. Čia taip pat labai akivaizdžiai užsipuolama vaizduotė, t.y. kūrybinė mąstymo potencija, ir pats mąstymas, kaip pageidaujamų alternatyvų įsivaizdavimas:
Kad kūnui nereikalinga lytinė iškrova, jaunas vyras gali patirti stebėdamas save. ... Erekcija neverčia vyro ieškoti seksualinės iškrovos tol, kol prie šios kūno būsenos neprisijungia seksualinio pobūdžio vaizdiniai. Jiems atsiradus, erekcija tampa susijaudinimu, kuriam gali būti sunku atsispirti, tačiau vaizduotei išliekant be seksualinių vaizdinių, jaunuolis yra laisvas užsiimti bet kokia veikla, ir erekcija pranyksta nepalikdama jokių neigiamų padarinių kūno sveikatai.