CITATA KARNAVALUI

"Karnavalų metu dažnai kildavo smurtinės socialinės sumaištys. Tarp XVII ir XX amžiaus buvo išleista tūkstančiai teisės aktų, kuriais buvo siekiama išgyvendinti karnavalą ir liaudies šventes Europoje. ... Karnavalo centre - materialus kūnas, kuris yra ir pagrindinis darbo jėgos tiekėjas kapitalizmui. Daugumos kūnai uždirba pelną mažumai. ... Buržuazinis kūnas - tai kūnas, kuriame nėra purvo, kūnas, kuris nemeta iššūkio disciplinuotai švarai ir tvarkai. O darbininkiškas kūnas, šaukiantis nešvankybes ir besimušantis tarpuvartėse, yra purvinas ir grėsmingas. ... Karnavalas kuria ekstazišką kolektyviškumo jausmą ir demaskuoja visa tai, kas neleidžia tam kolektyviškumui pasireikšti: klasinę nelygybę, politines manipuliacijas, seksualinę priespaudą, dogmatizmą ir paranoją. ... Nepasotinamas kūniškumas, asocijuojamas su karnavalu, yra neatsiejama "liaudies" ivaizdžio dalis - liaudies kaip nežabotos, nesustabdomos, materialios jėgos, beribio atsinaujinančio kūno, įveikiančio visas kliūtis savo kelyje. ... Buržuazinės higienos institucijos turi sunkiai kautis, stengdamosi kontroliuoti proletariškąjį purvą, kurio niekad nesugebės išnaikinti." John Fiske

VAKARO SKAITINIAI LOVOJE

Jeigu priešistorinius piešinius olose laikysime “pornografija” (o juose dažnai vaizduojami lytiniai aktai ir organai), tai teks konstatuoti, kad visa kultūra ir civilizacija kilo iš pornografijos.

Pornografinis vaizdas pasižymi galia judinti kūną ir formuoti geismą, įtikinti savo realumu ir net mobilizuoti kovai (pvz., už laisvę), o tai potenicialiai pavojinga visuomenės tvarkos požiūriu.

Net teisėjai (Vakarų šalyse) yra konstatavę, kad pornografija – tai ne sekso atvaizdavimas ar diskusija, o tarsi pats seksas.

Senovės graikų žodis pornographos reiškė “rašymą apie prostitutes”. XVIII amžiuje šis žodis įgijo medicininę reikšmę: “prostitučių ir prostitucijos aprašymas kaip viešosios higienos objektas”. Tik XX amžiuje šalia medicininės reikšmės atsirado ir tokia: “prostitučių ir jų globėjų gyvenimo aprašymas; iš čia – nešvankių dalykų vaizdavimas literatūroje ir mene”.

Katalikai visada vertino ikonų galią žadinti doras mintis, bet kartu smerkė viazdinius, vedančius žmogų iš doros ir skaistybės kelio, ypač erotinius vaizdus. Todėl buvo sugalvotas argumentas, kad vaizdai tiesiogiai veikia elgesį. Tarpininko vaidmenį šiame poveikio procese atlieka vaizduotė.

Teologai seniai buvo perspėję, kad atvaizduose reikia saugotis viso to, kas žadina geismą. Aišku, šitas perspėjimas buvo adresuotas paprastiems žmonėms, liaudžiai. Dievo tarnai jautė pareigą prižiūrėti paparastų žmonių lytinį gyvenimą. Tai nebuvo sunkus uždavinys, nes anais laikais žmonės neturėjo prieigos prie pavojingų vaizdų. Mėgautis erotiniais paveikslais privačiose kolekcijose galėjo sau leisti tik aristokratai.

Bet XVII a., kai literatūra ir vaizdai tapo prieinami ir paprastiems žmonėms, “masėms”, atsirado “nepadorių” knygų apibrėžimas. Tai kūriniai, kuriuose "atvirai aprašomi" lytiniai aktai bei lyties organai ir kurie skirti "sužadinti" seksualinį susijaudinimą bei suteikti malonumą.

Nuo tada prasidėjo susirėmimai dėl to, kas leistina, ką galima ir ko negalima vaizduoti ir kaip tai daryti.

Vaizduotė visais laikais kėlė nerimą religijų gynėjams ir kitiems prižiūrėtojams. Ir katalikai, ir protestantai reguliariai skelbė Kryžiaus žygius prieš vaizduotę, kurią laikė pavojingu fantazijos mechanizmu – sritimi, kur žmogus sueina į kontaktą su piktosiomis dvasiomis ir pačiu Velniu.

