ketvirtadienis, gegužės 28, 2009

KOLONOS

Prezidentė Grybauskaitė, apsilankiusi savo būsimoje rezidencijoje, kurioje kadaise turėjo apsigyventi Paksas ir kurios įrengimo ir apstatymo darbams vadovavo Pakso žmona, pareiškė ketinanti pašalinti iš interjero KOLONAS (kurios ten buvo įSTATYTOS, be abejonės, Paksienės valia Pakso garbei). Prezidentės žodžiais, kolonos neatlieka jokios funkcijos ir TRUKDO PRAEITI.

Teorinėje literatūroje (ypač lyčių studijose) kolonos traktuojamos kaip falo simbolis. Neabejotina, kad liepdama įstatyti kolonas Paksienė turėjo galvoje falą kaip galios simbolį. Jį turi galvoje ir visa Pakso partija, vis dar KELDAMA Paksą į kandidatus.
Dėl Grybauskaitės kol kas sunku atsakyti, ką ji turi galvoje, bet faktas, kad ji savo lūpomis ištarė: falo simboliai nebeatlieka jokios funkcijos ir TRUKDO PRAEITI.

trečiadienis, gegužės 27, 2009

Silkė lietuvių kultūroje

Šiandien troleibuse nugirdau "autentišką" dviejų skirtingų lyčių senjorų (maždaug po 65 m.) pokalbį. 
Jis užsimezgė senjorui pabandžius užkalbinti šalia sėdinčią senjorę, kuri, nesupratusi (arba nenorėdama suprasti), kas jai sakoma, pareiškė: "Aš nesuprantu žydiškai". 
Senjoras nesutriko ir atsakė nekalbantis žydiškai. 
Tada senjorė informavo pašnekovą, kad "žydai dabar labai priešiški lietuviams, labai mūsų nekenčia". 
Senjoras noriai įsitraukė į pokalbį šia tema: "Taip, jie buvo karaliai ant mūsų, o dabar jau nebe". 
Senjorę užplūdo prisiminimai. "Jie viską supirkdavo iš žmonių. Mano tėvai jiems parduodavo veršelius už šešis litus. UŽ ŠEŠIS LITUS!" - pamosavo rodomuoju pirštu. "O patys [žydai] prekiavo tik silke, tik silke, nu ir dar kažkokiom ten smulkmenom, nežinau" (niekinama veido išraiška).
Senjoro veide nušvito šypsena: "Prisimenu, atbėga pas mus žydelių vaikai, du vaikai, kur kaimynystėjė gyveno. Sako, mūsų motina turbūt nužudyta. Tuo metu vokiečiai čia buvo, ką mums daryti. Nu mano tėvas sako, jeigu ką kreipkitės į Juozapą."  
      

antradienis, gegužės 26, 2009

Moteris prie vairo

[Sušukuota šio pranešimo versija: čia]

Vadinamieji ekspertai jau atskaitė moralų rinkėjams už tai, kad iki šiol rinkęsi tėtes, dabar išsirinko mamą. 

Tačiau lieka neatsakytas daug sunkesnis klausimas: ar išrinktosios prezidentės „lytis“ turės reikšmės jai einant pareigas, įgyvendinant savo sumanymus ir kaip tas faktas, kad ji - moteris, veiks jos galimybes veikti?

Iki šiol girdėjau tik kad lytis „neturi reikšmės“. Kas gali tuo patikėti? Kox bus prezidentės santykis su vyriausybės viršininku ir jo ministrais, jeigu pati išrinktoji prezidentė yra netekėjusi ir (oficialiojoje klasifikacijoje) „vieniša“, o konservai visais kanalais transliuoja panieką visoms, kurios netelpa į jų šeimos apibrėžimo Prokrusto lovą?

Šią panieką jie jau įtvirtino įstatymais. Ar tai gali „neliesti“ D.Grybauskaitės? Manau, ši aplinkybė „liečia“ išrinktąją prezidentę nepriklausomai nuo jos pačios noro ar nenoro likti „neutraliai“. Ar gali prezidentė išlikti neutrali turėdama reikalų su vyrais, kurie panieką „vienišoms“ moterims pavertė įstatymu?

Vardindama ministrus, su kuriais jau pirmomis dienomis norės susitikti ant kilimėlio, D.Grybauskaitė paminėjo ir moterų vienatvės bei šeimos reikalų specialistą R.Dagį. Abejotina, ar prezidentė kels ministro požiūrio į vienišas motinas problemą – greičiausiai ji turėjo galvoje „Sodros“ problemas. Bet galima klausti, ar žinojimas apie R.Dagio (ir visų konservų bei jų partnerių krikščionių) požiūrį į moteris niekaip neveiks prezidentės sprendimų.