Vaizduotė įsivaizduojama kaip tai, kas gali vaizdiniais sugundyti kūniškai nusidėti. Todėl vaizduotė nusipelno cenzūros: nekontroliuojama (nepri-žiūrima) ji gali sukelti daugybę apgailėtinų padarinių, tokių kaip tingumas, ligos i r t.t.

Viazduotės organas yra akys. Filosofai mokė, kad akys yra problemiškas organas: jos gali perimti burnos funkcijas, gali būti godžios ir rajos, netgi gali veikti kap lytinių organų tęsinys ar pakaitalas.

Filosofas Karlas Rosenkrantzas teigė, kad šiaip žmogaus kūnas ir jo genitalijų zonos yra šventas ir nuostabus savo natūralumu, bet jo negalima vaizduoti seksualiai susijaudinusio. Konkrečiai vyro seksualinio susijaudinimo raiška – lyties organo erekcija – yra, anot filosofo, geriausias bjaurumo estetikos pavyzdys. 

Anot Rosenkrantzo, erekcijos apimtas vyro lyties organas įgyja bjaurią formą, atrodančią neproporcingai viso kūno atžvilgiu.

Erekcija yra vienas iš dviejų dalykų, kurių nevalia vaizduoti atvaizduose. Antrasis iš tų dviejų dalykų yra Dievas.

Erekcijos klausimu savo nuomonę yra pareiškęs ir vienas iš Bažnyčios tėvų, Šv. Augustinas. Anot jo, Adomas, dengdamas savo lytį figos lapu, gėdijosi ne nuogumo, o to fakto, kad jo lyties organai juda be jo, kaip šeimininko, sutikimo.

Anot Bažnyčios tėvo, erekcijos apimta lytis – tai atvaizdas žmogaus, maištaujančio prieš Dievą. Kylanti varpa yra maištaujančio žmogaus – sukilėlio ­– simbolis. Kyla klausimas, kas ką kontroliuoja.

EUROPOS SAJUNGOS GYVYBES PASLAPTIS

Telefonu - specialiai blogui:
Agenturos pranesa, kad pasigirsta balsu, nuogastaujanciu del Europos Sajungos ateities, kuri butu juoda, jeigu gilejant krizei salys nares uzdarytu savo rinkas. Bet rinkos ekspertai nelinke nusiminti: anot ju, Europos Sajungos islikima (amzinuma) garantuoja DIRTY SECRET OF ENLARGEMENT: salyse naujokese visuomet bus juodadarbiu, norinciu dirbti purviniausius darbus salyse senbuvese. Stai kur Europos amzinos jaunystes paslaptis.

EROTINĖS SAVIRAIŠKOS DEMOKRATIZACIJA: VALENTINO IR JANINOS DIALOGAS

Janina: Vasario 14 reikia uždrausti. Valentinas: Visuotinio moralinio konsensuso dėl seksualinio padorumo ir leistinumo nebėra. Leistinumo ribos gali būti, yra ir bus nuolat perbraižomos. J.: Į seksą reikia žiūrėti atsakingai. V.: Seksas yra poilsis, taip pat savirealizacijos ir asmeninio tobulinimosi priemonė. J.: Seksą išmano tik gydytojai. V.: Seksas nebėra ekspertų monopolis. Žmonės patys priima sprendimus. J.: Sekso negalima rodyti per televiziją. V.: Pornografija įsiveržė į visas kultūros sritis ir kasdienybę: seksas tampa vis matomesnis ir atviresnis. Sekso vaizdai, “erotiniai” produktai ir paslaugos tampa prieinami vis platesnėms vartotojų masėms. Komunikacijos technologijų plėtra lėmė tai, kad seksualinis “vartojimas” tapo paprastų žmonių kasdienybe. Nebeliko aiškios ribos tarp privačių ir viešų diskursų. Geriausią laiką ir vietą žiniasklaida skiria realybės šou ir išpažinties žanro programoms. Seksas čia yra ir “gili tiesa”, ir artistinis pasirodymas, “atsivėrimas” ir pramoga. Mūsų dienų kultūra apibūdinama kaip naujoji striptizo kultūra, kuriai būdingas “viešas intymumas”. J.: Sveiki žmonės nesidomi seksu, erotika ir pornografija. V.: Pornosfera pastaraisiais dešimtmečiais be galo išsiplėtė. Erotiniai tekstai ir vaizdai tapo laisvai prieinami visiems ir visoms. Viena iš akivaizdžiausių seksualinės kultūros permainų ir yra tai, kad pornografija tapo neatsiejama populiariosios kutūros dalimi. Vien Amerikos pornoindustrija per metus išleidžia iki 11 000 filmų (plg. Holivudas – 400). J.: Visa pornografija vienodai šlykšti, nuobodi, tas pats per tą patį. V.: Kokybiniu atžvilgiu pornoprodukcijos veidą gerokai pakeitė nauji žanrai: “gonzo”, mėgėjiška (amateur) porno ir kiberporno (cyberporn). Šios formos leido pornografams ir pornografėms kaip niekada priartėti prie dokumentinio realizmo idealo. Kai kas kalba apie “realybės pornografijos erą”. J.: Ta velnio sėkla išplito per internetą, kuriame žaidžia vaikai. V.: Pornografijos demokratėjimas prasidėjo atsiradus videotechnologijai. Vertikalią komunikaciją pakeitė horizontali: dabar ne industrija siūlo produktą privačiam vartotojui, o privatūs piliečiai dalyvauja tarpusavio mainuose. Jeigu internetas, skaitmeninė reprodukcija ir webkameros savo metu nebūtų atsiradusios, visa tai būtų buvę išrasta porno-mainų tikslui. 9-ajame dešimtmetyje atsiradus video medijai, suklestėjo gonzo žanras – šiandien vyraujanti video ir DVD formatų pornografijos forma. Tipiškas gonzo siužetas yra toks: vyras ar grupė vyrų su kamera įtikina neva nepasiruošusią merginą pasimylėti su juo ar jais. Klesti ir mėgėjiška pornografija, pavyzdžiui, privatūs tinklai, kuriuose dalyvauja poros, besikeičiančios pačių filmuotais savo mylėjimosi vaizdais. Tipiška megėjiško porno-tinklavietė kviečia stebėti personažę ar personažą kasdienėje aplinkoje, įskaitant seksualinius nuotykius. Žiūrovui suteikiama galimybė “bendrauti” – rašyti, kalbėtis ar ką nors parodyti gestais. Tradicinės pronografijos vartotojas apie tai galėjo tik pasvajoti, nes turėjo pasitenkinti nepasiekiamų aktorių vaizdu. Naujosios technologijos leido pornografijai pagaliau užverti plyšį tarp reprezentacijos ir realybės: dabar jos objektas – “realių” žmonių “tikras” seksualinis gyvenimas. J. Purvini biznieriai melžia iš žmonių sunkiai uždirbtus pinigus. V. Paprasti žmonės šiandien patys kuria pornoprodukciją. Išsitrynė riba tarp sekso at-vaizdavimo ir viešos saviraiškos. Virtuali erdvė tapo bendruomenių terpe. Intymumas nebūtinai prieštarauja komercijai. Komercija dažnai yra neatsiejama tapatybės ir bendruomenės kūrimo dalis. Failų mainų bendruomenėje, kurios dalyviai kartu yra ir tiekėjai, ir vartotojai, tam tikras mokestis už dalyvavimą gali būtu savaime suprantamas dalykas. Kuo daugiau moki, tuo labiau “priklausai”. Čia neaiški perskyra tarp modelių ir žiūrovų. Tokiose skonio (sub)kultūrose ekonominiai produkcijos ir vartojimo santykiai kartu yra bendruomenės santykiai. Seksualinė saviraiška – esminė individualaus ir kolektyvinio apsibrėžimo dalis. Pornografai ir pornografės šiandien gali veikti nepriklausomai nuo pornoindustrijos. Tai vadinama kooperatyviąja porno kūryba (collaborative producing of porn). J. Mėgėjiška erotika dar bjauresnė už profesionaliąją. V. Mėgėjai dažnai šaiposi iš profesionalios pornografijos dėl bjauraus webdizaino, erzinančios pop-up (iššokančios) reklamos (kurią, beje, išrado pornografai) ir vaizdų su prastai apšviestomis ilgaplaukėmis blondinėmis su implantais krūtyse. Standartinis porno “meniu” susiklostė 8-ojo dešimtmečio hard-core videopornografijoje. Jis nusakomas formule "meat and money": privalomi šio standarto elementai yra oralinis, vaginalinis ir analinis vyro skverbimasis į moterį, moters su moterimi scena bei seksas trise. Alternatyvios porno kūrėjai turi ambicijų ištrinti ribą tarp porno ir avangardinio meno. Altporn pateikia seksą platesniame kultūriniame kontekste (muzika, naujienos, menas, kultūra). Čia retai sutiksi “nešvarų” pornokūną, pasirengusį įsiskverbimui. Alternatyviosios pornografijos estetikai nebūdingi chirurginiai kūno patobulinimai, vaizdo “glaistas”. Čia mikro-įžymybės prisistato kai “asmenybės”, ne tik kaip kūnai. Tuo jos skiriasi nuo pribloškiančių, bet “nežmoniškų” pornožvaigždžių. J. Seksas ir pornografija atitraukia žmonių dėmesį nuo visuomenės problemų, slopina aktyvumą. V. Yra tokia tinklavietė "F*ck for Forest". Jos kūrėjai savo pajamas skiria ekologiniams tikslams. O legendinė Furrry Girl (kailėta mergina, taip pasivadunusi dėl savo nenoro depiliuotis) užsiima vegetarų ir veganų erotinės saviraiškos skatinimu ir vegetarizmo propagavimu. Kailėta Mergina taip pat kovoja už modelių teises: prieš diskriminaciją dėl kūno tipo ir prieš kitokius stereotipus.