Dar iki pirmųjų strateginių sprendimų D.Grybauskaitės laukia taktinis apsisprendimas: ji gali pasirinkti tradicinį lietuvišką „protokolą“ ir lyties, šeimos bei moterų teisių problemas laikyti „omenyje“, bet neišsakyti. Tokiu atveju jos virsta nematoma motyvacija, „užpakalinėmis“ mintimis. Arba – iškart iškloti šias problemas kaip prioritetines, bet tai gresia prezidentei „neutralumo“, savotiškos simbolinės nekaltybės praradimu.

Ar įmanomas „neutralus“ santykis su tokiu vyrišku ministrų kabinetu (kuriame vienintelei moteriai paskirtas karo vado vaidmuo), jeigu D.Grybauskaitė pasisako už lygias galimybes? 

„Neutralus“ požiūris į ministrų kabineto vyriškumą būtų maždaug toks: „ministrai parenkami ne pagal lytį, o pagal kompetenciją” (ir pan. ir t.t.). Nepaisant to, žinoma, visų kompetentingų ministrų padėjėjomis, pavaduotojomis, sekretorėmis, asistentėmis ir referentėmis dirba moterys.

Prie valstybės vairo stosianti moteris negalės nepaisyti „matricos“ – patriarchalinių santykių valdžioje ir nerašytų kodeksų, reguliuojančių vyrų santykius politikoje. Grybauskaitė daug kartų pakartojo, kad jai nesvarbus specialistų partiškumas, svarbi tik kompetencija. Kaip ministrų kokybę įmanoma atsieti nuo jų partinės priklausomybės? Juk jie neatsiktiktinai atsidūrė tose kėdėse. Jie įtiko ir patinka partijos patriarchams. Ar prezidentė gali „sugundyti“ ministrus išsivaduoti iš priklausomybės nuo partinės patriarchijos?

Be to, ne paslaptis, kad absoliučios daugumos politikoje figūruojančių vyrų psichiką yra paveikusi tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Ši patirtis – tai giliai įrėžtas žinojimas, kad galia ir valdžia visuomet yra prievartautojo „diedo“ pusėje. (Ne veltui vienas A.Zuoko laikų veikėjas, apkaltintas korupcija, prisipažino pasijutęs kaip išprievartautas berniukas.)

Fiskalinė drausmė ir biudžeto balansavimas šiuo požiūriu taip pat nėra neutralūs. Į ministrus siūlomi ne bet kokie kandidatai, o tik tokie, kurie buvo pakankamai ilgai grūdinami partijų hierarchijos skaistykloje. Jie pelnė savo bosų meilę. Todėl tai, kas atrodo skandalinga socialiniu požiūriu, partijos dvasiniams lyderiams gali būti net labai sexy.

Štai visi pakraupo nuo vadinamųjų naktinių sprendimų. Tačiau įsijauskime į konservatorių ir visų jų atsitiktinių partnerių kailį. Argi jie neturi kuo pasididžiuoti? Jiems pakako vos keleto parų, kad privatizavimas ir liberalizavimas pradėtų skverbtis į sritis, kurios dar vakar buvo laikomos neliečiamomis: susisiekimas, aukštasis mokslas, sveikatos apsauga ... (Manau, kad ir viešasis saugumas šiems Busho ir Rumsfeldo fanams – ne tabu.)

Kaip dabar gydysis konservų rinkėjai? Geniali Kubiliaus ištarmė, kad papildomi mokesčiai už gydymą privers pacientus „elgtis racionaliau ir apdairiau“, puikiai iliustruoja šio viršininko mentaliteto lygį. Tai „diedo“ arba kalėjimo viršininko mentalitetas. (Žmogaus teisių organizacijų duomenimis, kalėjimuose dėl smurto incidentų, ypač seksualinio smurto atvejais, baudžiami nukentėjusieji – nes patys kalti. Jeigu esi auka – ligonis, bedarbis, šiukšlė, moteris, – nusipelnei bausmės už šį neracionalų pasirinkimą.)

Beje, su „diedovščina“ visais laikais sėkmingiau kovojo moterys, motinos, nes jų „neliečia“ nerašytieji garbės ir vyriškumo kodeksai. Tačiau, kaip liudija konservatorių karo Irake istorijos, moterys gali būti ir pavyzdingos (pavyzdingai sadistiškos) kalėjimų prižiūrėtojos. 