Jaunuolis su gvazdiku atlape

Šio pranešimo mintį suprasi tik perskaitęs/-čiusi ankstesnį, “kvaišalai”.

Iškart po riaušių Vilniuje, kurios, kaip žinome, kilo tik todėl, kad kažkokiame lažybų punkte buvo paskelbtos lažybos, ar kils Vilniuje riaušės, ir todėl, kad į taikų profsąjungų mitingą prilindo apsvaigusių ir apkvaišusių jaunuolių, vienas Seimo narys, perspektyviausias konservatorių atstovas, plačiau žinomas kaip JAUNUOLIS SU GVAZDIKU ATLAPE, ėmė energingai reikštis dviejose srityse: 

- parengė pasiūlymą, kaip uždrausti lažybų punktų steigimą;

- ėmėsi energingų veiksmų kovos su narkotinėmis medžiagomis srityje.

Pats šis jaunuolis kiekviena proga deklaruoja savo ištikimybę britiškoms tradicijoms, mėgsta sendaikčius. Susipažink, jei dar nepažįsti:       

Kvaišalai

Apsvaigimas, apkvaišimas, pakvaišimas [Šį rašinį DELFI redakcija pripažino „per sudėtingu mūsų auditorijai“] Kodėl riaušių išvakarėse ir po riaušių Vilniuje buvo taip akcentuojamas protesto demonstracijų dalyvių blaivumo klausimas? Nereikia ypatingo įžvalgumo, kad suprastum, jog šalia paraidinės prasmės – „kokių svaigalų ar kvaišalų buvo paveikti riaušininkai?“ – šios kalbos neišvengiamai neša ir propagandinį ideologinį krūvį: „blaivumas“ – tai ir proto blaivumas, sveikumas, sąmonės grynumas ir švarumas. Viešai kalbantiems veikėjams, ypač priešų apgultiems konservatoriams su premjeru priešakyje, ši blaivumo metafora labai patogi plėtojant „išorės įtakų“ temą. Juk „įtaka“ paraidžiui ir reiškia „tai, kas įteka į vidų (galvą, kūną) iš išorės“. Įtaka gali būti nuodinga – panašiai asketas I.Kantas kadaise rašė apie meilės aistrą: tai tarsi nuodinga piliulė, kurią prariję netenkame galvos. Įsiklausykite į konservatorių ir kitų valstybinės prievartos atstovų kalbėjimą: anot jų, vienintelis visiškai blaivus ir sveikas pasirinkimas yra sutikti su sadistinėmis Permainų koalicijos „reformomis“, neprotestuoti ir džiaugtis. Bet koks kitas pasirinkimas jau yra neblaivus, nes reiškia neteisingą reformų supratimą. Netgi dar įdomiau: bet koks protesto palaikymas ar rėmimas yra neblaivus jau vien todėl, kad skatina „riaušininkus“. Tokioje situacijoje tikrai blaivus subjektas, net ir būdamas kuo nors nepatenkintas, turi blaiviai atsiriboti nuo protesto, nes protestas skatina riaušininkus, kurie yra paveikti/veikiami išorinių jėgų „įtakos“.Tai tipiška konservatoriška „beretinė“ logika, laikanti mus įkaitais jau bene 20 metų. Labai svarbu suprasti, kaip šiame kalbėjime ir juo pagrįstoje valstybinės prievartos praktikoje nenukošiamai susilieja tiesioginės ir perkeltinės prasmės – kaip metaforos virsta materialia prievarta ir kruvinu smurtu. Nors konservatoriai (žmonių neretai pavadinami „konservais“) labai sureikšmina „išorės įtakos“ problemą, poriaušinės reakcijos įtikino net abejojančius, kad tikrasis pavojus „užkonservuotai“ valstybei yra subjektų (t.y. tų, kurie pajungti, neša jungą, sub-ordinuoti) kolektyvinė arba organizuota ekstazė, euforija, isterija ir kitokios kolektyvinio afekto formos. „Ekstazė“ paraidžiui reiškia „išėjimą iš savęs“, taigi atsivėrimą ar atsidavimą įtakai, už(si)konservavimo pabaigą. Žodžius „euforija“ ir „isterija“ labai mėgo sovietinė propagandinė žiniasklaida, vertindama žmonių sąjūdžius praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Tai, kad iš tų sąjūdžių į politiką atėję veikėjai ilgainiui užsikonservavo, galima laikyti paradoksu, bet, blaiviau pažvelgus, tai – žinomas dėsnis. Lietuviškame kontekste tai skamba ne taip dramatiškai kaip, pavyzdžiui, Lenkijos atveju, kur darbininkų profsąjungos, nugalėjusios prosovietinius komunistus, netrukus virto aršia prokapitalistine valdžia, remiama katalikų bažnyčios ir negailestingai šalinančia visas kliūtis privatizacijos ir dereguliacijos kelyje („šoko terapija“). Komunistų kalintas „Solidarumo“ veikėjas Karolis Modzelewskis per vieną minėjimą ištarė: „Už kapitalizmą nebūčiau praleidęs nė mėnesio, nė savaitės kalėjime, ką ir kalbėti apie aštuonerius su puse metų“. Aišku, konservatoriai ir konservatorės niekada atvirai nepasakys, kad „riaušininkus“ ir protestuotojus traktuodami kaip apsvaigusius marginalus, turi galvoje socialinį „pakvaišimą“ ir „apsvaigimą“ nuo išorės įtakų. OK, tuomet grįžkime prie pažodinės, tiesioginės svaigimo ir kvaišimo prasmės: kodėl konservatorius taip svaigina (išveda iš pusiausvyros) vien mintis apie intoksikaciją? Taip pažvelgus galima geriau suprasti sąsają tarp dešiniųjų prokapitalistinės orientacijos ir jų moralinio puritonizmo (neapykantos seksui ir t.t.). Juk kapitalizmas – tai perteklius, o puritonizmas – tai askezė, susilaikymas ir pan. Kaip dera šios dvi pusės? Istoriškai puritonizmas buvo besiformuojančios kapitalistų klasės doktrina. Tačiau kadangi tai būta ne šiaip ideologijos, o visaapimančios visų klasių žmonių gyvenimo būdo „reformų“ programos, tai puritonizmą galima laikyti pirmuoju modernistiniu projektu istorijoje. (Nenuostabu, kad rusų bolševizmas, o vėliau ir stalinistinė bei postalinistinė Sovietų Sąjunga pasižymėjo puritoniškais bruožais.) Puritonizmas apibrėžė individą pagal analogiją su turtinės nuosavybės santykiais. Individas – tai tas, kuris save valdo ir kontroliuoja taip, kaip valdoma ir kontroliuojama privati nuosavybė. Todėl pagrindinė dorybė puritonui – savikontrolė. Pavyzdingas puritonas dega geismu perdaryti ne tik politinę sistemą ar ekonominius santykius, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą. Istoriniai puritonai užsimojo prieš tradicines liaudies šventes, karnavalus, poilsio ir švenčių dienas. Jiems turime dėkoti už idėją, kad juodas prakaituotas darbas yra vienintelė vertinga žmogiška patirtis. Antai darbo birža savo veiklos principais yra šventai ištikima puritoniškai tradicijai, kaip ir visa „socialinė rūpyba“, pagrįsta nuostata, kad kiekvienas, kas gali dirbti, turi dirbti bet kokį darbą, net jei tas darbas žeminantis ir tėra išnaudojimas. Kita itin gaji puritoniška idėja – kad bet koks kūniškas malonumas yra blogis savaime. Puoselėdamas priešiškumą fiziniam malonumui ir visokiai intoksikacijai, puritonas įtariai žvelgia į visokius nereguliuojamus žmonių susibūrimus, muziką, masinius pasilinksminimus. Jeigu pagrindinė dorybė yra savikontrolė, tai suprantama, kad ekstazės būsenos, svaigalai ir kvaišalai kelia ypatingą pavojų patiems puritoniško pasaulio pagrindams. Socialinė (kolektyvinė) ekstazė, savaime aišku, griauna uždarų, save kontroliuojančių individų individualizmą, kuriuo pagrįsta „laisvoji rinka“. Šioms grėsmėms atremti reikalingas išplėtotas socialinės priežiūros, kontrolės ir represijų aparatas. Bet koks kolektyvinis veiksmas ar masiniu mastu išgyvenamas afektas yra potencialus pavojus režimui, puoselėjančiam individo kaip uždaro, izoliuoto vieneto ir racionalaus agento mitą. Štai kodėl apsvaigimo, kvaišalų metaforos įgyja tokią politinę svarbą. Kodėl „apkvaišę marginalai“, nesuvokiantys, ką daro, ir susirinkę tiesiog pasismaginti, kelia net didesnį pavojų „konstitucinės santvarkos“ pagrindams negu sąmoningi protestuotojai? Todėl kad tie pakvaišę chuliganai veikia kaip kolektyvinės ekstazės ir euforijos agentai, praradę „savikontrolę“. Kodėl kvaišalai ir svaigalai valstybės akyse yra pavojingesnė ekstazės technologija negu, tarkime, automobiliai (kurie nužudo daug daugiau žmonių)? Šiandien verta prisiminti, kad svaigalų draudimų Europoje ir Amerikoje pirmasis taikinys buvo gamyklų darbininkai. Na, o kvaišalų vartojimo reguliavimas prasidėjo tuomet, kai Europą užplūdo migrantai iš kolonijų. Atsiradus eugenikos „mokslui“, susirūpinta europinių rasių grynumu. Vyrai baiminosi, kad baltąją rasę pražudys kokaino paveiktos jaunos baltosios moterys, kurios apkvaišusios esą linksta draugauti ir mylėtis su juodaodžiais bei „rytiečiais“. Taigi kvaišalų draudimo iniciatyvą pagimdė tos pačios baimės, kurios subrandino fašizmą. (Prisimename, kaip palyginti neseniai vienoje diskusijoje Seime krikščionių demokratų atstovas garsiai nuogąstavo: kas bus, jei „į Lietuvą kas nors užveš negrų sėklytės“...)