D.Grybauskaitė dar ketina pasikalbėti su slaptųjų tarnybų viršinininkais dėl „nutekėjimo“. Tačiau visai tikėtina, kad nuolatiniu blaškančiu veiksniu prezidentės kasdienybėje bus ne spec. tarnybų provokacijos, o viešųjų veikėjų (tokių kaip Tomkus) ir žiniasklaidos dėmėsys jos privačiam gyvenimui. 

Tam, kad pasikeistų krašto gyventojų supratimas apie asmens moralinę nepriklausomybę, neužtenka pakeisti saugumo viršininką. Reikia, kad žmonės, be kalėjimo žargono, išmoktų ir daugiau kalbų.

pirmadienis, gegužės 18, 2009

Reikšmingiausias savaitgalio įvykis (PAPILDYTA)

[Šio teksto komentarai lrytas.lt: čia]

Sunku pasakyti, kaip Lietuvos rinkėjus paveikė tai, kad mūsų atstovas Eurovizijos konkurse eilinį kartą užėmė priešpaskutinę vietą. Gali būti, kad tai tik pakurstė žmonių nusiteikimą „artinti“ atsilikusią šalį prie civilizuotos Europos. 

Vis dėlto, iš šio žiniasklaidos mega-įvykio jau turime mikro-naudos: atsistatydino jaunųjų konservatorių – Kubiliaus jugendo – lyderis. Jį pražudė jo komentaras Facebook tinkle apie Lietuvos atstovą Eurovizijoje, kurį jaunasis konservatorius pavadino „išgama, pragydusiu rusiškai”.

Deja, D.Grybauskaitė pareiškė nematanti, kuo būtų galima pakeisti Kubilių. Ar tai reiškia, kad ji nemato, kuo galima pakeisti konservatorių tautinę ideologiją? Juk ne paslaptis, kad Tėvynės sąjungą su visais atsitiktiniais partneriais valdžioje kol kas laiko jų „moralinė patriotinė“ platforma (jokio sekso ir t.t.).

 

Tad grįžkime prie reikšmingiausio savaitgalio įvykio. Eurovizijos varžybas šiemet laimėjo Norvegijai atstovavęs baltarusių (pasirodo, ne ukrainiečių) kilmės atlikėjas, dainavęs angliškai, bet pabaigoje prabilęs rusiškai ir norvegiškai, o spaudos konferencijoje pareiškęs, kad „Rusijoje mes kaip namie, o Norvegijoje mes laimingiausia tauta“. Jo dainos muzika primena airių (ir visų kitų tautų) folklorą. Kaip toks mišinys ir tapatybės katastrofa, šis atlikėjas, be abejo, reprezentuoja ateities kultūros viziją.

Po to, kai Europos Sąjunga pasipildė naujomis narėmis iš Rytų, Eurovizijos varžybos tapo ne šiaip dainų dainele, o tautinės rinkodaros scena. Ne veltui kai kurie autoriai Euroviziją lygina su pasaulinėmis industrinėmis mugėmis, kurios nuo XIX a. buvo svarbus tautinės tapatybės ir nacionalistinės ideologijos reklamavimo organas.

Ne kur kitur, o tose mugėse pasauliui buvo pristatyta elektra, kinas, telefonas ir kitos medijos, ilgainiui tapusios pagrindiniu kapitalistinės plėtros įnaqiu. Eurovizija priskirtina prie tokių mega-įvykių kaip olimpiados, sporto čempionatai, karalių ir karalienių karūnavimai ir t.t.. Jau 2002-aisiais Eurovizijos transliaciją iš Talino stebėjo apie 166 mln. žiūrovų visame pasaulyje.

Iš kitų muzikinių renginių Eurovizija išsiskiria tuo, kad čia rungiasi būtent tautos, o ne betaučiai individualūs talentai. Todėl Eurovizijai dažnai priekaištaujama dėl politizacijos, kuri pasireiškia tautoms balsuojant už kitas tautas. Balsavimas šalims – proga išreikšti geopolitinį solidarumą su kaimynėmis. 

Be to, politinę potekstę čia sudaro „nepripažintų“ arba turinčių įrodyti savo europietiškumą tautų pastangos pelnyti pripažinimą. Antai Turkijos triumfas šiemet – tai tarsi atsakas į nesibaigiančius ginčus dėl Turkijos ir Europos santykių ateities.

Tautų mugės metafora primena, kad ir pati nacija, tautinė tapatybė yra industrinio kapitalizmo išradimas, padėjęs suvienodinti taisykles, būtinas komercijos plėtrai. Pagrindiniai nacionalistinių ideologijų elementai yra „tautos charakterio“ ir tautos „istorinių šaknų“ sąvokos ir stereotipai. Jie buvo įtvirtinti ir išpopuliarinti būtent industrinėse mugėse XIX a.