DIENOS NUORODA

Naomi Klein - apie Latviją, Argentiną ir rezistenciją šoko terapijai:

http://www.alternet.org/story/125566/?page=entire

DIALOGAS SU KALINIAIS

Per BBC World Service nugirdau interviu su šios nuotraukos heroje Lynndie England.

Buvusi Jungtinių Valstijų armijos rezervistė, Abu Ghraib kalėjimo amerikiečių okupuotame Bagdade prižiūrėtoja papasakojo, kad tarnaudama kalėjime niekada aiškiai neusuvokė, kas vyksta aplink, pvz., "ko ten vakarais renkasi vyrai" ir ką veikia.

O fotografuotis su žeminamais ir kankinamais kaliniais ją esą skatino, kvietė ir vertė jos tuometis boifrendas, kuris savo ruožtu jai paaiškindavęs, kad "visa tai" daroma karinės žvalgybos ir kitų spec. tarnybų nurodymu.

Lynndie pažymėjo, kad jos draugas turėjo fetišistinį polinkį ją visur ir visaip fotografuoti. Į klausimą, ar mylėjo tą draugą, Lynndie atsakė "taip".

Lynndie atsisakė atsakyti į klausimą, ar jai nebuvo gaila kankinamų ir žeminamų kalinių.

Ji papasakojo, kad kilus skandalui dėl paviešintų nuotraukų iš kalėjimo, ji sulaukė daugybės amerikiečių užuojaustos, paramos ir linkėjimų.

Beje, nuotraukų skandalo įkarštyje "Google" paieška buvo kaltinama cenzūra (kad ieškantiems neleidžia surasti nuotraukų).

Daugiau apie amerikiečių spec. tarnybų šoko terapijos ("efektyvaus apdorojimo") metodus ir jų sąsają su neokonservų Šoko doktrina - liesk čia.

Pasiilgai normalios laisvės?

Vyrų striptizas moterų kalėjime: precedentas

[šio straipsnio komentarai Delfyje – jei nebijai, liesk čia.]

Kodėl vyrų striptizo grupės pasirodymą vienintelėje Lietuvoje moterų įkalinimo įstaigoje – Panevėžio moterų pataisos namuose pavyko surengti tik iš antro karto ir kodėl iš antro karto pavyko surengti šį pasirodymą?

Pataisos namų viršininko teigimu, pirmasis mėginimas žlugo dėl kilusio ažiotažo ir dėl to, kad sulaukta skambučio iš Seimo.

Todėl šį kartą pataisos namų vadovybė elgėsi kitaip. Renginys buvo slapta suderintas, bet apie jį nebuvo iš anksto pranešta. Bausmės atlikimo įstaigos vadovas pabrėžė, kad šio renginio „neuždraudė“ Kalėjimų departamento vadovybė.

Striptizo grupė sutiko koncertuoti veltui, todėl pataisos namai galėjo „sau leisti“ šią pramogą.

Anot „Panevėžio balso“, grupės vadybininkas „džiaugėsi renginiu, juolab kad rankomis liesti pusnuogių vyrukų nebuvo leista“. Žodį „juolab“ šiame sakinyje galima suprasti visaip: kad šokėjams būtų buvę ne taip džiugu, jei moterims būtų buvę leista juos liesti rankomis arba kad draudimas liesti rankomis suteikė papildomo džiaugsmo; bet svarbiausia šito „juolab“ funkcija čia yra, aišku, įteigti, esą čia kalbama apie tai, kas savaime akivaizdu, bendražmogiškai suprantama.

Žiniasklaidos reportažuose iš renginio daug vietos buvo skirta pataisos namų gyventojų reakcijoms ir atsiliepimams apie vyrų pasirodymą. Šokėjų grupės vadybininkas moterų reakcijas kvalifikavo taip: nuteistosios elgėsi „kaip normalios moterys“. Reportažuose buvo pabrėžiama, kad moterys programą sutiko „ovacijomis, šūksniais ir spiegimu“.

Iš videomedžiagos akivaizdu, kad nuteistosios geba daug sklandžiau dėstyti savo įspūdžius nei šokių grupės nariai. Šie mėgino lyginti pataisos namų publiką su moterimis laisvėje: esą moterys laisvėje „daug pavojingesnės“, ypač „girtos“. „Vyrukai buvo daug saugesni, nei rodydami programą laisvėje esančioms moterims. Dažnai po tokių pasirodymų namo vyrai grįžta apdraskyti. Juolab kad [vėl tas „juolab“] moterys vartoja alkoholį, atsipalaiduoja ir pradeda raganėti“, – rašė „Panevėžio balsas“. Vis dėlto, šokėjai prisipažino, kad šokti buvę nejauku: tarp žiūrovių buvo apie 40 moterų, kalinčių už žmogžudystes.

Tai, ką vyrai parodė pataisos namų gyventojoms, nebuvo striptizas griežtąja prasme, o tik „erotiniai šokiai su subtiliais striptizo elementais“. Vertindamas moterų reakcijas vienas iš šokėjų apibendrino: „Moterys ir Afrikoje moterys“. Grupės vadybininkas neslėpė pasididžiavimo dėl to, kad tokio pobūdžio pasirodymas moterų pataisos namuose – „pirmas toks ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje“.

Pataisos namų viršininkas paaiškino, kad šiuo renginiu siekta auklėti moteris, joms parodyti, ko jos neteko atsidūrusios už grotų. „Tokiais ir panašiais renginiais moteris ruošiame laisvei. Galbūt tai jas privers susimąstyti, ką prarado pateksusios į pataisos namus? … Nemanau, kad įkalinimo įstaigos gyventojoms negalima rodyti tokių programų. Jos – normalios moterys, vyrukų pasirodymą sutiko taip pat, kaip ir laisvėje esančiosios… Tai nebuvo striptizas tikrąja to žodžio prasme ir įstaigos sienų nesudrebino.“

Šokėjai savo sprendimą koncertuoti veltui paaiškino taip: tai – dovana kalinčiosioms artėjančios Tarptautinės moters dienos bei Šv. Valentino dienos proga. Tai, ką darė šokėjai, „Panavėžio balsas“ apibūdino kaip „kraujo kaitinimą“ moterims.

Šis įvykis ir jo nušvietimas žiniasklaidoje įdomus tuo, kaip čia susipina progresyvios idėjos ir ultrareakcinga ideologija, valstybės pareigūnų ir šokėjų fantazijos apie laisvę, moteriškumą ir seksualumą.