Eurovizijos veidą smarkiai pakeitė leidimas nebedainuoti nacionalinėmis kalbomis bei orkestro išnykimas. Tai lėmė anglų kalbos ir muzikinės fonogramos įsiviešpatavimą. Tautos čia varžosi dėl teisės surengti grandiozinį pramoginį renginį savo sostinėse, tad simbolinis šių rinkimų ritualo krūvis susijęs su realiu ekonominiu iššūkiu laimėtojo atstovaujamai šaliai. Tai proga paneigti savo „atsilikimą“. Laimėjusi (pripažinta) šalis turi įrodyti savo priklausymą Europai, dosniai investuodama į megašou organizavimą savo sostinėje. 

„Nepripažintos“ šalys ir ES naujokės šią progą traktuoja labai rimtai. Pavyzdžiui, Estijos, rengusios 2002-ųjų Euroviziją, vyriausybė buvo nusisamdžiusi garsius ir labai brangius viešųjų ryšių meistrus iš Britanijos, kad pareklamuotų Estijos tapatybę pasaulyje ir priviliotų į šalį investuotojų bei paskatintų eksporto plėtrą.

Iš esmės Eurovizija vyksta ne konkrečioje fizinėje vietoje, o televizorių ekranuose milijonų žiūrovų namuose. Įsivaizduojamas nacionalinis prestižas ir tapatybė yra sudėtingo technologinio komunikavimo proceso produktas. Šiais laikais šalis ir tauta „yra“ prekės ženklas. „Eurovizijos“ scena įkūnija šį tautų rinkodaros per žiniasklaidą procesą.

Šiose simbolinėse varžybose „atsilikusios“ ir nepripažintos šalys gali nugalėti senbuves. Tačiau geopolitinė rinkodara reikalauja aukų.    

Kodėl (eilinį kartą) priešpaskutinė vieta? Pramoginiai žanrai Lietuvoje neturi jokios kultūrinės legitimacijos. Dėl nuolatinio spaudimo teisintis ir lygiuotis į „rimtąją“ akademinę kultūrą popatlikėjai ir grupės linksta į nuobodžią rimtumo imitaciją. Pramogų rinka yra monopolizuota komercinių struktūrų, nes valstybė nenori su tuo turėti nieko bendra. 

Tai galėtų būti dar vienas iššūkis prezidentei, nemėgstančiai monopolijų.

šeštadienis, gegužės 16, 2009

Eurovizija ir prezidentės rinkimai

Žiauriai klysta tie (inteligentai), kurie mano, kad prezidentės rinkimai yra reikšmingesnis (savaitgalio) įvykis negu Eurovizijos šou. Eurovizija turi daug daugiau visokių reikšmių - tai tarsi tautų nacionalinės saviraiškos, tokios kaip rinkimai, komentaras, inscenizavimas ir globalinis įvertinimas.

Juk rinkdami prezidentę Dalią siekiame (eilinį kartą) dar labiau priartinti lūzerę Lietuvą prie civilizuotų Vakarų - panašiai kaip prieš 1000 metų nukirsdami galvą vienuoliui magiškai atvėrėme sau vartus į Vakarų civilizaciją (netiki? Skaityk oficialios Lietuvos vardo tūkstantmečio komisijos atsišaukimus.) Grybauskaitė pareiškė, kad ji nemato, kuo būtų galima pakeisti Kubilių. Ji nemato, kuo galima pakeisti konservų ideologiją, kurios esmę neblogai išreiškė jaunųjų konservatorių - Kubiliaus jugendo - lyderis, komentuodamas Euroviziją. Lietuvos atstovą Eurovizijoje jis pavadino išgama, giedančiu rusiškai.

Eurovizijos scenoje tautos regi savo (ne)pripažinimo ir konkurencijos dramą labai kūnišku, vizualiu pavidalu. Pripažinimo siekis verčia tautų atstovus nertis iš kailio. Nors visokie folkloriniai motyvai reprezentuoja tautų norą _išlikti savimi_, daugiau šansų turi tie atstovai, kurie išsižada daugiau folklorinės tapatybės. Tai - tarsi vaizdas iš ateities, kai mums atstovaus ALIENS, išgamos, neturintys su mumis jokio kraujo ryšio ir nieko bendro su konservų šeimos koncepcija, visos tautos ir spalvos sumiš ir atstos viena kitą... Ši vizija ir privertė jaunąjį konservatorių pragysti nesavu balsu.