Moterų pataisos namų vadovybė, palaikoma Kalėjimų departamento, ryžosi griebtis konspiracijos, kad niekam, įskaitant parlamentarus, neleistų sužlugdyti sumanymo suteikti kalinčioms moterims erotinio pobūdžio malonumą.

Pačios žiūrovės šią patirtį apibūdino kaip tai, kas „padeda atsipalaiduoti, užmiršti rūpesčius“. Jos teigė buvus „gražu pasižiūrėti į raumenis“ ir džiaugėsi, kad „bus apie ką pasikalbėti vakare“.

Kadangi šokėjų pasirodymas pataisos namams nieko nekainavo, posakis „galėjo sau leisti“ įgyja grynai moralinę prasmę. Tai, kad renginys nekainavo nė cento, tapo tvirtu koziriu vadovų rankose: niekas negali jiems prikišti pinigų švaistymo „morališkai žalingoms“ pramogoms.

Tačiau tam, kad galėtų sau tai leisti moraline disciplinine prasme, pataisos namų vadovybė, derindama su Kalėjimų departamentu, pasirūpino doroviniu, kultūriniu, drausiminiu šio re(n)ginio pateisinimu.

Todėl apsinuoginančių vyrų kūnų reginį buvo nutarta pateikti kaip „auklėjamąją priemonę“. Kaip pridera patasios namams, auklėjimas reiškia baudimą, šiuo atveju – skaudų priminimą, „ko neteko“ kalinčios moterys. Saugumo dingstimi, o iš tikrųjų siekiant sustiprinti traumuojamąjį poveikį, žiūrovėms buvo neleista artintis prie šokėjų, jų liesti. Dėl to scena žiūrovėms virto tarsi įstiklinta vitrina su nepasiekiamais saldainiais.

Aiškindamas šio renginio prasmę galimai sunerimusiai visuomenei, pataisos namų viršininkas akcentavo įkalintų moterų „normalumą“. Šiuo atžvilgiu vyrų striptizas moterų kalėjime buvo pateiktas kaip pamoka ir laisviems žmonėms apie normalumo svarbą. Teiginiui „jos elgėsi kaip normalios moterys“ čia tenka didžiulis prasminis krūvis.

Kalėjimų departamentas ir pataisos namai suinteresuoti reklamuoti savo žmoniškumą: jie nori, kad visi matytų, jog savo globotines jie traktuoja kaip „normalias“ žmogiškas būtybes. Tačiau „normalus elgesys“ čia reiškia, aišku, visų pirma paklusnumą ir susitaikymą.

Moterys elgtųsi „nenormaliai“, jie protestuotų prieš draudimą liesti šokėjus, ne plotų, o švilptų, ne spiegtų, o keiktų pataisos namų viršininką, sukeltų riaušes, nusiaubtų savo namus, išmuštų akis ir dantis savo prižiūrėtojams, reikalautų laisvės.

Tačiau dar nenormalesnis jų elgesys būtų tuomet, jei jos atsisakytų valdžios dovanojamo normalaus malonumo ir pareikalautų ko nors naujo. Šiuo atveju, pavyzdžiui, moterų striptizo. Beje, paklaustos, kokių renginių norėtų, pataisos namų gyventojos atsakė: merginų grupių ir atlikėjo Ruslano, kuris „nors ir ne tos pakraipos, bet gražiai dainuoja“.

Sąmojus „Moterys ir Afrikoje moterys“ įtaigauja, kad net Afrikoje, kuri yra juoda skylė, kur negalioja mūsų civilizacijos normos, net ten moterys lieka ištikimos pamatinėms normoms: normaliai reaguoja ir elgiasi – nereikalauja kitokios programos, yra patenkintos tuo, ką joms siūlo jas prižiūrintys vyrai.

Praradusioms tokį normalų gyvenimą moterims siūloma susimąstyti, ko neteko.

Taigi kalėjimas pasirodo esąs tokia vieta, kur normalumo išlaikymas reikalauja įtemptų pastangų ir nuolatinės priežiūros dėl maišto grėsmės, nes gyventojai čia linkę užmiršti viešpataujančias normas.

Tuo metu gyvenimas laisvėje atrodo fantastiškas: normalios moterys čia visiškai patenkintos tomis programomis, kurias joms dovanoja normalūs vyrai (pavyzdžiui, mažesniais atlyginimais), o normalūs vyrai visiškai patenkinti kitų normalių vyrų jiems dovanojamomis programomis, reikalaujančiomis susiveržti diržus.